Vientisas yra toks tekstas, kurį bet kuris žmogus gali skaityti viena kalba ir tai tinka bet kuriai kalbai. Šiuo atveju kalbėsime apie lietuvių kalbos tekstą ir jo vientisumą. Sąvoką „vientisas tekstas“ geriausiai suvokia tik redaktorius, kuriam tenka taisyti daug painių dalykų, dažniausiai išverstų iš kitų kalbų, bet nepritaikytų lietuvių kalbai.
Šiais laikais lietuvių kalbos tekstai yra praradę vientisumą, kai juose pradedamos taikyti kitų kalbų taisyklės: kitataučių pavardės rašomos vadinamąja originalo kalba, kuri kažkodėl imta laikyti anglų, ir jos nebelinksniuojamos, slavų tautų pavardės rašomos be galūnės vardininko linksnyje taikant slavų kalbų rašybos taisykles arba pagal anglų kalbos taisykles pavardžių galūnės rašomos su apostrofu, nesvarbu, ar tai angliškos, ar kitų įvairių tautų pavardžių galūnės.
Kai vadinamąja originalo kalba rašomi ir šalių, ir miestų pavadinimai, tada toks globalizuotas lietuviškas tekstas ima panašėti į neaiškų mišinį, kurį kartais tenka šifruoti pasitelkus žinynus ir žodynus. Iš tikrųjų nebelieka vientiso lietuviško teksto, lietuvių kalba stumiama į kultūros paraštes arba tiesiog teksto požiūriu iš kultūros virsta subkultūra. Įsigali pirminė kultūra, kurią sudaro vadinamasis originalas, už kurio slypi originalo kalba, kuri yra ne kas kita, tik anglų kalba. Lietuvių kalba tokiame globalizuotame tekste užima tik pašalinę, antrinę vietą, o tiksliau praranda savo tiesioginę funkciją, jos funkcija lieka tik dalinė. Tokiu būdu pamažu ribojamas lietuvių kalbos vartojimas.
Kas prisideda prie tokio lietuviško teksto nuvertinimo arba sumenkinimo pirmenybę teikiant kitų kalbų taisyklėms? Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta, kad kalba yra nacionalinė vertybė ir Lietuvoje galioja Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas bei 1999 m. spalio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, o Kalbos komisija yra priėmusi nutarimą Nr. 60 šiais klausimais, daugelis kitataučių valdininkų daro spaudimą lietuviams reikalaudami jų pavardes rašyti pagal kitataučių kalbų taisykles ir šitaip daromas spaudimas ne tik lietuviams valdininkams, bet ir lietuvių kalbai, tarsi norint įteigti, kad lietuvių kalba nėra nacionalinė vertybė, kad su ja gali elgtis kaip kas panorėjo, nes tai mažos tautos kalba, turinti pirmenybę užleisti didžiųjų tautų kalboms. Prasideda manipuliavimas kalba, kuris galbūt nebūtų įmanomas kitoje valstybėje, bet Lietuvoje įmanomas, nes lietuviai neturi tvirtų savo nuostatų.
Teisiškai ir teoriškai tarsi viskas tvarkoje – lietuvių kalba yra lygiateisė ir lygiavertė tarp Europos Sąjungos kalbų, o praktiškai kitataučiai jai deda apynasrį ir šokdina pagal savo dūdelę, iškeldami save, kiekvienas savo asmenį virš kalbos ir reikalaudami vartoti kitakalbes taisykles: kitataučių pavardžių nelinksniuoti, jas rašyti be galūnių ir pan. Tokia yra gyvenimo kasdienybė arba praktika, kurios galbūt nežino viso to nesugebantys matyti kalbininkai, paskendę teoriniuose dalykuose. Jeigu gyvename Lietuvoje, jos įstatymai privalomi vienodai visiems: ir lietuviams, ir kitakalbiams. Tiems kitakalbiams padarius kokią nors nuolaidą vienu lygiu, jie tą nuolaidą ima taikyti visais gyvenimo atvejais iškeldami virš valstybės savo asmenį, šlėktiškai pasipūtę ir susireikšminę.
Nors ir kaip primygtinai siekiama įrodyti, kad kalba nėra nacionalinė vertybė, net inicijuojant keisti Konstitucijos nuostatas, bet, manau, šiuos dalykus galima sutvarkyti protingai nesureikšminus nei sovietinės praeities, nei globalizuotos dabarties, nei kokio nors pasipūtusio asmens. Tiesiog reikėtų atskirti lietuvišką įrašą nuo kitakalbio įrašo asmens dokumente (taip jau yra nustatęs Konstitucinis Teismas), kad dokumentu nebūtų pradėta mosuoti kaip pagrindu visiems gyvenimo atvejams.
To nepadarius, ateis laikas, kai lietuvišką tekstą prireiks šifruoti su kitų kalbų žodynais, o tautos atmintis bus naikinama leidžiant ir toliau platinti vadinamąją originalo formą, kuri iš pavardžių jau persimeta į vietovardžius, valstybių pavadinimus ir net vadinamuosius tarptautinius žodžius (iš tikrųjų atėjusius iš anglų kalbos pridedant lietuvišką galūnę). Iš komentarų interneto svetainėse matyti, kad Lietuvos jaunimas jau grįžta ir iš Chinos, ir, važiuodami iš Germanijos, privažiuoja Poloniją. Nekalbu apie tokių žinomų pasaulio miestų pavadinimus kaip Paryžius, Niujorkas ar Londonas, kurie rašomi tik originalo kalba. Kuo virsime pradėję šitokiu mastu globalizuotis? Matyt, pagaliau lietuviškas tekstas virs anglišku, kai šitaip negerbiame savo gimtosios kalbos ir sąmoningai nenorime jos vientisai išlaikyti tekste.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.
2010.03.29
