Ukrainos pasirinkimas – su Kremliumi draugaujanti, bet nuo Vakarų nenusigręžianti Julija Timošenko?


Print

Ukrainos pasirinkimas – rysius su Kremliumi palaikanti, bet ir nuo Vakaru nenusigrezianti Julija TimošenkoUkrainoje sausio 17 dieną vykę šalies prezidento rinkimai nepasižymėjo didesnėmis staigmenomis. Kaip ir tikėtasi, į antrąjį rinkimų turą pateko dabartinė šalies premjerė J.Timošenko ir ekspremjeras, Regionų partijos vadovas V.Janukovičius. Už V.Janukovičių balsavo 35,5, o už J.Timošenko 25,3 procento rinkėjų. Trečias liko bankininkas S.Tihipka, už kurį balsavo 13,2 procento rinkėjų, ketvirtas žinomas politikas A.Jaceniukas -7,3 rinkėjų balsų, o dabartinis šalies vadovas V.Juščenka liko penktoje vietoje, jo kandidatūrą palaikė tik 5,4 procento rinkėjų. Kai kas stebisi, kad Julija Timošenko sulaukė tokio aktyvaus rinkėjų palaikymo, tuo metu, kai Ukrainoje jaučiamas didžiulis ekonominis nuosmukis. Bet premjerė Timošenko jau visą dešimtmetį žinoma kaip patyrusi politinės kovos specialistė, jos sugebėjimas keisti poziciją, priklausomai nuo aplinkybių ir gabumai ryškiai politinei retorikai jai jau ne kartą padėjo.

Europos Sąjungos šalių ryšiai su Ukraina yra aktyvūs. Ukraina palaiko glaudžius ryšius su Vokietija, Lenkija, Slovakija, Vengrija. Lietuva palaiko glaudžius ekonominius ir politinius ryšius su Ukraina. Ukrainoje dažnai lankosi įvairaus rango Lietuvos politikai, nemažai Lietuvos verslininkų investuoja Ukrainoje. Ir Ukrainos verslininkai gana aktyviai investuoja Lietuvoje, mūsų šalyje jie perka ir nekilnojamąjį turtą.

Ekonominė padėtis Ukrainoje po 2004 metais įvykusios ,”oranžines“ revoliucijos iš esmės nepasikeitė. Šiuo metu šalyje gyvena 46 milijonai gyventojų. Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 7600 dolerių. Skurdo lygis šalyje išlieka aukštas – žemiau skurdo ribos gyvena 33 procentai šalies gyventojų, taigi trečdalis ukrainiečių gyvena skurdžiai, o dar dalies šalies piliečių pragyvenimo lygis kiek aukštesnis, bet iš esmės mažai skiriasi nuo tų, kurie gyvena žemiau skurdo ribos. Įdomu pastebėti tai, kad, nors Rytų Ukrainoje geriau išvystyta pramonė, žmonės čia gyvena skurdžiau, o Vakarų Ukrainoje, kur pramonė išvystyta menkiau, gyvena daugiau pasiturinčių žmonių, o ir skurdo lygis čia gerokai mažesnis – skirtinguose Vakarų Ukrainos regionuose svyruoja nuo 17 iki 25 procentų. Vakarų Ukraina pasižymi kaip daugiau agrarinis ir iš neblogai išvystyto turizmo vis didesnes pajamas gaunantis kraštas.

Julija Timošenko Ukrainoje turi nemažai šalininkų, bet šios politikės veikla ir jos kelias į valdžios olimpą gana paslaptingas. Ji gimė 1960 metais Dnepropetrovsko mieste. Šiuo metu Ukrainos politiniame elite yra daug viduriniosios kartos politikų, kurių amžius 45 – 55 metai. J.Timošenko tėvas buvo armėnas, motina  ukrainiečių kilmės, kai kas teigia, kad J.Timošenko turi ir žydiško kraujo, neva jos senelis iš motinos pusės buvo žydų kilmės amatininkas. 1984 – 1989 metais dirbo inžiniere – ekonomiste vienoje Dnepropetrovsko gamykloje. 1989 metais ji įkūrė kooperatyvą “Terminalas“, užėmė šio kooperatyvo komercijos direktorės pareigas. 1991 metais Timošenko kartu su vyru įkūrė bendrovę “Ukrainos benzino korporacija“. 1995 metais šios bendrovės pagrindu buvo įkurta galinga pramoninė – finansinė grupė “Ukrainos vieningoji energetinė sistema“. 1996 – 1997 metais palaikė artimus ryšius su tuometiniu Ukrainos premjeru Pavelu Lazarenko. Teigiama, kad būtent P.Lazarenkos palaikymas nulėmė staigų Timošenkų verslo proveržį. Vėliau J.Timošenko pasuko politinės karjeros keliu, ir jau daugelį metų išlieka įtakingiausių šalies politikų tarpe.

Viktoras Janukovičius vertinamas kaip prieštaringos reputacijos politikas, vadovaujantis populistinei Regionų partijai. V.Janukovičiaus veikla neatsiejama nuo įtakingo verslo magnato Rinato Achmetovo veiklos. Regionų partijos valdymui pagrindinę įtaką turi trys asmenys – V.Janukovičius, R.Achmetovas ir N.Azarovas (Kardinolas). N.Azarovas garsėja įtakingais ryšiais tiek politinėje sferoje, tiek kriminalinių autoritetų tarpe, jis bendrauja ir su įtakingiausių Rusijos saugumiečių klanų lyderiais. Vadinamojo Donecko klano lyderis R.Achmetovas buvo artimai susijęs su Giviu Nemsadze. Šio gruzinų kilmės veikėjo vadovaujamas nusikaltėlių klanas Donecke klestėjo nuo 1990 iki 2005 metų. G.Nemsadzės klanas žlugo tik 2005 metais, kai po “oranžinės“ revoliucijos pradėta aktyviau kovoti su įsigalėjusiais mafijos susivienijimais. Suimta virš 30-imt šio įtakingo klano narių, dar virš 20 jų pabėgo į užsienį, tame tarpe – ir pats Nemsadzė. Paaiškėjo kad per keliolika metų jie buvo užvaldę apie 200 pelningų įmonių, rinko duokles iš kai kurių verslininkų, organizavo stambias aferas, įvykdė kelias dešimtis nužudymų. Jų aukomis tapo žinomas politikas A.Ščerbanis, žurnalistas A.Kolesnikas, verslininkai M.Momotas, N.Braginas ir kiti klanui neįtikę asmenys. Kuo Nemsadzės klano veikla siejosi su politikais ir valdžios žinybomis?

Paaiškėjo, kad klano veiklą ilgai dangstė įtakingi Donecko ir Kijevo politikai, o kurį laiką Donecko vidaus reikalų valdybos viršininko pareigas ėjęs generolas V.Malyševas pastoviai bendravo su klano nariais, palaikė artimus ryšius ir po to, kai 2001 metais pakilo pareigose ir tapo įtakingu Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnu. Rasti ir liudininkai, kurie teigė, kad daug kartų matė, kaip G.Nemsadzė bendrauja su V.Malyševu ir oligarchu R.Achmetovu. O dalis nužudytų žmonių kūnų rasta R.Achmetovo valdomo koncerno teritorijoje. Čia buvo atliekamos išsamios kratos, prie koncerno buvo atvykę net vidaus kariuomenės šarvuočiai, nes manyta, kad gali būti rimtai pasipriešinta teisėsaugos pareigūnams. S.Kuzino knygoje “Donecko mafija“ rašoma: “Jau byrant Sovietų Sąjungai ir pirmaisiais nepriklausomos Ukrainos egzistavimo metais būtent Donecko regione buvo pastebimi didžiausi kriminalizacijos procesai. Donecko srities organizuotų nusikaltėlių grupuotės greitai įgijo didžiulę įtaką, pradėjo siųsti savo atstovus į aukštus valstybinius postus. Būtent vadinamasis Donecko klanas 2004 metais iškėlė savo kandidatu į Ukrainos prezidentus Viktorą Janukovičių. Tokie kaip Janukovičius formavosi Kučmos režimo valdymo laikotarpiu (1994-2004 metais). Būtent Kučma ir jo aplinka per savo valdymo dešimtmetį sudarė idealias sąlygas kriminalinės oligarchijos klestėjimui“.

Ukraina yra atsidūrusi itin glaudžių Rusijos ekonominių ir energetinių interesų įtakos zonoje. Su Ukraina siejasi didžiuliai Rusijos pusiau valstybinių koncernų bei su Kremliumi artimai susijusių KGB – FSB veikėjų valdomų privačių bankų ir korporacijų interesai. Vienas iš bendrų ukrainiečių verslininkų ir su Kremliumi susijusių Rusijos korporacijų projektų yra nuo 2004 metų veikiantis dujų tarpininkų koncernas “Rosukraenergo“.

Būtent “Rosukraenergo“ koncernas siejamas su įtakingo Rusijos verslininko S.Mogilevičiaus vardu. 40 procentų “Rosukraenergo“ akcijų valdo ukrainiečių verslininkas Dmitrijus Firtašas, dar 10 procentų – D.Firtašo bičiulis I.Feisinas. Tačiau teigiama, kad tikraisiais šio 50 procentų Roskgio akcijų paketo valdytojais yra S.Mogilevičius ir jo verslo partneris I.Fišermanas, o D.Firtašas ir I.Feisinas yra tik statytiniai. 50 procentų “Rosukraenergo“ akcijų kontroliuoja “Gazprombankas“, o šis bankas jau nėra vien “Gazpromo“ nuosavybė, kaip dar kartais teigiama įvairiuose šaltiniuose. Šį banką per “Gazfondą“ valdo šios bendrovės savininkai V.Putino bičiuliai broliai Kovalčiukai. Teigiama, kad didelę įtaką šio koncerno valdymui turi ir britų verslininkas, buvęs britų slaptųjų tarnybų agentas Robertas Šetleris – Džonsas.

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukas taikliai pastebi posovietinėje erdvėje besiklostančią situaciją: “Spalvotosios“ revoliucijos – 2003 metais vykusi Gruzijos “rožių“ revoliucija, 2004 metais įvykusi Ukrainos “oranžinė“ revoliucija, ir 2005 metais Kirgizijoje įvykusi “tulpių” revoliucija atskleidė Rusijos požiūrį į kaimynus. Visų perversmų metu buvo pakeisti korumpuoti autoritariniai režimai. Tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, tiek Kirgizijoje tai buvo tik tos valdžios, su kuriomis Kremliui sekėsi susitarti. Tai gali būti gera pamoka, kaip buvusių sovietinių regionų gyventojai trokšta laisvės ir skaidresnės valdžios. Rusijos vadovai šiek tiek suglumo ir ėmė ieškoti tinkamesnės taktikos, kaip paveikti padėtį kaimyniniuose kraštuose. Žvelgiant į paskutinius įvykius, galima manyti, kad nauja Kremliaus taktika pasiteisina“.

Paskutiniu metu Ukrainoje vėl daug ginčų sukelia svarstymai dėl pokario metu veikusių ukrainiečių partizanų – vadinamųjų “banderovcų“ veiklos. Keli komunistinės krypties Ukrainos politikai, protestuodami prieš paminklų statymą partizanams ir tai, kad S.Banderai buvo suteiktas Ukrainos Nacionalinio didvyrio vardas, viešai sudegino savo pasus. Bet dauguma Ukrainos istorikų palankiai vertina pokario partizanų veiklą, jie teigia, kad tai buvo pasipriešinimo sovietinei okupacijai sąjūdis.

Lietuvos ekonominiai ryšiai su Ukraina ypač plėtojasi per paskutinį dešimtmetį. Lietuvoje aktyviai investuoja tiek stambūs ukrainiečių verslininkai, tiek smulkesni jų kolegos. Ukrainos ir Rusijos verslininkas Dmitrijus Buriakas Lietuvoje valdo kelias chemijos įmones, medžio apdirbimo įmonę, kelis pramogų centrus. D.Buriako turtas vertinamas 1,2 milijardo dolerių. D.Buriakas siejamas su įtakinga abejotinos reputacijos tarptautine verslo grupuote, kurios nariai G.Lučianskis, J.Goldovskis, I.Machmudovas ir kiti jiems artimi asmenys neįleidžiami į kai kurių valstybių teritorijas ar yra įtraukti į saugumo tarnybų operatyvines įskaitas. Lietuvoje investuoja ir geros reputacijos ukrainiečių verslininkai. Štai Panevėžyje 2008 metais ukrainiečių verslininkai kartu su suomių koncernu atidarė įvarius prietaisus iš metalo gaminančią įmonę.

Ukrainos “oranžinė“ revoliucija nepateisino didelės dalies piliečių lūkesčių. Šalies ekonomiką galimą įvardinti kaip monopolinio kapitalizmo keliu besivystančią ekonominę sistemą. Šalyje klesti monopolijos, klesti korupcija, ir kova su stambiomis kriminalinėmis gaujomis sustojo pusiaukelėje. Kaip privalumus galima įvardinti per pastaruosius penkerius metus jau gerokai į priekį pažengusią spaudos ir susirinkimų laisvę, geriau išvystytą prekybą. O štai padėtis Gruzijoje kitokia. Nepaisant Kremliaus spaudimo, M.Saakašvilio vyriausybė sugebėjo atkurti tvarką, pažaboti korupcija ir iki 2003 metų “rožių“ revoliucijos išsikerojusius mafijos tinklus. O Ukrainoje tvirtos rankos labai trūko, ir nesugebėta įvykdyti esminių reformų.

Lietuvos diplomatai Ukrainoje per pastarąjį dešimtmetį buvo įsivėlę į įvairius skandalus. Vienas iš jų buvo atleistas kaip pastoviai girtaujantis žmogus, kitas pagarsėjo kaip korumpuotas diplomatas, ir nuo teismo jį išgelbėjo tik ryšiai su įtakingais socialdemokratų veikėjais. Šiuo metu Lietuvos ambasadoje Ukrainoje vis dar dirba buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas D.Dabašinskas, jis užima Lietuvos ambasadoriaus patarėjo pareigas. D.Dabašinskas, dirbdamas VSD, įsipainiojo į įvairias skandalingas istorijas, jo galimybe dirbti diplomatinėje tarnyboje dar 2009 metų gruodį suabejojo ir Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė. Beje, šių metų sausio pradžioje Ukrainoje pradėjo dirbti naujas Lietuvos ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Beveik neabejojama, kad artimiausiu metu nuo 2009 metų rugpjūčio pabaigos Ukrainoje dirbančiam D.Dabašinskui teks palikti savo postą.

Prieš antrąjį rinkimų turą savo poziciją pareiškia tiek įtakingos Vakarų žiniasklaidos priemonės, tiek kai kurie žinomi verslo magnatai ir visuomenės veikėjai. Štai prieš kelias dienas įtakingame britų savaitraštyje “The Economist“ paskelbtame apžvalginiame straipsnyje palaikoma Julijos Timošenko kandidatūra: “Timošenko yra talentinga politikė, turinti sugebėjimus daryti reformas ir pasiekti kompromisų. Abu kandidatai turi nemažai trūkumų, bet net įvertinus visus dabartinės premjerės minusus, ji yra geresnis pasirinkimas“. Tuo tarpu V.Janukovičius vertinamas prasčiau: “Jis turi kriminalinę praeitį ir abejotiną reputaciją. V.Janukovičius nepripažįsta, kad 2004 metais dalyvavo rinkimų falsifikavime, o jo politiniai ir verslo ryšiai kelia daug abejonių“. Londone gyvenantis rusų verslo magnatas Borisas Berezovskis irgi palaiko Timošenko kandidatūrą, jis teigia, kad dabartinė premjerė yra labiau perspektyvi politikė.

Tiek J.Timošenko, tiek V.Janukovičius vertinami kaip dabartinei Rusijos valdžiai artimi politikai. Bet ar galima tarp jų dėti lygybės ženklą? Viktoras Janukovičius atvirai atstovauja mafijinių klanų interesams, jo aplinkoje dominuoja brutalūs oligarchai ir abejotinos reputacijos atsargos generolai. Jo atėjimas į prezidento postą labai sustiprintų jau ir šiuo metu galingo Donecko klano pozicijas. O tarptautinėje erdvėje Janukovičiumi nepasitikima, abejojama ne tik jo reputacija, bet ir dalykinėmis savybėmis, be to, V.Janukovičius vertinamas kaip stagnatorius. Julija Timošenko taip pat susijusi su kai kuriomis ne visai skaidriomis verslo grupuotėmis, tačiau jos politinė kryptis – palaikyti ryšius su Kremliumi, nenusigręžiant nuo Vakarų, yra kur kas perspektyvesnė.

Nuotraukoje: kandidatė į Ukrainos prezidento postą Julija Timošenko.

2010.01.27


Prisijunkite prie diskusijos