Pasirodo, jog ne be pagrindo kažkas jau senokai „Demokratiją“ pavadino paveikliausia valstybės savižudybės priemone. O mūsų kaimo išminčiai tvirtindavo: „Jei Dievas nori žmogų nubausti, pirmiausiai atima jo protą“.
Kalbant apie vakariečius, jie liko nuprotinti žodžiu “demokratija“. Tą, kiekvienam visai kitką reiškiantį niekinį, tiksliau sakant – tikrovėje neegzistuojančią sąvoką „demokratija“, kieno nors nupirkti ar savaime mandrai pypkiaudami intelektualai ir politikai įbruko į Vakarų politinį žodyną. Tuomi buvo nuprotinta rimta diskusija ir iš žodyno išbraukti kai kam nemalonūs žodžiai, tokie kaip “savivalda”, “laisvi rinkimai”, “laisvė”.
Prie viso to lengvai prilipo “žmogaus teisės” (be pareigos) ir “mažumų teisės” (su privilegijomis daugumos teisių sąskaiton) ir įvairiais būdais apsaugojamos nusikaltėlių “teisės” jų aukų sąskaiton.
Geriausiu viso to pavirtimo į idiotokratiją pavyzdžiu yra musulmono, JAV kariuomenės majoro, gydytojo – psichiatro kareivių žudynės Forto Hudo karinėje bazėje. Jis šaltakraujiškai nušovė kelioliką kareivių ir antrą tiek sužeidė, žiūrėdamas jiems į akis. Ir kas jis yra, jeigu ne “žudikas”?
O – ne! Jis yra tik “įtariamasis”. Taip: “įtariamasis”! Taip jį, pagal idiotokratiją, privalo vadinti ir vadina policija, prokurorai, spauda ir kiti idiotokratijos piliečiai. Mat jis, peršautas policininko, gydomas ligoninėje. (Tikėkimės, kad policininkas nepaklius į didesnę teisinę bėdą, negu žudikas. Atsiprašau – “įtariamasis”). Tik po to, kai išgijęs atsidurs teisme ir jei, nežiūrint toje “įtariamojo” byloje pagarsėti pasišovusių advokatų, bus nuteistas, jį, be baimės pakliūti į teismą už šmeižimą galėsime pavadinti žudiku.
Kyla mintis, kad pagal idiotokratijos “žmogaus (ir net aiškių nežmogių) teises” ir Hitleris, ir Stalinas, ir Mao yra ne masiniai žudikai, o tik “įtariamieji”. Hitleris bent yra didžiulės daugumos pasmerktas. Tačiau Mao su Stalinu net tinkamo pasmerkimo nėra sulaukę. Tačiau – kur jų teismo sprendimai? Jei kur kas nors juos teisė po jų mirties – teismas buvo neteisėtas, gerbiamieji idiotokratijos piliečiai. Nes jie negalėjo pasirinkti gynėjų – advokatų. Tad nebuvo advokatų, kurie būtų tardę liudininkus, negalėjo būti ir teismo.
Matėme, kaip jau ne kartą “demokratijos” miglos priedangoje į “žmogaus teisių” stokojančias, dažniausiai karinės diktatūros valstybes įsėlina totalitarinės komunistinės ar islaminės tironijos. Teko asmeniškai stebėti tai vykstant (jau senokai) pirmiausiai Kuboje ir Konge, o vėliau Irane. Į idiotokratiją išvirstanti “demokratija”, su globalistų kontroliuojamos didžiosios žiniasklaidos pagalba, sumaišo žmonių galvas ir staiga vietoje Batistos (Kuboje) sėdi Fidelis Kastro, o vietoje Šacho Palevio – Ajatolos berniukas Irane.
Ką tik matėme CNN žiniose išsigandusius “ekspertus”, dejuojančius, jog Pakistane generolai griebia valdžią. Taip, žinoma, gali sumaišyti bent jau globalistų planus: pastatyti pasaulį prieš atomine bomba ginkluotus talibanus, kurie dabar tik paprastais sprogmenimis turgavietėse žudo moteris ir vaikus bei sprogdina mergaičių mokyklas Afganistane. Tada ateitų totalitarinės pasaulinės valdžios “gelbėtojai”.
Tad varykime “demokratiją” iš Lietuvos politinių diskusijų, gelbėkime tautą nuo idiotokratijos. Reikalaukime, kad politikai, politologai ir “rašto žinovai” grąžintų į lietuvių kalbą aiškius, nors kai kam nemielus, žodžius kaip laisvė, savivalda, laisvi rinkimai, respublika.
Bus daug lengviau susikalbėti, bent jau tiems, kurie norime susikalbėti Tėvynės labui.
Gintaro Visocko nuotraukoje: žymaus antiglobalisto Viliaus Bražėno knygos „Priminimai bendražygiams” viršelis. Šį straipsnių rinkinį dar galite įsigyti visuomenės nuomonių portalo Slaptai.lt redakcijoje (kreipkitės adresu gilanis.gintaras@gmail.com arba telefonu 8 687 90 497).
2009.11.22
