Sovietinio laikraščio “Czerwony Sztandar“ tęsinys


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs keletą fondo „Vilniaus klodai” pirmininko Ryšardo Maceikianeco (Ryšard Maceikianec) straipsnių apie lietuvių ir lenkų santykius.

Ypač didelio mūsų skaitytojų susidomėjimo sulaukė analitinė R.Maceikianeco publikacija „Ko imasi Lenkų rinkimų akcija – propaganda ir faktai”. Kai kurie komentatoriai net siūlė R.Maceikianecui būti itin atsargiam, mat oponentai už tokius demaskavimus gali imtis keršto akcijų. Taip pat neliko nepastebėtas ir jo rašinys “Apie Lietuvos lenkų pavardes – be propagandos”.

Šiandien savo skaitytojams pateikiame išskirtinį Ryšardo Maceikianeco interviu, duotą žurnalistui Gintarui Visockui.

Kaip šiandien vertinate Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių tarpusavio santykius? Nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų – labai dideli ar vis dėlto užtektinai normalūs? Turiu omenyje aplinkybę, kad tarp artimiausių kaimynų visuomet pasitaiko įvairiausių nesusipratimų…

Nežinau, ar išvis galima kalbėti apie Lietuvos lietuvių ir lenkų santykius – ir vieni, ir kiti yra tos pačios valstybės piliečiai, ir vienus, ir kitus slegia tos pačios problemos ir rūpesčiai, jie turi panašias gyvenimo svajones ir tikslus. Lietuva priklauso ES ir NATO, todėl niekam nekyla abejonių dėl valstybės tolimesnės raidos. Tad suprantama, kad konfliktai kurstomi dirbtinai politiniams tikslams ir pagal užsakymą. Be to, kaip rodo įvykiai, kiekvienai Lietuvoje valdančiai koalicijai tas dirbtinas konfliktas ir dribtinas pavojus yra reikalingas kaip būdas nukreipti visuomenės  dėmesį kita linkme. 

Labai norėčiau išgirsti kuo išsamesnį ir konkretesnį atsakymą, kas gi kaltas dėl šių nesutarimų? Valdemaras Tomaševskis? Varšuva? Trūksta lenkų inteligentų? O gal čia didelę įtaką daro Lietuvoje lenkų kalba leidžiami laikraščiai?

Inteligencijos Lietuvos lenkai beveik išvis neturi, yra tik labai nedaug žmonių su aukštuoju įsilavinimu. Dar nesusikūrė pilietinė visuomenė, posovietiniai žmonės dar nesieja savo sėkmės su valstybės sėkme, nesupranta kai kurių visuomeninių procesų, tiki posovietinei propagandai. O tuo naudojasi tie, kurie vadovauja Tomaševskiui, lenkakalbė posovietinė spauda ir vadinamoji Varšuva. Sakau taip todėl, kad Lenkija yra šalis, kur nesurengta liustracija, kur sovietų agentų liko labai daug – maždaug keletas milijonų. Tad iš tiesų kas yra Varšuva, Lenkija – kol kas suprasti sunku.

Praėjo per 20 metų nuo to laiko, kada Lenkijoje įvyko permainos – o iki šiol Lenkijai atstovauja ambasadorius J. Skolimovskis, Maskvos sovietų diplomatijos instituto auklėtinis. Atėjus dirbti Vilniuje tarp Lietuvos lenkų buvo parinktas jam atitinkamas partneris ir pastatytas vadovauti vadinamąjai Lietuvos lenkų sąjungai – Michal Mackevič –  Maskvos politinės akademijos prie CK TSKP auklėtinis, kuris dabar yra Seimo nariu ir per kurį praeina neteisėti piniginiai srautai iš Lenkijos. Užburtas ratas. Tuo labiau, kad Lietuvos pareigūnai tik su jais kalbasi dėl Lietuvos lenkų problemų, nuotaikų ir lūkesčių.

O gal čia kalti ir mes, lietuviai? Kokias klaidas daro Lietuva? Kaip, sakykim, vertinate Seimo nario Gintaro Songailos veiklą? Na kad ir dėl priešinimosi lenkų pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškais rašmenimis?

Kaltinti galima visus, tuo labiau, kad šiandieninės Lietuvos lenkų (pagal egzistuojančią iki XX amžiaus pradžios terminologiją – Litwinów) problemos prasidėjo ne dabar, o kaip tik XX amžiaus pradžioje, kada Pilsudskis pradėjo realizuoti savo neapgalvotą politiką Lenkijos kaimynų ir raudonosios Rusijos atžvilgiu. Tuo labiau, kad dabartiniu metu žymiai geriau atrodytų, jeigu lietuviai kritikuotų lietuvius, o lenkai – lenkus. Išnyktų galimybė panaudoti politikoje nacionalizmo smarvę. Bet iš Jūsų klausimo kyla kitas rimtas klausimas – kas yra lietuvis? Ar lietuvis yra tik tas, kuris kalba kasdien lietuviškai, ar visi Lietuvos piliečiai, taip kaip Anglijoje, Prancūzijoje arba Vokietijoje. Ir kas yra tauta – visuma Lietuvos piliečių, ar tik lietuviškai kalbanti dalis? Kokiai tada tautai priklauso lenkiškai kalbantieji Lietuvos piliečiai, kurie nuo amžių gyvena Lietuvos žemėje ir niekad kitose šalyse net ekskursijoje nebuvo. Jeigu mes mąstytume, kad visi esama ta pati tauta – išnyktų problema tarp lietuvių – lenkų, o liktų piliečio, mokesčių mokėtojo ir valdininko santykių tobulinimo reikalai.

Jei kalbėsime apie Gintaro Songailos veiklą, man atrodo, kad jis dabar vykdo garo nuleidimo vamzdžio misiją. Jo pareiškimai kažkiek padeda valdančiai koalicijai nukreipti dalį visuomenės dėmesio nuo esminių ekonominės krizės periodo problemų. Be to, jo pareiškimai, be abejonės, visada nekantriai laukiami rinkimų akcijos stovykloje, kuriai kaip deguonis reikalingas tariamas pavojus ir priešai. Tiesiog matosi, kad jis yra geras žmogus – stengėsi padėti ir vieniems, ir kitiems. Bet kada spaudoje pasirodo informacija, kad Tomaševskis reikalavo kyšio – keista, bet Gintaras Songaila tyli.

Tas pats ir dėl pavardžių – konfliktas dirbtinas, noras keisti pavardes kyla ne iš piliečių, o iš siauro rato vadinamųjų veikėjų. Aišku, kad turi būti sukurtas įstatyminis mechanizmas, kaip prireikus būtų galima pakeisti savo vardą ar pavardę. Bet tai turi būti individualaus apsisprendimo klausimas, o ne partijos nurodymų politinė kampanija. Be to, čia iškyla klausimas, kad lietuviškai kalbantieji Lietuvos piliečiai turi apsispręsti, ar jie nori keisti savi gimtąjį kalbą ir papildyti lietuvių kalbos abėcėle. O šito reikalauti lenkams būtų nepadoru. Be to, Lietuvos lenkams ieškoti savo pavardžių archyvuose būtų sunku, keblu, priimant dėmesin, kad caro, Lenkijos ir Sovietų laikais kiekvienas valdininkas vietinių neiškilių žmonių pavardes rašė taip, kaip jam atėjo į galvą. Bet gali būti ir labai įdomių dalykų – gal Tomaševskis atrastų, kad jo tikra pavardė Foma?

Kartais susidaro įspūdis, jog lenko korta Lietuvos lenkams peršama per prievartą, dirbtinai. O gal po šiomis problemomis slepiamos kur kas rimtesnės ir baisesnės negerovės? Galų gale juk lietuviai turi bent jau moralinę teisę nepatikliai žvelgti į tuos Lietuvos lenkus, kurie turi lenko kortą. Juk tokią kortą netrukus gali sukurti ir Rusija…

Šitie procesai, mano nuomone, labai aiškūs, tik reikia sekti jų eigą. Nepatogu būtų, jei viskas prasidėtų nuo rusų kortos, tad pradedama nuo lenkų kortos. Jeigu lenkų korta priimtina, tad kodėl nepriimtina rusų korta, kodėl diskriminuosime Lietuvos rusus? Lietuviams, gyvenantiems Lenkijos pakraštyje ir kurie sudaro apie 0,01  proc. gyventojų, leidžiama rašyti pavardes kaip jie tik nori, bet po to pradedamas vajus dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo, kurie gyvena sostinės regione ir sudaro 7 proc. visuomenės. Uždaromas Maskvos universiteto Klaipėdoje filialas – prasideda spaudimas, kad būtų atidarytas silpniausio Lenkijoje – Bialstoko universiteto filialas. Jeigu leidžiama veikti Vilniuje net Bialstoko universiteto filialui – tai kodėl negali veikti, pavyzdžiui, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų aukštųjų mokyklų filialai?

Man atrodo, šitiems neigiamiems procesams padeda ir Lietuvos išeivija, reikalaudama antros pilietybes, lietuviško paso. Formalaus dokumento turėjimas – tai tik ambicijų reikalas ir nuo to, abejoju, ar priklauso lietuvybės išsaugojimas, ryšiai su Lietuva, pagarba ir parama Lietuvai. Bet ar lietuviško paso turėjimas neapsunkina lietuviams karjeros darymo tose šalyse, kur jie gyvena, ar nekyla abejonė dėl jų ištikimumo toms valstybėms? Kaip ir Lietuvos lenkams, kurie priėmė lenkų kortą. Ir kas geriau Lietuvai  – antro paso dalinimas, ar lietuvių karjera ir įtaka tose šalyse, kur jie gyvena? 

Ar Lietuvos lenkams sudarytos užtektinai rimtos galimybės mokytis lietuvių kalbos? Ar vis dėlto esama jėgų, kurios nenori, kad Lietuvos lenkai, nepamiršdami savo gimtosios kalbos, puikiai kalbėtų lietuviškai ir įsilietų į Lietuvos bendruomenę kaip pilnateisiai piliečiai?

Kad lietuvių kalbos ir literatūros programa mokyklose su lenkų mokama kalba yra silpnesnė – tai faktas. Turbūt manoma, kad jeigu tautinė mažuma, tai ir galvutė mažesne ir smegenų mažiau…  O kad diskusija šia tema vyksta jau dvidešimt metų – tai tikrai gali kilti mintys dėl Lietuvos lenkų vaikų diskriminavimo. O tas tikrai  apsunkina jiems gyvenimą, karjeros darymą, trukdo pasinaudoti darbo rinkos galimybėmis, reikalauja papildomo laiko ir lėšų, kad papildytų žinias, kurių neleista jiems buvo gauti mokykloje.

Bet grįžtant prie lietuvių kalbos verta pažymėti: pakankamai keista, pagal mane, susiklostė situacija, kad Vilniaus ir kituose regionuose, kur yra daug piliečių, kurie nepakankamai moka lietuvių kalbos, neveikia jokie nemokami kursai, seminarai ar mokyklėlės. Turiu draugą Švedijoje, kuris  paėmė žmoną iš Švečionių. Kai ji gavo pilietybę – tai metus turėjo lankyti švedų kalbos, kultūros ir istorijos kursus, kur jai buvo mokamas atlyginimas kaip už darbą. Lietuva ne tokia turtinga, kad mokėtų už kursų lankymą, bet, be abejonės, gali organizuoti nemokamus lietuvių kalbos, literatūros, kultūros ir istorijos mokymus ir žinių tobulinimą. Tas gerai pasitarnautų ir mūsų regiono žmonėms, santykiams ir pagarbai tarp jų. Be abejonės, žmogus negali gerbti ar mylėti to, ko nežino. Taip yra ir su kalba, literatūra ar istorija.

O kaip atrodo Vilniaus regione informacinė erdvė?

Čia ypač sudėtinga situacija. Yra leidiniai „Kurier Wilenski“, Magazyn Wilenski“ bei „Tygodnik Wilenszczyzny“. Visi jie per savo darbuotojus ir ideologiją yra sovietinio laikraščio „Czerwony Sztandar“ tęsinys. Veikia taip pat radijas „Znad Wilii“, kurio savininkas yra Č. Okinčyc, premjero A. Kubiliau patarėjas ir ypatingas Rinkimų akcijos ir Tomaševskio šlovintojas. Dar yra TV Polonijos korespondentai. Visi jie yra finansuojami iš Lenkijos ir iš Lietuvos biudžetinių lėšų per Vilniaus bei Šalčiniinkų savivaldybes. Informacija vienašališka, nepalanki Lietuvai, nekorektiška, sudaro vadinamojo informacinio teroro atmosferą Vilniaus regione gyvenančių lenkų atžvilgiu. Gaila, kad mūsų vyriausybės iki šiol net nepagalvojo apie informacinės politikos būtinumą šiam regionui. Jeigu pasidomėsite, kokia spauda yra bibliotekose ir kokios lenkų literatūros mokosi vaikai mokyklose – visuma atrodo tiesiog tragiškai. Tokioje informacinėje aplinkoje ugdyti pilietinius jausmus neįmanoma. Puikiai matyti, kad visokios integracijos komisijos gyvavo ir gyvena tik dėl savęs, tik imituojant veiklą tarsi tų žmonių labui.

Kas turi daugiau teisių – Lietuvos lenkai ar Lenkijos lietuviai, gyvenantys Seinuose, Suvalkuose, Punske?

Tai – amžinas žaidimas lietuvių Lenkijoje ir lenkų Lietuvoje likimais. Man atrodo, kad tai yra absoliučiai klaidinga Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties interpretacioja. Kiekviena valstybė turi savo įstatymus, pati kuria savo pilietinę visuomenę, pati saugo savo piliečius nuo jų teisių pažeidimų. Jeigu koks veikėjas su nestabiliomis emocijomis sugadina orą Lietuvoje – tuoj pat skambinama Lietuvių bendruomenės pirmininkei Lenkijoje, klausant, kaip tas kvepia Punske ar Seinuose. Man gaila tos pirmininkės, man gėda dėl veikėjų ir žurnalistų, kurie neturi pagarbos savo valstybei.

Kai kurie lietuviai mano, kad šiandieninė Lenkija užtektinai sėkmingai atsikratė sovietinės praeities, įveikė korupciją, sukūrė veiksmingą ekonomiką. Jūs sutinkate su tokiu požiūriu?

Manau, kad ne viskas taip paprasta ir aišku. Kas dabar valdo Lenkiją ir kokia ten padėtis – nuomonės labai skirtingos. Nereikia pamiršti, kad 1989 metais tik Lenkijoje prie apvalaus stalo įvyko valdžios ir įtakų pasidalijimas – prie vienos pusės stalo sėdėjo patyrusieji Lenkijos filialų sovietinių tarnybų atstovai, o iš kitos pusės – naujokas iš judėjimo „Solidarnosc“. Be to, jeigu Estijos skola sudaro apie 10 procento metinio BVP, Lietuvos apie 40 proc., tai Lenkijoje lyg viršija 100 proc. Tai irgi daug ką pasako.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšard Maceikianec, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas.

2010.07.30


Prisijunkite prie diskusijos