Privilegija deimantinės tautos vaikams


Print

“Aš, Kristupas Radvila, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, tikras Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės etmonas iškilmingai miesto rotušėje savo šiuo laisvu užrašu pripažįstu štai ką:

Miesto svečiui Viliui Bražėnui suteikiu privilegiją “Nepriklausomai atvykti ir laisvai išvykti iš miesto: Šią privilegiją patvirtinu simboliniu kunigaikščių Radvilų herbiniu antspaudu…”

Kristupo Radvilos privilegiją garbusis spaudos veteranas, nepavargstantis kovotojas prieš komunizmą, o dabar – prieš komunizmo atmainą globalizmą, gavo po 71-erių metų antrą kartą apsilankęs Kėdainiuose. Pirmą kartą, 1939-aisiais, jis čia lankėsi kaip atsargos karininkas, jaunesnysis leitenantas, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu. Jau buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Lenkija jau buvo parklupdyta.

Šįkart Kėdainiuose Kristupo Radvilos garbinga privilegija jam suteikta už kalbą, pasakytą Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. “Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gražiomis kalbomis, be pasiaukojančios veiklos, apgauti vyresniąją kartą. Tačiau vargu ar kam pasiseka tuo būdu apgauti jaunimą”.

kedainiai_2

Pateikiau kelis sakinius iš paskutinės V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), Kėdainiams pirmą kartą nušvitusiai prieš 363 metus, 1647-aisiais.

Galima tiksliai užrašyti V.Bražėno Kėdainių gimnazistams pasakytus žodžius, bet neįmanoma perteikti įspūdžio, kurį jauniems žmonėms tie žodžiai padarė. Reikia dar matyti ir girdėti, ką sako talentingas oratorius V.Bražėnas – tik tada pajusi tikrą jo žodžių jėgą ir galią. Ne kartą esu girdėjęs V.Bražėną kalbant žmonėms, todėl šįkart žiūrėjau ne tiek į jį, kiek į mokinių veidus, ir džiaugiausi: abejingų, nuobodžiaujančių nebuvo. Mergaitės jį tiesiog įsimylėjo, renginio pabaigoje apspito tarsi kokį gražuolį artistą. Beje, jaunystėje jis tikrai buvo gražuolis , dainavo operoje “Sevilijos kirpėjas”; dar ir dabar labai prašomas užstalėje kartais užtraukia kokią populiarią ariją iš Donicečio operos “Meilės eliksyras”. Esu matęs ir girdėjęs V.Bražėną,  kalbantį tūkstantinėse auditorijose Amerikos visuomenei, diskutuojantį su Maskvos politologais įvairių JAV valstijų televizijose tais gūdžiais laikais, kai mūsų tėvynė dar buvo pavergta, kai kilome į Atgimimą. Amerikos visuomenei tada jis padėjo geriau suprasti bolševizmo esmę, jo siekius užkariauti visą pasaulį, taip prisidėdamas ir prie mūsų Pergalės, kurios dvidešimtmetį nūnai švenčiame. Mačiau V.Bražėną Amerikoje, bet tik… jo televizoriaus ekrane, iš video įrašų, užfiksavusių jį dar tvirtą, aistringą, minios nebijantį oratorių. Ir šiandien jis toks pat, gal tik fizinio tvirtumo šiek tiek mažiau. Juk prabėgo keli dešimtmečiai. 

kedainiai_3

Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas.

Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.

kedainiai_4

Dar kelios jo mintys iš susitikimų su Kėdainių visuomene muziejuje, šalia Vinco Svirskio kryžių, ir Vilainiuose. Žiniasklaida yra svarbus dalykas, bet dešinieji patriotai neturi savo spaudos. Didžiajai žiniasklaidai tautiškumas, patriotiškumas nerūpi. Išeitis: paprasti lapeliai, – patarė V.Bražėnas. Kiek už lapelį sovietmečiu gaudavote?- klausė oratorius. Mažiausia – dešimt metų (atsakymas iš salės). Taigi, lapelis šio to vertas, jeigu tiek daug už jį duodavo. Lapelio jie bijo labiau negu kulkosvaidžio. Amerikoje V.Bražėnui teko gyventi ten, kur dominavo kairioji spauda. Lapelius palikdavome autobuse, pas gydytoją, parduotuvėje. Lapeliui daug pinigų nereikia, lapelį gali platinti ir pensininkai, ir moksleiviai. Kovokit lapeliais, – ragino V.Bražėnas.

kedainiai_5

Jis vylėsi, kad Npriklausomybės dvidešimtmečio minėjimai – tai ne tik minėjimai, bet ir jėgų kaupimas kovoje už laisvę, už tautos išlikimą, prieš siekimą sumaišyti protus, įvesti vieningą pasaulio valdžią, kokios siekė Leninas, Stalinas, kokios siekia naujos rūšies Vakarų stalinai.

Deja, vieni irkluoja, kiti tik sėdi valtyje ir dejuoja, kad kojos šlampa. Jiems nė į galvą neateina, kad vandenį iš valties galima išsemti ir dar greičiau plaukti. Kiekvienas būkime irkluotojas. Tai kad nieko negalima padaryti! – aimanuoja tie, kurie tik sėdi ir net vandens neišsemia iš valties. Sunkius darbus atliekame tuoj pat, o neįveikiami trunka ilgiau, – sentencija, kurią V.Bražėnas parsivežė iš Amerikos. Būkime gyvi lietuviai. “Kova tebesitęsia. Net ir užsitarnavusieji Didvyrio ir Didmoterės vardą neturi teisės nuleisti kovos kardo. Jų našta dviguba: atlikti savą ir žuvusių bendražygių pareigą. Anot šviesios atminties kunigo Stasio Ylos: “Kas liaujasi kovojęs – miršta”.

kedainiai_6

Vartau Kėdainių Šviesiosios gimnazijos iliustruotą knygelę.

“1625 m. kunigaikštis Kristupas Radvila Kėdainiuose įkuria evangelikų reformatų parapinę mokyklą.

1631 m. mokykla išauga iki vidurinės Didžiosios Pilies (dabar Didžiosios) gatvėje.

1640 m. uždarius evangelikų reformatų mokyklą Vilniuje, Kėdainių mokykla tampa svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje.

1647 m. mokyklai suteikiamas gimnazijos vardas – Gimnasium Iliustre – Šviesioji gimnazija. Dirba žymūs mokytojai ir kultūros veikėjai: A.Rosijus, A.Freitagas, J.Bažomovskis. Mokoma pagal pažangiausių to meto Vakarų Europos mokyklų pavyzdį. Mokykloje mokosi įvairių tautybių vaikai, būsimi kalvinų kunigai ir Vakarų Europos universitetų auklėtiniai. J.Radvila kviečia į Kėdainius to meto Europos mokslininkus ir pedagogus.

kedainiai_7

Prie gimnazijos 1652 – 1655 m. veikia Joachimo Jurgio Rhefo spaustuvė. Joje 1653 m. išspausdintas vienas svarbiausių to meto reformatų leidinių lietuvių kalba “Kniga nobaznistes krikščioniškos””.

Šviesioji gimnazija daro labai šviesų, malonų įspūdį. Ne tik rūmai, ne tik pavasarėjančios saulės nutviekstas kiemas, kur vyksta Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas, ne tik koridoriai, papuošti meniškais gimnazistų darbais darbeliais, bet ir patys gimnazistai, V.Bražėno pavadinti deimantiniais vaikais. Toks pirmas įspūdis, tačiau norisi pažvelgti giliau, ko iškart nepamatysi, nesužinosi, todėl kalbuosi su Šviesiosios gimnazijos direktore Violeta Liutkiene. Man rūpi tautiškumo, patriotiškumo reikalai, apie ką jau kalbėjo ne tik V.Bražėnas, bet ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, aktorius Tomas Vaisieta, gimnazijos mokiniai ir pedagogai.

kedainiai_8

Tautiškumo ir patriotiškumo ugdymas – vienas gimnazijos prioritetų, – sako direktorė Violeta Liutkienė. Meilė tėvynei negali būti iškart visai tėvynei, todėl pradedame nuo meilės artimiems žmonėms, nuo meilės miestui, kuriame gyvename, nuo jo ir jo žymių žmonių pažinimo. Jeigu juos myli – myli ir tėvynę.

Visi, baigę šią gimnaziją, stoja į aukštąsias mokyklas ir sėkmingai studijuoja. Deja, daugiausia stoja į užsienio aukštąsias mokyklas. Išvažiuoja po 20, po 30 geriausių abiturientų. Patirtis tokia – baigę sugrįžta vienetai. Tai rimta problema – mes prarandame savo gabiausius žmones.

kedainiai_9

Gimnazija negali priimti visų norinčių joje mokytis, atsirenkami geriausieji, gabiausieji. Pas mus mokytis – garbė, prestižas. Sakoma, kad kai kuriose mokyklose vienas du mokosi, kiti jiems tik trukdo. Pas mus atvirkščiai: tas, kuris nenori mokytis, yra priverstas arba mokytis, arba išeiti.

Turime gerų pedagogų, – sako gimnazijos direktorė. Mes pirmieji Kėdainiuose pradėjome dėstyti krašto istoriją. Mokytoja Regina Adomaitienė išleido krašto pažinimo vadovėlį. Mokytojas Linas Monkus – vaikščiojanti istorijos enciklopedija. Labai įdomiai dėsto, išmoko ne datų, o istorinio mąstymo. Labai dažnai pamokos vyksta ne mokykloje, o muziejuje, bažnyčiose, dažnai su mokiniais vykstame į Vilnių. Kiekviena klasė yra pabuvojusi Seime. Lietuvių kalbos mokytojos Virginija Savickienė ir Zita Rasteikienė išleido vertingą knygą mokytojams ir mokiniams: “Lietuvių kalbos pratybos X-XII klasėms”. 

kedainiai_10  

Gimnazija neturi drausmės problemų, – sako direktorė. Pas mus nėra budėjimo, nei mokytojų, nei mokinių. Nereikia. Turtinį skirtumą švelnina uniformos. Nenorim daryti madų demonstravimo. Ne tik dėl to, kad, priešingu atveju, mokytojai atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. O smurto, patyčių ar išvengiate? Jo negali negūti mokyklose, jaigu yra visuomenėje. Pasitaiko, bet gimnazijoje mokosi tik devintokai- dvyliktokai, piktesni yra jaunesnių klasių mokiniai.

Su direktore dar kalbėjome apie naujus susirūpinimą keliančius  reiškinius, atsiradusius su kompiuterių, mobiliųjų telefonų įsigalėjimu visuomenėje, televizijos neigiamu poveikiu. Bendravimo kultūra žinutėmis, elektroniniais laiškais labai žema. Jeigu buitinė kalba pasidarys nešvari, ilgainiui tai gali tapti norma.

kedainiai_11

Šventiniuose susitikimuose su gimnazistais, su vyresniaisiais kėdainiečiais muziejuje ir Vilainiuose dalyvavo ir Juozas Brazauskas, mokytojas iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos. 1971-aisiais jis baigė Kėdainių Paukštelio vidurinę mokyklą, kuri vėliau persikėlė į Kėdainių Šviesiąją gimnaziją, taigi, galima sakyti, yra tikras kėdainietis, kaip pats yra pasakęs, tebesididžiuojantis didžia Kėdainių praeitimi, jaučiantis Vinco Svirskio dvasią.

Mokytojo istoriko žodis visuose trijuose šventiniuose renginiuose buvo labai svarus ir prasmingas, nuskambėjo kaip raginimas saugoti tėvų žemę, puoselėti ir saugoti  papročius ir kalbą. Mokytojas priminė didžiojo kėdainiečio, lietuvių raštijos pradininko kanauninko Mikalojaus Daukšos (gimė Babėnuose) žodžius: “Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę”.

Neišgirdo didžiojo išminčiaus balso XVI a. pabaigoje nei ponai, nei bajorai, o XVIII a. pabaigoje Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapio. M.Daukšos žodžiai aktualūs ir šiandien.

Juozui Brazauskui 1993 m. už parengtus vadovėlius ir mokymo priemones suteiktas aukščiausias – mokytojo eksperto – vardas. Mokslinį tiriamąjį darbą jis grindžia pedagogine veikla mokykloje. Istorijos vadovėlius rašo klasėms, su kuriomis dirba, jie gerai vertinami. Su bendraautoriais yra parašęs dvylika vadovėlių penktoms-dešimtoms klasėms.

Su mokytoju J.Brazausku tarsi pratęsiau pokalbį, pradėtą su Šviesiosios gimnazijos direktore Violeta Liutkiene. Rūpėjo tie patys dalykai. Juk Nepriklausomybės akto signataras Vladas Terleckas skambina pavojaus varpais. Savo knygoje “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” daug dėmesio jis skiria Lietuvos istorijos vadovėliams, Lietuvos istorijos mokymui mokyklose: “Būtų naivu apeliuoti į Lietuvos istoriją, į tautos interesus išdavinėjančiuosius, kad jie yra akademiškai ir pilietiškai atsakingi už tai, ko jie moko jaunimą, kokius parengia mokytojus, už viešai pasakytus žodžius. Jau spėta parengti “kritiškai mąstančių” (faktiškai – mankurtų) istorijos mokytojų kartą, “iškepti” ne vieną istorijos tyrinėtoją, epigoniškai mėgdžiojantį savo “dvasinius” vadovus. Prie vadovėlių ir mokytojų rengimo “solidžiai” prisidėjo Atviros Lietuvos fondas, kurį žymus mūsų išeivijos veikėjas B.Nainys apkaltino subtiliu lietuvių tautos naikinimo plano rėmėju Bet dalis mokytojų, pvz., V.Vyrukaitis, konstatuoja: “Vadovėliai pateikia suklastotą Lietuvos istoriją , ji atitinka melo kultūrą””.

Pilietinis, tautinis auklėjimas yra gana sudėtingas. Pirmiausia šia kryptimi turėtų padirbėti šeima, – kalbėjo mokytojas J.Brazauskas. Dora, tautines vertybes puoselėjanti šeima, geri tarpusavio santykiai šeimoje: su vaikais iš tokių šeimų dirbti nesunku. Sudėtingiau tautine, pilietine dvasia auklėti tuos, kurių tėvai sovietmečiu nepatyrė represijų, nenukentėjo. Nemaža tautos dalis prisitaikė, kita – atvirai kolaboravo. Jų vertybės supainiotos, sumaišytos, šiuolaikinę Lietuvos istoriją jie priima labai sudėtingai, prieštaringai.

Aš susilaukdavau priekaištų: kodėl jūsų vadovėliai tokie lietuviški, tautiški? Mokykliniai vadovėliai turėtų būti europietiški, persunkti kosmopolitiškos dvasios. Mes į pasaulį galim žiūrėti per Lietuvą, galim žiūrėti ir kitaip: iš pasaulio į Lietuvą. Žiūrėdami iš pasaulio Lietuvos istorijoje pamatysime gal tik Žalgirio mūšį. Manau, kad reikia pradėti nuo gimtojo krašto istorijos, nuo savo slenksčio, nuo artimiausios  aplinkos ir eiti tolyn, nuo paprasto prie sudėtingo. Tokiu keliu einant atsiveria Lietuvos vertybės, pamatome, kad turime kuo didžiuotis. Ėjimas į Europą subrandino ne pačius geriausius vaisius. Europos pilietį suvokiame be tautybės, be praeities, tik kaip biologinę būtybę. Man tautiškumas, garbės ir orumo suvokimas buvo skiepijamas per lietuvių literatūros pamokas. Mano mokytoja Danutė Muzikevičienė – viena garbingiausių pedagogų Kėdainių krašte, ją visi gerbia.

Vyksta dviejų tendencijų kova, – sakė mokytojas J.Brazauskas. V.Terlecko kritikuojami istorikai propaguoja europietiškąją dimensiją, žvilgsnį į Lietuvos istoriją iš pasaulio. Didelį neigiamą poveikį moksleiviams daro ir žiniasklaida, ypač televizija. 

Už labai prasmingai Kėdainiuose praleistą dieną mes – publicistas Vilius Bražėnas, aktorius Tomas Vaisieta ir aš, šio teksto autorius, esame dėkingi daug kam: ir merei Nijolei Naujikienei, ir ypač vicemerui Rimgaudui Rimošaičiui, ir muziejaus darbuotojams. Turėjome puikią progą susipažinti su Kėdainių senamiesčiu, miesto istorijos, architektūros paminklais, su Kėdainių žmonėmis.  Kiekvienas parsivežėme Kristupo Radvilos “Privilegiją”, kuri ne tik leidžia, bet ir įpareigoja dar ir dar kartą atvykti į šį senus laikus menantį miestą.

Tačiau viso to nebūtų buvę, jeigu ne Lietuvai pagražinti draugija ir jos pirmininkas Juozas Dingelis, jeigu ne Kėdainių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas  Saulius Žaromskis. Pastarasis, Lietuvai pagražinti draugijos 5-ajame suvažiavime pasiklausęs patriotinių kalbų, labai prašė atvykti į Kėdainius ir sustiprinti šios puikios draugijos Kėdainių skyrių. Ne taip dažnai  žmonės patys, be raginimų, užsikrauna visuomeninės veiklos naštą, anot V.Bražėno, nepasitenkina vien sėdėjimu valtyje, patys nori irkluoti, bent išsemti į valtį prisisunkusį vandenį. Toks žmogus – Saulius Žaromskis, tą dieną tapęs Lietuvai pagražinti draugijos Kėdainių skyriaus vadovu. Galima tikėtis, kad Kėdainiuose ši draugija nebus “popierinė”, kaip kartais pasitaiko.

O apie Lietuvai pagražinti draugijos pirmininką Juozą Dingelį reikėtų parašyti atskirai. Galima tik stebėtis jo veiklumu, pažinčių ir interesų platumu, mokėjimu kiekvienam pasakyti gerą žodį. Tą dieną, kaip ir kiekvienos išvykos po Lietuvą metu, jis kalbėjo visuose susitikimuose, ragino veikti, platino “lapelius”, už kuriuos dar 10 metų niekas “neduoda”, bet, jeigu sėdėsime sudėję rankas, anksčiau ar vėliau – “duos”. O darbų daug. Reikia vadovautis V.Kudirkos, J. Basanavičiaus, Vaižganto idealais, ginti lietuvių kalbą, nes, kaip rašoma LPD 5-ojo suvažiavimo rezoliucijoje, kalba – pagrindinis Tautos ir valstybės išlikimo ramstis. Lietuva net okupacijų laikais atsilaikė prieš rusinimą, lenkinimą, todėl privalome lietuvių kalbą apginti ir dabar. LPD pirmininkas J.Dingelis ragino liepos 15 d. “vėl uždegti ant Lietuvos piliakalnių ugnies žiburius, kad jų šviesoje pasijustume vieningi besą, stiprybę iš praeities besisemią, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu pasiryžę Tėvynę Lietuvą stiprinti, kad neišsivaikščiotume iš jos, o visi ir visada jon sugrįžtume – vieningi ir meilės vieni kitiems kupini”.

Vytauto Visocko nuotraukose:

Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje – Kovo 11-osios dvidešimtmečio minėjimas.

Šviesiosios gimnazijos svečiai: Juozas Dingelis, Vilius Bražėnas, Juozas Brazauskas, Rimgaudas Rimošaitis, Violeta Liutkienė ir Tomas Vaisieta.

Gimnazijos koridoriuose – daug moksleivių meniškų kūrinių.

Istorijos mokytojas ir vadovėlių autorius Juozas Brazauskas.

Su gimnazijos direktore Violeta Liutkiene ir Šviesiosios gimnazistėmis.

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose – Kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) ir Kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612-1655) sarkofagai.

Su ką tik įkurto Lietuvai pagražinti draugijos Kėdainių skyriaus valdybos aktyvistais.

Kėdainių muziejuje – Vinco Svirskio kryžiai.

Koncertas Vilainiuose.

2010.03.22


Prisijunkite prie diskusijos