Jei jau psichologiškai palūžo Arvydas Sabonis, tai – tikrai blogas ženklas

Lie­tu­va ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja prie sa­vo vals­ty­bės at­kū­ri­mo 20-me­čio. Nors ir mėgs­ta­ma pa­si­gir­ti na­rys­te eko­no­mi­nė­se ar mi­li­ta­ri­nė­se Va­ka­rų or­ga­ni­za­ci­jo­se, džiaugs­mo kol kas nė­ra daug. Sa­vo kuk­lų at­kur­to vals­ty­bin­gu­mo ju­bi­lie­jų vals­ty­bė su­tin­ka kre­čia­ma dau­ge­lio skau­džių li­gų.

Vis mėgs­ta­me pa­kal­bė­ti apie eko­no­mi­nes pro­ble­mas. Bet tiek jau to – kad ir ką sa­ky­tų so­viet­me­čio be­si­il­gin­tys pen­si­nin­kai, Lie­tu­vo­je pra­gy­ve­ni­mo ly­gis šian­dien aukš­tes­nis nei dau­ge­ly­je bu­vu­sios SSRS res­pub­li­kų. Ta­čiau žy­miai re­čiau kal­ba­ma apie mo­ra­li­nę kri­zę, bai­gian­čią su­grauž­ti vals­ty­bės kū­ną. Ir nors dau­ge­lis nu­si­vy­li­mą ir ma­si­nę emig­ra­ci­ją sie­ja kaip tik su kri­ze ir ne­dar­bu, ta­čiau yra ir dar vie­nas svar­bus fak­to­rius – so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sto­ka.

Vis­kas pra­si­de­da nuo vi­siš­kai ko­rum­puo­tos ir vis dar so­vie­ti­nės teis­mų sis­te­mos. Kaip pa­ste­bė­jo vie­nas Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys, kaip tik Lie­tu­vos teis­mai ga­li bū­ti tuo sprogs­ta­muo­ju už­tai­su, ga­lin­čiu su­sprog­din­ti ne­se­niai su­mū­ry­tus vals­ty­bin­gu­mo pa­ma­tus. Pa­vyz­džių to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Jei Bres­te žu­vu­sį mū­sų sau­gu­mo ka­ri­nin­ką Vy­tau­tą Po­ciū­ną bū­tų ga­li­ma pri­skir­ti prie aukš­čiau­sio­sios kraš­tą val­džiu­sių „vals­ty­bi­nin­kų“ gru­puo­tės prie­šų, tai pa­ti teis­mų sis­te­ma yra to­kia ko­rum­puo­ta, kad gi­na pa­ti sa­ve. Tai aiš­kiai ro­do ne­pil­na­me­čių tvir­ki­ni­mo is­to­ri­ja, ku­rią nu­trau­kė tik des­pe­ra­tiš­ki Drą­siaus Ke­džiaus šū­viai. Bet net ir ta­da pro­ku­ro­rų ir tei­sė­jų kla­nas ne­pa­si­me­tė – at­ro­do, kad by­la bus ty­liai nu­ma­rin­ta. Ne­pa­bi­jo­ta ap­gau­ti net Pre­zi­den­tės: kai ji lei­do ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui dirb­ti to­liau, jau ki­tą die­ną bu­vo pa­nai­kin­ti be­veik vi­si kal­ti­ni­mai įta­ria­mie­siems.

Tai tik ma­to­miau­sia led­kal­nio da­lis. Kas­die­ny­bė­je to­kie teis­mų ne­kom­pe­te­tin­gu­mo ar at­vi­ro pa­per­ka­mu­mo fak­tai už­pil­do di­dži­ą­ją da­lį kri­mi­na­li­nių kro­ni­kų. Ir tai ne tik iš­kry­pė­lių ar va­gių pro­ble­ma. Pui­kiai pri­si­me­na­me G. Pet­ri­ką ir tą juo­kin­gą baus­mę, ku­ri jam bu­vo pa­siū­ly­ta už ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų li­tų iš­švais­ty­mą. O pi­ni­gai iki šiol ne­ras­ti. Ga­li­me pri­si­min­ti ir pe­do­fi­li­jos skan­da­lų prie­šis­to­rę – vie­nas ži­no­mas Kau­no pe­do­fi­las daug kar­tų iš­si­suko su mi­ni­ma­lio­mis ar net lyg­ti­nė­mis baus­mė­mis. Pa­ga­liau pri­ei­ta prie niū­raus gro­tes­ko – Če­ka­na­vi­čius, vos pa­leis­tas iš teis­mo sa­lės, tuoj pat gat­vė­je ėmė ieš­ko­ti nau­jos au­kos.

Sis­te­mos ka­ri­ka­tū­riš­ku­mą iliust­ruo­ja ir baus­mių tai­ky­mo bū­das. Se­no­kai niū­riai juo­kau­ja­ma, kad Lie­tu­vo­je grei­čiau į ka­lė­ji­mą įkiš de­šimt kiau­ši­nių pa­vo­gu­sią pen­si­nin­kę, ne­gu mi­li­jo­nus nu­švil­pu­sį biz­nie­rių ar­ba po­li­ti­ką. Tą iliust­ruo­ja ir is­to­ri­ja su Dar­bo par­ti­jos va­do­vu, ku­ris da­bar tei­sin­gu­mo ieš­ko Eu­ro­pos teis­muo­se.

Teis­mo baus­mės taip pat pri­va­lo ati­tik­ti nu­si­kal­ti­mo sun­ku­mą. Jei JAV už ran­ki­nu­ko iš­plė­ši­mą iš mo­ters ran­kų gau­si ma­žiau­siai aš­tuo­ne­rius me­tus ka­lė­ji­mo, tai jau mi­nė­tas “Se­kun­dės“ ban­ko va­do­vas gau­na tik sep­ty­ne­rius me­tus už nu­si­kal­ti­mus, ku­rie už­jū­riuo­se įver­ti­na­mi ke­lias­de­šimt ar net ke­liais šim­tais ne­lais­vės me­tų.

Toks ne­tei­sin­gu­mas yra nuo pat aukš­tų­jų re­zo­nan­si­nių by­lų iki smul­kių pra­si­žen­gi­mų. Prieš ke­le­rius me­tus nu­skam­bė­jo at­si­ti­ki­mas, kai be­si­gi­nan­tis ži­la­gal­vis (bu­vęs Lie­tu­vos par­ti­za­nas) per­šo­vė jį puo­lu­sius jau­nus chu­li­ga­nus. Nors aki­vaiz­du, kad se­nu­kas gy­nė­si nuo įžū­lių už­puo­li­kų, ka­dan­gi vie­nas jų bu­vo nu­šau­tas, au­ka ne­ti­kė­tai pa­vir­to nu­si­kal­tė­liu. Ir tik po il­go teis­mi­nio tam­py­mo­si pen­si­nin­kas bu­vo iš­tei­sin­tas. Keis­to­kai at­ro­do ir pats tei­sin­gu­mo vyk­dy­mas. Štai iš Is­pa­ni­jos at­vež­tas lie­tu­vis žu­di­kas ten be­gy­ven­da­mas su­spė­jo nu­dob­ti dar vie­ną žmo­gų, o spau­da pra­ne­ša, kad baus­mės už dvi­gu­bą, is­pa­niš­ką ir lie­tu­viš­ką žmog­žu­dys­tes bus ne su­dė­tos, o tik su­gre­tin­tos – t. y. jis gaus tik vie­ną jų. Tai tei­sy­bė?..

Pra­ei­tą sa­vai­tę spau­do­je ra­šy­ta apie dvi nar­ko­ma­nes, val­ka­ta­vu­sias ir va­gi­lia­vu­sias iš sos­ti­nės par­duo­tu­vių. Joms skir­ta po tris­de­šimt pa­rų areš­to. Ar tai baus­mė? Grei­čiau ku­ror­tas. Vie­na jau­na mo­te­ris tei­sia­ma dvi­de­šimt penk­tą, ki­ta, re­gis, aš­tuo­nio­lik­tą kar­tą. Ir abiems joms dar nė­ra nė tris­de­šim­ties… Ar to­kie žmo­nės dar ga­li pa­si­tai­sy­ti? Te­oriš­kai taip. Tik ži­nant jų pri­klau­so­my­bę nuo kvai­ša­lų, ši ga­li­my­bė ar­ti­ma nu­liui.

Tai­gi teis­mai ir tei­sė­sau­ga daž­niau­siai ne­at­lie­ka sa­vo funk­ci­jų ar­ba at­lie­ka jas blo­gai. Tuo pat me­tu ži­niask­lai­da pla­čiai nu­švie­čia, ko­kia gai­les­tin­ga mū­sų Te­mi­dė val­džios vy­rams ir šiaip pi­ni­guo­tiems nu­si­kal­tė­liams. Pa­pras­tą žmo­gų ap­ima di­džiu­lis pyk­tis ir ap­mau­das. To­kią ne­tei­sy­bę Lie­tu­vos pi­lie­tis ga­li pa­jus­ti vi­sur. Ir tie­są su­ras­ti jam bus la­bai ne­leng­va, ne­bent žmo­gus tu­ri daug pi­ni­gų ad­vo­ka­tams. Tai ga­li bū­ti ir suk­čiai, bru­kan­tys ne­ko­ky­biš­ką pre­kę ar pa­slau­gą, ar­ba ko­mu­na­li­nin­kai, pri­skai­čiuo­jan­tys ast­ro­no­mi­nius mo­kes­čius už ne­su­teik­tas pa­slau­gas, že­mė­tvarkininkai, ne­ran­dan­tys ga­li­my­bės ati­duo­ti tė­vų ir se­ne­lių že­mę, nes dau­ge­lis skly­pų, ypač prie di­džių­jų mies­tų, iš­da­lin­ti po­nams, su­ge­bė­ju­siems per­kel­ti sa­vo že­mes iš to­li­miau­sių ša­lies kam­pe­lių.

Pa­vyz­džius ga­li­ma var­din­ti ir var­din­ti be ga­lo. Di­des­nės ar ma­žes­nės ne­tei­sy­bės, be­vil­tiš­ko tie­sos ieš­ko­ji­mo, skriau­dos jaus­mas su­ku­ria ir pa­sy­vų abe­jin­gu­mą, kai į vis­ką nu­mo­ja­ma ran­ka. Be­jė­giš­ku­mo jaus­mas per­smel­kęs dau­ge­lio pa­pras­tų Lie­tu­vos žmo­nių gy­ve­ni­mą. Ir tai ne tik eko­no­mi­nės kri­zės pa­da­ri­niai: žiau­rus ne­dar­bas, el­ge­tiš­ki at­ly­gi­ni­mai ir se­nat­vės pen­si­jos, kas ket­ve­ri me­tai pa­si­kar­to­jan­tis nu­si­vy­li­mas po Sei­mo rin­ki­mų. Štai aną­dien in­ter­ne­te ap­ti­kau na­mų ap­šil­tin­to­jų po­kal­bių sve­tai­nę. Ti­kė­jau­si, kad ten žmo­nės da­li­na­si sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip iš­spręs­ti pi­ges­nio ap­šil­dy­mo pro­ble­mą. Ta­čiau apie ap­šil­ti­ni­mą ir jo bū­dus bu­vo vi­sai ne­daug pa­si­sa­ky­mų. Di­džio­ji da­lis sve­tai­nės lan­ky­to­jų su ne­sle­pia­ma nuos­kau­da da­li­jo­si sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, kaip jiems bu­vo ne­leis­ta ap­si­šil­tin­ti sa­vo bu­tų ar­ba at­si­jung­ti nuo cen­tra­li­zuo­tos šil­dy­mo sis­te­mos, kaip gra­sin­ta teis­mais ir rei­ka­lau­ta ky­šių. Pa­si­ro­do, ir čia Lie­tu­vos įsta­ty­mai yra ne pa­pras­tų pi­lie­čių, o pi­ni­gus ren­kan­čių val­di­nin­kų pu­sė­je, o to­kio sa­va­ran­kiš­ku­mo de­monst­ra­vi­mas žmo­nėms daž­niau­siai bai­gia­si di­de­lė­mis bau­do­mis…

Taip ir de­juo­ja tie, ku­rie dar ne­pra­ra­do mei­lės sa­vo kraš­tui ir ti­kė­ji­mo švie­ses­ne ryt­die­na. Tik to­kių žmo­nių vis ma­žiau. Se­no­ji kar­ta iš­ei­na, o jau­ni­mas, ypač ne­kan­tres­nis, krau­na­si daik­tus ir su­ka ieš­ko­ti skal­ses­nės duo­nos sve­tur. Žmo­nes ne tik skur­das sle­gia – jie jau­čia, kad ne­ga­li nie­ko pa­keis­ti. Ką jau ten pa­pras­ti pi­lie­čiai – juk net le­gen­di­nis A. Sa­bo­nis vie­na­me in­ter­viu ru­sų spor­to žur­na­lui pra­si­ta­rė, kad di­džiau­sias jo gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mas yra tas, kad jo vai­kai ga­li gy­ven­ti už­sie­ny­je. Ten, kur jie ga­lės spręs­ti sa­vo li­ki­mą pa­tys… Ži­no­ma, kad A. Sa­bo­nio bū­ties ir bui­ties pro­ble­mų pa­vy­dė­tų dau­ge­lis lie­tu­vių. Bet jei jau pats mū­sų ąžuo­las, vi­sa­da pa­dė­jęs Lie­tu­vai spor­to are­no­se, pa­lū­žo psi­cho­lo­giš­kai, tai tik­rai blo­gas žen­klas. 

Yra apie ką su­si­mąs­ty­ti mū­sų po­li­ti­kams, tik ar jie tai su­pras?

„XXI amžius“

2010.02.09