Nuo riau­šių iki Na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo

Praėjusieji, 2009-ie­ji, pra­dė­ti spal­vin­gais fe­jer­ver­kais sos­ti­nė­je, pa­si­bai­gė ty­liai. Kad ir ką sa­ky­tum, pra­ėję me­tai vis dėl­to bu­vo iš­šskir­ti­niai, ju­bi­lie­ji­niai: Lie­tu­va šven­tė sa­vo var­do pa­mi­nė­ji­mo tūks­tant­me­tį, Vil­nius vaiz­da­vo­si esąs Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė, o me­tus bai­gė ieš­ko­da­mas ten “iš­ga­ra­vu­sių“ mi­li­jo­nų li­tų.

Ži­no­ma, ma­lo­nu pa­jus­ti sa­vo ša­lies ar jos sos­ti­nės iš­skir­ti­nu­mą. Ta­čiau į orą iš­šau­tas mi­li­jo­nas eu­rų ar­ba po ke­lis šim­tus tūks­tan­čių li­tų kai­na­vę gelž­ga­liai, įžū­liai pa­va­din­ti me­no kū­ri­niais, Vil­niui kul­tū­ros tik­rai ne­pri­dė­jo. To­kių pa­ra­di­nių ren­gi­nių dirb­ti­nu­mas ypač rė­žė akį nu­šiu­ru­sių sos­ti­nės baž­ny­čių fo­ne. Ar ne­bu­vo pra­smin­giau pa­lo­py­ti ar pa­da­žy­ti ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klus, užuot mil­ži­niš­kas lė­šas švais­čius keis­tiems ir ne­su­pran­ta­miems ren­gi­niams?

Tie­sa, Val­do­vų rū­mus šie­met at­sta­tė­me. Kol gin­či­ja­ma­si, ar de­ra kla­si­cis­ti­nė Ar­ki­ka­ted­ra prie re­ne­san­si­nės Že­mu­ti­nės pi­lies, kol kas tu­ri­me tik sie­nas, pa­sta­ty­tas nau­do­jant šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas. Pi­lies lan­ky­to­jams ro­do­mos pus­tuš­tės rū­mų sa­lės su ke­lio­mis gra­žio­mis kok­li­nė­mis kros­ni­mis. Sa­ko­ma, kad jos la­bai pa­na­šios į to­kio ti­po kros­nis, esan­čias Kro­ku­vos Va­ve­lio Ka­ra­lių pi­ly­je. Bet ar ver­ta pik­tin­tis – juk su len­kais il­gai tu­rė­jo­me ben­drą ka­ra­lių ir di­dį­jį ku­ni­gaikš­tį? Iki pil­no rū­mų in­ter­je­ro įren­gi­mo dar il­gai lauk­ti ir nie­kas ne­ži­no, kiek tai mums kai­nuos.

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai ne tik tūks­tan­ti­niai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je. Jais už­bai­gia­mas ir ant­ra­sis at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos de­šimt­me­tis. Ko­vo mė­ne­sį mū­sų vals­ty­bei su­kaks 20 me­tų. Šią ap­va­lią da­tą ji pa­si­tin­ka kre­čia­ma eko­no­mi­nių sun­ku­mų ir ne­ži­nios dėl sa­vo pi­lie­čių at­ei­ties. Prieš me­tus nu­ū­žu­sios riau­šės su­dre­bi­no ap­snū­du­sį ir aro­gan­tiš­ką mū­sų vals­ty­bės “eli­tą“. Val­džia pa­vai­ši­no pro­tes­tuo­to­jus aša­ri­nė­mis du­jo­mis ir gu­mi­nė­mis kul­ko­mis, o is­te­riš­kes­ni par­la­men­ta­rai net­gi ke­lių šim­tų jau­nuo­lių mi­nio­je įžiū­rė­jo ru­sa­kal­bius smo­gi­kus, ne­va at­siųs­tus iš Lat­vi­jos ir Es­ti­jos. De­ja, jiems te­ko nu­si­vil­ti – paaiškėjo, kad ke­le­tą va­lan­dų įnir­tin­gai ak­me­nis ir snie­go gniūž­tes į Sei­mo lan­gus ir į po­li­ci­nin­kus bei ka­rius mėtė vie­ti­niai alaus pri­gė­rę moks­lei­viai ir stu­den­tai. Vi­si su­im­tie­ji pa­si­ro­dė be­san­tys Lie­tu­vos pi­lie­čiai.

Ka­dan­gi tai te­ko ma­ty­ti iš ar­ti, ga­li­me pa­tvir­tin­ti, kad nors lan­gų dau­žy­to­jų bu­vo tik ne­di­de­lė mi­nios da­lis, kiek­vie­ną jų iš­dauž­tą par­la­men­to lan­gą mi­nia pa­ly­dė­da­vo aud­rin­gais plo­ji­mais. Žmo­nės bu­vo lan­ga­dau­žių pu­sė­je.

Kas kal­tas? Pik­ti “Fron­to“ pro­vo­ka­to­riai ar pa­si­pū­tu­si vy­riau­sy­bė? O gal ar­tis­tiš­ka­sis Sei­mo pir­mi­nin­kas, ne­iš­drį­sęs iš­ei­ti prieš pro­tes­tuo­to­jų mi­nią? Ar vie­ną mi­nist­rą pa­va­da­vu­si mi­nist­rė, da­vu­si įsa­ky­mą šau­dy­ti į mi­nią? O gal žur­na­lis­tė, ne­ra­mu­mų ry­tą TV ek­ra­nuo­se nu­ro­džiu­si, kur ga­li­ma pa­si­rink­ti ak­me­nų? Ar po­li­ci­ja, įtar­ti­nai van­giai re­a­ga­vu­si į ne­ra­mu­mų pra­džią? O gal Sei­mas, pasiūlęs mo­kes­čių re­for­mą, iš­gąs­di­nu­sią smul­kius ver­sli­nin­kus?

Į tai at­sa­kys is­to­ri­ja. Bet net ir čia Sei­mo kler­kai pa­si­el­gė ne­gar­bin­gai – po riau­šių pa­sta­to su­nio­ko­ji­mą įver­ti­nę dviem mi­li­jo­nais li­tų, jie iš­muš­tų lan­gų kai­ną pa­di­di­no de­šimt kar­tų. Ne­gra­žu, po­nu­liai. Pik­ti vil­nie­čiai, skir­tin­gai nuo Ry­gos ar Ta­li­no, ne­dau­žė ir ne­plė­šė pra­ban­gių rū­bų ar al­ko­ho­lio par­duo­tu­vių, o aki­mirks­niu iš­pir­ko ša­lia bu­vu­sio­je “Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vė­je vi­sus bu­vu­sius kiau­ši­nius ir “pa­vai­ši­no“ jais įsi­smar­ka­vu­sius tvar­kos sau­go­to­jus. Juo­kin­ga? Grau­du?

Val­džia pa­da­rė iš­va­das. Sei­mo va­do­vas pakeis­tas pa­ty­ru­sia po­li­ti­ke, mo­kan­čia liūd­na vei­do iš­raiš­ka po­strin­gau­ti apie kraš­tą už­klu­pu­sias ne­gan­das. Po il­gų de­ba­tų ir gin­čų, su­kan­dę dan­tis ir ki­ken­da­mi, sei­mū­nai sa­vo kan­ce­lia­ri­nes iš­lai­das su­si­ma­ži­no (o siau­be!) maž­daug tūks­tan­čiu li­tų. Kas, kad net ir po šitokio su­ma­ži­ni­mo ben­zi­nui ir po­pie­riui jie ga­li iš­leis­ti maž­daug po 2000 li­tų per mė­ne­sį. Juk to­kią po­pie­ri­nę al­gą Lie­tu­vo­je gau­na ne kiek­vie­nas pi­lie­tis net ir su aukš­tuo­ju iš­si­la­vi­ni­mu. Ar tai ga­li su­pras­ti mū­sų de­pu­ta­tai – dai­no­rė­liai, par­ti­nių mo­kyk­lų ab­sol­ven­tai ar as­pi­ran­tai – fi­zi­kai? Var­gu.

Ne­ra­mu­mams pa­si­ruoš­ta. Svar­biau­siu at­sa­ku pro­tes­tuo­to­jams taps ne­se­niai nu­pirk­ta van­dens pa­tran­ka. O tai yra ga­na sva­rus ar­gu­men­tas – juk čia ne Grai­ki­ja! Iš­­mau­dy­tas sau­sio mė­ne­sį ga­li ir ko­jas pa­kra­ty­ti. Pa­keis­ta ir mi­tin­gų ren­gi­mo vie­ta – da­bar pen­si­nin­kai ar ko­kie mo­ky­to­jai pri­vers­ti rink­tis prie bu­vu­sių Spor­to rū­mų griu­vė­sių, o jų ak­ci­jų me­tu Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės pri­ei­gas už­tve­ria gau­sy­bė po­li­ci­nin­kų. Daž­nai jų bū­na net dau­giau nei mi­tin­guo­to­jų.

Ta­čiau pa­grin­di­ne pro­pa­gan­di­ne Vy­riau­sy­bės “an­ti­mi“ ta­po re­kla­muo­tas Na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas. Apie jį kal­bė­ta kaip apie ste­buk­lin­gą vais­tą, iš­gel­bė­sian­tį ša­lį nuo so­cia­li­nių ne­ra­mu­mų, bet il­gai lauk­tas re­zul­ta­tas su­bliuš­ko kaip mui­lo bur­bu­las. Jei darb­da­viai ir su­ti­ko su vy­riau­sy­bės pa­siū­ly­mais, iš­si­de­rė­ję sau be­veik dra­ko­niš­kas tei­ses dir­ban­čių­jų at­žvil­giu, tai da­lis prof­są­jun­gų to­kį su­si­ta­ri­mą pa­si­ra­šy­ti at­si­sa­kė. O ir su pa­si­ra­šiu­sio­mis iš­ėjo di­de­lė gė­da – pa­si­ro­do, lo­ja­liau­sio­mis to­kiems su­si­ta­ri­mams bu­vo tos prof­są­jun­gos, ku­rios mai­ti­na­si mi­li­jo­ni­nė­mis val­džios do­ta­ci­jo­mis. Anek­do­tas – vy­riau­sy­bė ta­ria­si dėl tai­kos su tais, ku­riuos pa­ti iš­lai­ko…

Ir dar rei­kėtų pa­klaus­ti – kas kal­tas, kad kri­zė mums smo­gė skau­džiau­siai, o sun­kme­čio ba­lo­je murk­do­mės, dar ne­su­ge­bė­ję už­čiuop­ti tos duo­bės dug­no? Pub­li­ka šio­je vie­to­je pa­si­da­li­na į dvi ne­su­tai­ko­mas gin­či­nin­kų da­lis. Vie­ni ne­su­sto­da­mi kei­kia prieš tai val­džiu­sius so­cial­de­mok­ra­tus, ki­ti ly­giai taip pat bur­no­ja juos pa­kei­tu­sius kon­ser­va­to­rius/krikš­čio­nis de­mok­ra­tus. Aist­ros ky­la, gar­sė­ja bal­sai, kol pa­ga­liau vis­kas bai­gia­si pa­pras­čiau­siu plū­di­mu­si, o vi­si lie­ka įsi­ti­ki­nę sa­vo tei­su­mu.

Švo­ge­rių kraš­te, va­di­na­ma­me Lie­tu­va, sun­ku iš­lik­ti ob­jek­ty­viu. Bet pa­ban­dy­ki­me tai pa­da­ry­ti. Juk ne pa­slap­tis, kad kai­rių­jų vy­riau­sy­bė, baig­da­ma sa­vo die­nas, karšt­li­giš­kai iš­švais­tė vi­sus pi­ni­gus, ku­rie dar bu­vo li­kę jos dis­po­zi­ci­jo­je. Su­pran­ta­ma, te­ko vyk­dy­ti duo­tus po­pu­lis­ti­nius spren­di­mus – pa­kel­ti pen­si­jas ir pa­šal­pas. Pri­si­min­ki­me, kad to­kius jų spren­di­mus (fak­tiš­kai be­pro­tiš­kus ar­tė­jan­čios kri­zės aki­vaiz­do­je) pa­rė­mė ir tuo­me­ti­nė opo­zi­ci­ja, da­bar at­ėju­si į val­džią. Bet tie jau iš­ei­nan­tys žmo­nės taip pat ne­pa­si­bo­dė­jo sau iš­si­mo­kė­ti tie­siog ne­pa­do­rias pre­mi­jas ir iš­ei­ti­nes pa­šal­pas. Ma­no­te, tai tik bu­vu­sių­jų yda? Po­mė­gis mo­kė­tis prie­dus ir vi­so­kias ne­už­tar­nau­tas pre­mi­jas yra vi­sų val­džių sa­vy­bė.

Su­pran­ta­ma, pa­to­giau­sia bū­tų vi­sus šu­nis su­kar­ti ant vie­no pyp­ko­riaus, iki pas­ku­ti­nės aki­mir­kos tvir­ti­nu­sio, kad jo­kios kri­zės Lie­tu­vo­je nė­ra ir ne­bus. Bet jei tas žmo­gus tik­rai bū­tų ma­žiau pū­tęs dū­mų mums ir sau į akis, jis tik­rai bū­tų pa­ste­bė­jęs, kad, pa­vyz­džiui, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­las JAV (pa­sau­lio eko­no­mi­kos ir fi­nan­sų cen­tre) spro­go dar 2006 m. vi­du­ry­je. Vi­sai ne­rei­kia bū­ti eko­no­mis­tu, kad su­vok­tum, jog to­kio spro­gi­mo ai­das kaž­ka­da at­eis ir iki Lie­tu­vos… Ir kad rei­kia ne švais­ty­ti re­zer­vus, o kaup­ti juo­dai die­nai, kaip tai pa­da­rė es­tai.

Nau­joji val­džia ir­gi pri­da­rė kvai­lys­čių. Jei pyp­ko­rius vis tvir­ti­no, kad vis­kas ge­rai, jį pa­kei­tęs rūs­taus vei­do sa­vi­nin­kas me­tė­si į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – ėmė pa­sa­ko­ti, kad kri­zė tik pra­si­de­da ir vis­kas bus tik blo­giau. Gąs­di­ni­mas vir­to be­veik is­te­ri­ja. Ne vi­sų ner­vai at­lai­kė!

Tur­būt fi­zi­kų nie­kas ne­mo­kė psi­cho­lo­gi­jos, ta­čiau joks iš­min­tin­gas po­li­ti­kas taip “ne­guos­tų“ tau­tos. Gal jo no­rai ir pa­tys ge­riau­si, ta­čiau aki­vaiz­du, kad žmo­gus ne­mo­ka, o kar­tais net ir ne­no­ri pa­aiš­kin­ti sa­vo el­ge­sio mo­ty­vų. Štai nak­ti­nė mo­kes­čių re­for­ma, de­kla­ruo­ta kaip ko­va su iš­au­gu­siu fi­nan­sų de­fi­ci­tu ir no­ru už­lo­py­ti pi­ni­gi­nę sky­lę, da­vė at­virkš­ti­nį re­zul­ta­tą. Po me­tų ma­to­me ne už­lo­py­tas, o pa­dvi­gu­bė­ju­sias sky­les. Žmo­nės, su­pra­tę, kad iš jų no­ri­ma nu­dir­ti pas­ku­ti­nį kai­lį, ne tik pro­tes­ta­vo, bet daž­nai pa­si­rink­da­vo ki­to­kią pro­tes­to for­mą – emig­ra­ci­ją. Val­džiai gal ir leng­viau – juk taip ne tik nu­lei­džia­mas pyk­čio “ga­ras“, bet ir su­ma­žė­ja ne­dar­bas. Lie­tu­vai, kaž­ka­da tu­rė­ju­siai 3,5 mi­li­jo­no gy­ven­to­jų, tu­rin­čiai nei­gia­mą gims­ta­mu­mo ko­e­fi­cien­tą, dar tu­rė­ti ir pu­sę mi­li­jo­no emig­ran­tų – dau­go­ka! Ša­lis iš­si­vaikš­to, o val­džia ku­ria fan­tas­ti­nius pla­nus, kad po 2050 me­tais Lie­tu­vo­je gy­vens 4 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų. Gal tiek ir gy­vens, bet kiek iš jų bus lie­tu­vių?      

To­kie pa­tys ne­vy­kę pa­si­ro­dė ir ki­ti val­džios ban­dy­mai pa­pil­dy­ti vals­ty­bės iž­dą. Ir vėl pra­leis­ti ke­li svar­būs psi­cho­lo­gi­niai mo­ty­vai. Tai va­di­na­mo­ji Šen­ge­no erd­vė. Pa­ma­tę, kad Len­ki­jo­je vis­kas be­veik dvi­gu­bai pi­giau, lie­tu­viai jo­je per pus­me­tį pa­li­ko be­veik mi­li­jar­dą li­tų ir taip net­gi tru­pu­tį pa­dė­jo mū­sų kai­my­nams su­švel­nin­ti kri­zės po­vei­kį. Taip atsi­ti­ko ir pabran­gi­nus de­ga­lus – pra­va­žiuo­jan­tys sunk­ve­ži­mių vai­ruo­to­jai pa­pras­čiau­siai nu­sto­jo čia pil­tis ben­zi­ną, o lie­tu­viai, gy­ve­nan­tys pa­sie­niuo­se, ėmė va­ži­nė­ti ben­zi­no pas kai­my­nus.

Sun­kme­tis – vi­sos ša­lies pro­blema. Ta­čiau jei jau vi­siems sun­ku, tai tur­čiai turė­tų bū­ti so­li­da­res­ni su pi­lie­čiais. Dir­žus visi tu­ri­me verž­tis vie­no­dai. Da­bar to nė­ra. Ko­va su biu­ro­kratija vir­to ko­va su vė­jo ma­lū­nais. Tam su­kur­ta ko­mi­si­ja pa­si­ro­dė be­san­ti be­jė­gė – me­tų pa­bai­go­je pa­aiš­kė­jo, kad val­di­nin­kų tik pa­dau­gė­jo. Tai kam rei­ka­lin­gos to­kios ko­mi­si­jos? Ar­ba vi­suo­ti­nis al­gų ir pen­si­jų ma­ži­ni­mas – kam siu­tin­ti žmo­nes, nu­rė­žiant ir taip men­ką pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį? Juk dar nė­ra nei pro­gre­si­nių mo­kes­čių, nei pra­ban­gaus tur­to mokesčio. Juos ža­da­ma įves­ti 2011 me­tais. Duo­da­ma lai­ko tur­čiams per­ra­šy­ti sa­vo tur­tą gi­mi­nai­čiams, kad rei­kė­tų mo­kė­ti ma­žiau? Juk ta pa­ti pa­gar­sė­ju­si hu­mo­ro lai­dų de­val­vec­kie­nė vien re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se tu­ri še­šis skly­pus…

Bū­ta pernai ir gra­žių da­ly­kų. Ir ne tik akiai ir au­siai ma­lo­nių, kaip Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė. Sa­vo trum­pą gy­ve­ni­mą bai­gė ir “Leo.LT“ da­ri­nys, kai ku­rių eko­no­mis­tų va­din­tas di­džiau­sia pas­ku­ti­nių­jų me­tų Lie­tu­vos eko­no­mi­ne afe­ra. Tie­sa, kal­ti­nin­kų nė­ra, o krau­tu­vi­nin­kai gaus ke­lių šim­tų mi­li­jo­nų li­tų kom­pen­sa­ci­ją. Bet ne­aiš­ku ir su ato­mi­nės elek­tri­nės at­ei­ti­mi. Džiau­gė­mės, kad elek­tra iš­jun­gus Ig­na­li­ną ne­din­go, o pa­bran­go tik treč­da­liu, ne tris kar­tus, kaip kai ku­rie ža­dė­jo. Ap­suk­rūs kai­my­nai jau pra­de­da sta­ty­ti sa­vo AE Lie­tu­vos pa­šo­nė­je. Mū­siš­kiai tik pla­nuo­ja, ka­da pra­dės tai da­ry­ti.

Ir kol vy­riau­sy­bės va­do­vas guo­džia sa­ve ir ki­tus, kad kri­zė jau bai­gia­si, rim­tes­ni ana­li­ti­kai įspė­ja, kad ji dar tik įsi­bė­gė­ja. Lau­kia dar vie­nas kai­nų šuo­lis, su­si­jęs su pa­bran­gu­sia elek­tra. Kuo į tai at­sa­kys val­džia, įspė­ti ne­sun­ku. Kaip liūd­nai juo­kau­ja­ma, ji mo­ka tik du arit­me­ti­nius veiks­mus – at­im­ti ir pa­da­lin­ti.

Ar dar il­gai ty­lės žmo­nės? Krau­sis la­ga­mi­nus ke­lio­nei sve­tur ar dau­žys Sei­mo lan­gus? O gal su­kan­dę dan­tis ken­tės to­liau? Vėl augs sa­vi­žu­dy­bių sta­tis­ti­ka?

Yra žmo­nių, ku­rie kiek­vie­na­me pro­tes­te ma­to už­sie­nio prie­šų ran­ką. Bet ar jie ne­su­si­mąs­to, kad prie tos žmo­nių ne­vil­ties yra pri­si­dė­ję ir jie pa­tys – pik­ti, aro­gan­tiš­ki ir be­jaus­miai, už­si­da­rę sa­vo val­džios rū­muo­se čia ar ko­kia­me nors Briu­se­ly­je? Ir kad jų, val­džiaž­mo­gių, po­li­ti­nis ak­lu­mas di­di­na pik­tų žmo­nių skai­čių, kar­tu tik­rai džiu­ginda­mas mū­sų ne­drau­gus? Ir ar ži­no to­kios “na­cio­na­li­nės ver­ty­bės“, kad gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je ne­ap­si­ri­bo­ja vien so­čia ren­ta, tūks­tan­ti­nė­mis al­go­mis, iš­lai­do­mis pieš­tu­kams ar ben­zi­nui?..

Sa­ko, so­tus al­ka­no ne­at­jau­čia. Bet kas bū­tų, jei tie, tar­ki­me, be­veik 300 000 be­dar­bių vie­na ko­lo­na pra­ei­tų pros­pektu tarp Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės? Ne­rei­kė­tų dau­žy­ti lan­gų – už­tek­tų tik to, kad šitiek žmo­nių draus­min­gai, ty­liai at­ei­tų pas val­džią  ir pa­ro­dy­tų, kad su ja ne­su­tin­ka. 

Ką at­sa­ky­tų mū­sų val­džia? Ap­šauk­tų juos vi­sus už­sie­nio šni­pais? Vi­sus iš­vai­ky­tų? Ar už­tek­tų vi­siems kul­kų ir van­dens? Ar iš­drįs­tų taip pa­si­elg­ti?

Vytauto Visocko nuotr.

„XXI amžius“

2010.01.27