Gruodžio 4-ąją žurnalistiniu požiūriu turėčiau laikyti daugmaž sėkminga diena. Tądien dalyvavau Seimo Kovo 11-osios salėje surengtoje konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Renginys paliko gerą įspūdį. Rimtu renginiu pavadinti šią konferenciją galėčiau vien dėl to, kad buvo perskaityta keliolika įsimintinų pranešimų. Omenyje turiu Nepriklausomybės akto signatarų Virgilijaus Čepaičio, Romualdo Ozolo, Vytauto Landsbergio pasisakymus, Lietuvos mokslų akademijos užsienio nario Alfred Erich Senn kalbą, Latvijos Liaudies fronto “Tautas Frontes” pirmininko Dainio Ivanso, Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriaus Oktaviano Cyku, filosofo Vytauto Radžvilo garsiai išguldytas pastabas.
Gruodžio 4-oji buvo sėkminga diena dar ir todėl, kad konferencijoje teko klausytis žymaus Rusijos žmogaus teisių gynėjo, politiko, disidento Sergėjaus Kovaliovo itin originalių įžvalgų apie Rusijos, Europos Sąjungos, Amerikos ateitį.
O po konferencijos bei apskritojo stalo diskusijų žymusis disidentas S.Kovaliovas visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt davė dar ir išskirtinį interviu, kurio metu pateikė savąją viziją, kur, kaip ir kodėl artimiausiu metu gali krypti Kremliaus politika. Beje, gruodžio 4-ąją išskirtinius interviu pavyko gauti ir iš Latvijos Liaudies frono vadovo D.Ivanso bei Moldovos istoriko O.Cyku (juos artimiausiu metu paskelbsime).
Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne tiek apie tuos išskirtinius interviu, kiek apie tai, kaip juos buvo sunku gauti. Sakydamas “sunku” priekaištauju ne pašnekovams S.Kovaliovui, D.Ivansui ar O.Cykui. Savo nuostabą adresuoju konferencijos organizatoriams. Žymusis Rusijos disidentas S.Kovaliovas buvo pasiryžęs interviu duoti tuoj pat, čia pat, su didžiausiu malonumu, nekreipdamas dėmesio net į nuovargį. Bet jį globoję konferencijos organizatoriai tarsi tyčia kaišiojo pagalius į ratus: dabar S.Kovaliovas eis pietauti, dabar S.Kovaliovas privalo pasisvekinti su Seimo pirmininke Irena Degutiene, dabar S.Kovaliovas turi skubėti į diskusiją… O kada S.Kovaliovas turės bent keletą minučių laisvo laiko – niekas nieko nežino. Vienintelė tikra žinia, kad jis gruodžio 5 dieną šeštą valandą ryto Lietuvos laiku išskrenda atgal į Rusiją. Tad jeigu noriu su juo pasišnekėti, savo žinioje turiu tik gruodžio 4-osios vakarą, kuris irgi … užimtas beveik iki vidurnakčio.
Liūdniausia, kad organizatoriai taip elgėsi greičiausiai neturėdami blogų tikslų. Taip elgėsi greičiausiai dėl žurnalistinio darbo specifikos neišmanymo. Pavyzdžiui, nepasakė, kada svečias grįš į viešbutį. Specialiai ar atsitiktinai nutylėjo, kad po apskritojo stalo diskusijos Seime S.Kovaliovas vyks į Lietuvos aukų muziejų buvusiuose KGB rūmuose. Taigi tik atsitiktinumo dėka kartu su S.Kovaliovu ir jį lydinčiais žmonėmis nuėjau į Aukų muziejų, kur šiaip ne taip radau galimybę maždaug pusvalandžiui įjungti diktofoną.
Porindamas šią keistą istoriją noriu pabrėžti: suprantu, kokia kartais perkrauta būna konferencijų darbotvarkė. Ir vis dėlto negaliu nepastebėti, jog tokių renginių organizatoriai turėtų numatyti ir vieną kitą minutę žiniasklaidos poreikiams. Juolab kad niekas iš žurnalistų tądien ypatingai nevargino Rusijos žmogaus teisių gynėjo savaisiais klausimais. Jei būtų susidariusi ilga žurnalistų eilė, dar suprasčiau: priklausau leidiniams, kurie negali pasigirti dideliais tiražais, tad pirmenybė atiduodama stambiausiems banginiams. Tačiau gruodžio 4-osios vakarą buvau, berods, vienintelis, kuris atkakliai prašė interviu. Nepaisant šios aplinkybės kai kurie S.Kovaliovą lydėjusieji lietuviai elgėsi taip, tarsi būtų specialiai siekę, jog lietuviškojoje spaudoje su žymiuoju svečiu iš Rusijos nepasirodytų nė vieno interviu. Lydėjusiųjų elgesys tarsi bylojo: kur kas svarbiau jų asmeniniai pasiplepėjimai su S.Kovaliovu nei spaudai duotas S.Kovaliovo interviu, kurį perskaitys mažų mažiausiai keli tūkstančiai skaitytojų.
Taigi tą vakarą visi norėjo ponui S.Kovaliovui paspausti ranką, visi troško su juo nusifotografuoti, kuo išsamiau papasakoti svečiui, kaip patys asmeniškai priešinosi sovietiniam režimui. O kad per tas bendrojo pobūdžio mandagumo frazes nespėsiu padaryti interviu, – nė motais. Įspūdis toks, jog kai kuriems konferencijos organizatoriams reikėjo labai nedaug: Kovo 11-osios Akto salėje pasišnekučiuoti bendraminčių ratelyje, pademonstruoti savo reikšmingumą ir išsiskirstyti. Todėl ir sakau: interviu gauti pavyko per didelius vargus.
O štai iš stačiatikių konfesijos šventiko, taip pat dalyvavusio konferencijoje, interviu gauti nepasisekė. Kartu su “XXI amžiaus” redaktoriumi Edvardu Šiugžda pertraukos metu priėjome prie foje sėdinčio šventiko, ruošdamiesi prisistatyti, jog esame iš katalikiškos minties laikraščio bei internetinio portalo, bei paprašyti interviu. Nebuvome tokie naivūs, jog tikėjomės, kad svečias iš Baltarusijos čia pat ims vykdyti mūsų pageidavimus. Tikėjomės susitarti, kur ir kada jis galėtų mums skirti bent pusvalandį. Tačiau spėjome išgirsti tik tiek, kad šventikas atvyko iš Baltarusijos ir yra engiamas valdžios. Daugiau – nieko. Mat priėjo vieno Seimo nario padėjėjas ir nieko nepaaiškinęs nusivedė svečią į šoną. Elgėsi taip, tarsi kažkur labai skubėtų. Net jei ir skubėjo, nejaugi nebuvo galima pasielgti konstruktyviau? Pavyzdžiui, pasakyti, kada svečias iš Baltarusijos turės šiek tiek laisvesnę akimirką? Taigi konservatoriams – krikščionims demokratams simpatizuojantis parlamentaro padėjėjas pasielgė taip, kaip pasielgė – nepaliko jokios galimybės net paklausti, ar šventikas sutiktų papasakoti apie savo rūpesčius? O jei sutiktų – tai kur ir kada?
Keisčiausia, kad su Seimo nario padėjėju Algimantu Birbilu asmeniškai pažįstamas. Jo niekad nesu kritikavęs kaip žurnalistas. Atvirkščiai: kai kadaise paprašė portale Slaptai.lt paskelbti agitacinės informacijos apie jį kaip kandidatą į europarlamentarus, paskelbiau pranešimą be atlygio. Beje, A.Birbilas Vilniaus universitete yra studijavęs žurnalistiką, tad, man regis, turėtų išmanyti žurnalistinio darbo specifiką. Deja…
Tad visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt netrukus paskelbs interviu su S.Kovaliovu, D.Ivansu ir O.Cyku. O štai su svečiu iš Baltarusijos – ne.
Nuotraukos centre: Rusijos žmogaus teisių gynėjas, politikas, disidentas Sergėjus Kovaliovas.
2009.12.06
