1987 04 06. Menas nieko negali, nes pats jis neveikia. Juo veikia jį kuriantis žmogus. Taigi tikslai yra už meno, menu tikslai siekiami, menas yra priemonė, o ne tikslas. Kai menas pasidaro tikslu, juo gali reikštis profesinis idiotizmas. Toks atvejis gal ir įdomus psichiatrui, bet visai neįdomus, net pavojingas visuomenei.
Koks yra meno tikslas? Jis visų pirma už meno, meną darančiame gyvenime. Padeda menas gyventi ar ne – štai pagrindinis klausimas. Tada jau kyla kiti: padeda gyventi ir tautiškumo siekti etnosui, padeda gyventi tautai ir siekti pasauliškumo, padeda gyventi pasauliui ar ne. Visa kita yra pseudokriterijai ir pseudoteorijos.
1996 12 25, 16.37. Pasaulis labai sunkiai serga. Ar pagis, priklauso nuo to, ar susigrąžins žmogaus tikrąją vertę atkuriančias vertybes, dar daugiau – jų sistemą. XX amžiaus plėtra parodė, kad ne sutartinis (žmogus vertas tiek, kiek jis žmogus vieno, kito ar trečio kriterijaus požiūriu – tegul ir pagal dešimt Dievo įsakymų: kiek nevagia, nesvetimauja, nežlugdo, ir t.t.), o būtent realistiškai priimtas kiekvienas jo noras tampa išsigimimo istorija, ir į pabaigą žmonija apskritai ima prarasti sveiką nuovoką: imamas garbinti žuvimas ir žlugimas, bjaurastis ir bjaurovė, puvimas ir nuopuolis (žvilgtelk kad ir į E.Liusi-Smito Meno kryptis nuo 1945 metų), o nuopuolio kultūra įsikūnija tokiais simboliais, kaip iš proto visus vedantis žydrūnas Maiklas Džeksonas, kaip iš Popiežiaus krikšto dukrai reikalaujanti kekšelė Madona, kaip kuo didesniais milijonais dolerių kasas papildantys filmai, kaip galų gale solidžių firmų remiami gėjų ir lesbiečių paradai. AIDS ir kitos ligos, kurių iki šiol mūsų žemėj nebuvo, jau pjauna milijonus – taip pati Žemė ginasi nuo savo išsigimimo. Bet žmonės kolei kas nemato reikalo nei rimčiau apie visa tai pagalvoti, nei – juo labiau – imtis kokių nors padėtį keičiančių žygių. O išeitis atrodo bus tik viena – išryškinant ir įveiksminant žmogaus neabsoliutumo Žemėje nuostatą: arba išmoksime gyventi sugyvendami su gamta, arba gamta mirs kartu su mumis.
Tai suvokdamas, aš imuosi iniciatyvų, išvedančių ar bent galinčių padėti išvesti bent į vienos tautos gyvenimo sutvarkymą. Tada arba sutvarkysiu, arba ji “sutvarkys” mane, ir aš pasitrauksiu tik stebėti, kaip mirtis baigia savo darbus.
1998 05 03, 9.20. Per šiuos aštuonerius nepriklausomybės metus mūsų kultūroje jau susiklostė du aiškūs sluoksniai: žemosios ir aukštosios kultūros. Kai kurie aukštosios kultūros reiškinai ar faktai peržengia mūsų valstybės sienas ir tampa žinomi pasaulyje. Kai kurie teatro, muzikos, poezijos, filosofijos kūriniai yra Europos kultūros kraštovaizdžio detalės, matomos ir Europos horizonte. Tai malonu. Liūdna yra tai, kad ši aukštoji kultūra beveik nieko bendra neturi su žemąja – kai aukštoji klejoja savo spekuliacijose, žemoji mąsto apie čia esančios gyvasties išlikimą, apie galimas tokio susiskaldžiusio suvokimo pasekmes kuo paprasčiausiais, bet tuo pat metu nuoširdžiausiais žodžiais. Deja, jų nereikia “aukštiesiems”. Prasmė aukštajai kultūrai šiandien nerūpi.
1998 10 03, 21.13. Iš pradžių, remiamas Atviros Lietuvos fondo, pasirodo Česlovas Milošas, žmogus be tėvynės, žmogus ant dviejų ar netgi trijų kultūrų ribos, ieškantis savo žemės, bet taip jos ir nerandantis, nors rašo lenkiškai ir – tiesą sakant – neskiria Lietuvos nuo Lenkijos. Visi juo žavisi, Tomas Venclova šlovina, taip dėkodamas už ano pagalbą jam stumiantis Nobelio premijos link.
Paskui pasirodo Brodovskis, savo Lithuania puslapiuose vis įnirtingiau propaguojantis idėją, kad Lietuva padarė klaidą pasiduodama Basanavičiaus sugestijai kurti nacionalinę lietuvių valstybę, o ne atkūrinėti “dviejų respubliką”. Baranauskas, supratęs lenkų kultūros didybę ir apsisprendęs būti lenku, yra tikrasis lietuvis, o ne Basanavičius, pradėjęs uždaros nacionalinės valstybės kūrimą. Ir mes “mušamės” su lenkais, bandydami Seinuose pastatyti Baranauskui paminklą, o kartu ir perimdami Baranausko “idėjas”. Jas parems Europos Sąjunga, taip pat ir Atviros Lietuvos fondas.
Mes dar tokie nestiprūs, savo tautos ir apskritai tautiškumo gynėjai – ir štai prasideda naujas didelis ir klastingas tų sampratų ir nuostatų išplovimas. Kas galėtų teigti, kad mano sugretinimai neturi pagrindo?
2000 03 17, 07.45. Kodėl beveik visi Lietuvoje myli Justiną Marcinkevičių? Myli dėl to, kad jis – paskutinis mūsų visų dvasios poetas. Kad niekas už jį visuotiniau ir nuosekliau neišjautė mus šimtmečius išsaugojusio ir dabar nueinančio kaimo. Myli jį dar ir dėl to, kad jo ir filosofija paprasta: tiesa – tai aš (žmogus). Jis ją buvo susikūręs jau 1962 metais ir kiek vėliau išplėtojo į tautą, į tautą kaip tiesos atskaitos tašką. Na, ar galima po to jo nemylėti? Ir mylim. Iki pat šios dienos. Ir po jos.
2000 08 09, 7.43. Mūsų politinė laisvė, seksualinė laisvė ir kūrybinė laisvė – pačios svarbiausios žmogaus laisvės – per dešimt metų betikslio gyvenimo išvirto nenoro gyventi, netgi žudymo, netgi nekrofilijos laisve gyvenimo politikos srityje, polinkiu į pornografiją seksualinio gyvenimo srityje ir įvairiopa destrukcijos estetizacija vietoj kūrybinės laisvės. Visu tuo dabar ir minta mūsų meno kūryba.
2000 12 07, 11.25. Du dalykai reikalingi šiuolaikinei tautai ugdyti: filosofija ir sociologija. O ko reikia tautai, kad ji galėtų visu tuo pasinaudoti? Galingų informacijos platinimo mechanizmų. Visų pirma – tradicinių: valstybės radijo ir televizijos, valstybės dienraščio ir valstybės savaitraščio. Dar savarbiau – reikia žmonėms prieinamų knygų. Kadangi ir ateity knygos daugeliui bus vargiai prieinamos, reikia bibliotekų. Bibliotekos turi turėti visą moderniosios informacijos sistemą – kompiuterius su internetu, nes jie dar ilgai bus sunkiai žmonėms prieinami. Todėl bibliotekos turi tapti infotekomis. Jos turi būti – ypač kaimuose – projektuojamos kaip mokyklos komplekso dalys, kad informacinėmis technologijomis galėtų naudotis ir moksleiviai, ir jų tėvai – bendruomenė. Apskritai mokykla turėtų tapti, ypač kaime, viso civilinio dvasinio gyvenimo centru. Mokyklos dvasinis gyvenimas turėtų nenutrūkti nė pusvalandžiui nuo ryto iki vakaro: permanentinis mokymasis yra šiandieninio mūsų gyvenimo idealas. Bet jis turi aiškiai susiformuoti mūsų galvose. O kol kas apie bendrą tokį žinių siekimą skatinantį ir palaikantį gyvenimą Lietuvoje dar niekas negalvoja. Netgi apie kompiuterizaciją galvojama kaip apie visuotinį personalinių kompiuterių naudojimo metą. Tai dar viena nuo teisingo kelio nukreipianti mūsų utopija.
2001 03 29, 9.31. Taip buvo sunaikinta klasikinė gimnazija ir prasidėjo visokių modernių sistemų kūrimas ir diegimas. Jų esmė tokia: negalvokim apie praeitį, galvokim apie ateitį, kad ir kur ji vestų. Nebijokim eiti bet kokiu keliu, nes svarbu eiti, nes reikia išeiti, laiko praeičiai pažinti nebėra. Tai socialinės sąmonės neturinčių bendruomenių ar individų grupių mąstymas, mąstymas be sąmonės, arba mirštančiojo mąstymas. Konvulsijos.
2001 06 21, 10.27. Valstybės idėja ir valstybės gyvenimas struktūrizuotoje žiniasklaidos veikloje tampa egzistenciniu tolesnio mūsų gyvenimo klausimu. Negali egzistuoti valstybė, negali egzistuoti tauta, jeigu jų egzistavimas nebus inkorporuojamas į žmonių sąmonę ne tik sąmoningai (keliant valstybės ir tautos problemas ir pateikiant faktus), bet ir nesąmoningai (paties pateikimo, paties “žiniasklaidinio budėjimo”). O ta nesąmoningo įvedimo į žmonių savivoką forma yra nacionaliniai žiniasklaidiniai institutai: nacionalinė televizija, nacionalinis radijas, nacionalinis laikraštis. Nacionalinės televizijos, nacionalinio radijo išsaugojimas ir sustiprinimas, nacionalinio laikraščio sukūrimas, nacionalinio savaitraščio įtvirtinimas – tai vis nacionalinės valstybės plėtotės ir stiprinimo darbai šiandien. Tada ne toks baisus būtų šiandieninės žiniasklaidos komerciškumas.
2001 08 22, 9.45. Kad mūsų rašytojai nori būti rašytojais, o ne politikais, aišku ir suprantama. Todėl negali stebinti jų nenoras “teptis” rankas kokiais nors politiniais veiksmais arba net mąstymais. Išskyrus vienetus, kurie iš to prie duonos prisiduria vyno. Taigi rašytojų ir apskritai visų menininkų politinis indiferentizmas yra gerai suprantamas. Mažiau suprantama kitkas. Tas pats G.G.Markesas, kurį šiuo atveju imu kaip autoritetą, autoritetu tapo tiktai todėl, kad kalbėjo apie autentišką savo ir savo tautos gyvenimą, kuriam papasakoti reikėjo susikurti autentišką pasakojimo stilių. Tai buvo jo sėkmė.
Ką daro mūsiškiai? Orientuodamiesi į kitų sėkmę, jie kopijuoja ar mėgdžioja, transformuodami anų sėkmingųjų, rašymo stilių, nesuvokdami, kad po stilium yra ištisas klodas, gelmė – gyvenimo būdas, kuris visada yra kupinas aistros dėl gyvenimo ir išgyvenimo, netgi tokiais atvejais, kaip homoseksualiosios Marselio Prusto vienatvės apsaugos būdo paieškos. Kad sulauktų sėkmės, mūsiškiai yra linkę kopijuoti homoseksualizmą, narkomaniją, analinę meilę ar dar ką tik nori, bet ne gyvenimo rūpestį dėl problemų, kurios užgriūva narkomaną ar homoseksualą. Štai ir turim sėkmės besivaikančių epigonų nesėkmę, beveik masinę nesėkmę, kurią, kaip ir anais, tarybiniais, laikais, bandoma pridengti pasitelkus asmeninius ryšius ir platinant savo knygeles po pasaulį, rūpinaintis jų vertimais ir leidimais svetimuose kraštuose, kur jos vis vien paskęsta, nesulaukdamos nieko daugiau, kaip į banguotą jūrą mesto akmenuko pliumptelėjimo garso. Rašytojo neatsakomybė – tai jo galimybė nepaisyti jokių taisyklių, o gyventi ir rašyti, o rašant būtina laikytis tik vieno reikalavimo: menas turi kalbėti ir teigti gyvenimą. Tai ir daro visi sėkmę patiriantieji, nors ir rašo apie mirtį ir kitus skaudžiausius dalykus. Tačiau didžiuma mūsų rašančiųjų to nemato. Užtat didžiausia jų nesėkmės priežastis yra neatsakomybė mūsų gyvenimui.
2001 09 06, 12.41. Kad demokratija išsigimsta ir kartu su globalizmu (globalėjančia kapitalo valdžia) mutuoja į diktato pavidalus – akivaizdu. Demokratija išsigimsta ir iš vidaus, ir su kiekvienais rinkimais sudarydama galimybę rastis vis naujoms degradavusios sąmonės grupėms – kad tik gavus jų balsus (homoseksualai, narkomanai, abortų šalininkai, netrukus bus klonavimo šalininkų ir priešininkų grupės). Kur veda šitas vadinamasis “žmogaus teisių gynimas”? Prie fizinio išsigimimo. Bet “demokratinės valdžios” apie tai tyli.
2001 09 11, 11.27. Mes dar ne Europos Sąjungoj, o mūsų intelektualai jau ieško, kokiu mastu būtų galima asimiliuotis “Europoje”, kad jų kartais prabundanti sąžinė ir gal vėl kada nors atsigausianti Lietuva galutinai nepasmerktų. Ir ką gi jie siūlo? Nieko nesiūlo, tik pageidauja, nori ir, matyt, patys laikytis to, kad lietuviškumo požymiai būtų minimizuoti iki vieno esminio, na, bent jau iki tiek, kad tie reikalavimai netrukdytų patogiai jaustis (taip ir sako: patogiai jaustis) bet kuriame pasaulio taške. Kodėl taip samprotaujama? Ogi todėl, sako jie, kad, girdi, Europa eina su visais pasaulio pajėgumais, reikalaudama daug ko atsisakyti, ir nieko tu čia nepadarysi. Atsisakyti reikės daug ko – ir valstybės nepriklausomybės, ir nacionalinio ūkio, ir ūkininkų, ir žemės, ir kalbos. Ko tąsyk neatsisakyti? Štai tik tai ir rūpi intelektualams, kad bent kas nors, bet tik pats nepavojingiausias anų “reikalavimų” požiūriu ženklas išliktų jų lietuviškumui paliudyti, jeigu to kartais prireiktų jiems prieš save ar prieš savo ainius. Jie jau šiandien gyvena ne Lietuvoje, todėl klausia ne dėl ko priešintis, o dėl ko nesipriešinti. Kad būtų patogiau. Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva, Vilnius. 2007.
2010.01.25
