Nelygu kas, kaip ir iš ko gyvena, kas savo pajamas lengvabūdiškai išleidžia, kas per taupumą, kas per šykštumą turtus susikrauna. Anupras Šykštelė buvo taupus, šykštus ir mokėjo derėtis; jei pardavėjas nedarydavo nors menkiausios nuolaidos, Šykštelė prekės nepirkdavo. Dabar, kai verslas privatus, kainos nėra labai tvirtos, derėtis galima ne tik kokiame turgelyje, bet, pasirodo, įmanoma ir su pačiu Dievu.
Buvo polaidis, visur telkšojo balos, vanduo liejosi iš upių, upelių ir griovių krantų. Šykštelė ėjo iš miestelio krepšeliu maisto produktų nešinas, puikiai nusiteikęs, nes pirkdamas gerokai parduotuvėje nuderėjo. Reikėjo pereiti lieptą per polaidžio metu giliu tapusį upelį. Ir atsitiko taip, kad Šykštelė ant liepto paslydo ir įsmuko į sraunią tėkmę, o plaukti nemokėjo. Šaukėsi Dievo pagalbos: „Išgelbėk, Viešpatie, – akmeninį kryžių šioje vietoje pastatysiu!“ Ir čia pat ranka užkliuvo už į vandenį nusvirusios karklo šakos. Įsikibęs į šaką, Šykštelė išsiropštė į kitą upės krantą. Dievo pagalbos ranka buvo akivaizdi.
Artėdamas prie namų, Anupras neva svarstė, neva su pačiu Ponu Dievu derėjosi: „Koks Tau skirtumas, Dievuli, kryžius bus iš akmens ar medinis, svarbu, kad bus įamžinta padėka. Akmeninį reikės pas akmentašį užsakyti, kainuos kelis šimtus litų, o medinį ir pats galiu padaryti“. Taip besiderėdamas Šykštelė pasiekė savo kiemą ir, prieš žengdamas į gryčią, derybas nusprendė užbaigti: „O jei, Dievuli, aš persižegnosiu? Juk žegnonė – taip pat kryžius, taip pat padėkos ženklas. Juk Tu, Dievuli, nesi materialistas“.
Šykštelė plačiu mostu persižegnojo ir, taip atsiskaitęs su Dievuliu, peržengė namų slenkstį. Kad „derybos“ buvo vienašalės, matė tik Dievulis…
Atpasakojau šį būtą nebūtą, tačiau gyvenimišką nuotykį, tarsi retą, išskirtinį, smerkiantį nedoro pažaduko elgesį. Tačiau ne tik per sovietmetį, kai buvo žadamas netolimas komunizmas, bet ir per atgautos nepriklausomybės dvidešimtį metų galėjome stebėti visą šykštelių armiją, prisiklausyti jos pažadų, kad tik būtų išrinkti, paskirti į aukštą ar aukštesnį postą. Ir užtekdavo šykštelėms užimti siekiamą postą, pažadai būdavo pamirštami. Buvo, žinoma, ir išimčių, kurios vis tiek vėliau pasirodydavo apgaulingomis.
Antai praėjusios kadencijos Seimas ir Vyriausybė žadėjo visuomenei geresnę buitį, didesnes pajamas. Taip ir elgėsi: kėlė algas, pensijas, beatodairiškai tuštino valstybės iždą, nors matė ir girdėjo kalenančius ekonominės ir finansinės krizės dantis. Po 2008 m. Seimo rinkimų, socialdemokratams praradus daugumą Seime, apgaulingi pažadai ir veiksmai atsiskleidė: iždas tuščias, net pensijoms mokėti pinigų trūksta. O pažadukai, net nepersižegnoję, patraukė į krūmus, iš kurių šaukia: „Kubilius – šykštuolis, smaugikas!“.
Netruks ateiti rinkimai į savivaldybių tarybas, o ir Seimo rinkimai – ne už kalnų. Bus gundymų, bus pažadų. Todėl visuomenė ne ausis į būsimų kandidatų kalbas, kurios prilygsta Šykštelės deryboms su Dievu, o akis į jų darbus turėtų nukreipti.
Įsigalėjusi biurokratija (valdininkų valdymas), timokratija (turtuolių valdymas) skatina visuomenę, vengiant „vienašalių“ derybų, burtis į visuomenines organizacijas ir atremti tokias demokratijos grimasas bei ydas. Lietuvoje visuomeninių organizacijų skaičius jau siekia kelis tūkstančius, tačiau tokių, kurios tenkintų įvairius vietos gyventojų poreikius, atstovautų jų interesams santykiuose su valstybinėmis institucijomis, spręstų vietines problemas, iki šiol nebuvo. Tačiau be paskatų ,,iš viršaus“ tokios organizacijos staiga pradėjo kurtis (geras pilietiškumo apraiškos ženklas). Tai – vietos bendruomenės – tikri, biurokratijai nepavaldūs visuomeniniai savivaldos židiniai. Šie visuomeniniai dariniai, laisvanoriškai susikūrę ir įregistruoti nustatyta tvarka, įgyja teises ir galią spręsti daugelį bendruomenės uždavinių, organizuoti bendruomenę sutartiniems veiksmams ar darbams, atstovauti bendruomenės reikalams savivaldybėse, kitose valstybės institucijose. Bendruomenė, sutelkusi savas ar pasitelkusi iš šalies teisininkų pajėgas, jau įveikia bendruomenės nariams statomus biurokratinius barjerus, išmintingesni, labiau politiškai išprusę bendruomenės nariai jau gali patarti rinkėjams, demaskuodami kandidatų į valdžias nerealius pažadus, informuoti bendruomenės narius apie naujus įstatymus, naujas galimybes pasinaudoti valstybės teikiama parama. Jei mokyklose pilietiniam ugdymui šioks toks dėmesys yra skiriamas, tai suaugusiems pilietiškumo mokyklų nėra. Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė – pilietiškumo mokykla.
Administruojama savivalda, t. y. valdymas „iš viršaus“, biurokratams yra itin patogi, nes, nesant opozicijos „iš apačios“, lengva visuomenės nuomone manipuliuoti, patogu ją administravimo būdu valdyti, trumpai tariant, biurokratiniu būdu savivaldą paversti diktatūra. Negalima, žinoma, tikėtis, kad visuomenė tikrai išsirinks tik labai gerus Seimo narius, seniūnus bei merus; tai priklausys nuo visuomenės pilietiškumo, jos gebėjimo vertinti ir rinkti kandidatus ne rinkimų metu keliamų emocijų pagrindu, o atsižvelgus į jų dorovę, intelektą, visuomenei naudingą veiklą, lojalumą tautai ir jos valstybei.
Visuomenės bendravimo reikšmė yra itin svarbi. Žinotina, kad ir tautos formavosi istorinio likimo bendrystėje; teisūs tie, kas tautos esminiu bruožu laiko istorinio likimo bendrystę. Kiekviena, istorinio likimo bendrystėje gimusi tauta, siekia valstybingumo, nes tik savoje, nepriklausomoje valstybėje ji pasiekia optimalią būseną, gali plėtoti savo etnokultūrą. Tautos, pasirinkę demokratinį valdymą, savo valstybes kuria ir tvirtina pilietinės visuomenės pagrindu.
Tikriausias ir tiesiausias kelias į dorą, pareigą ir atsakomybę prisiimančią valdžią turi eiti per pilietinę, o pastaroji – per bendruomenių kūrimą bei telkimą, jų saviugdą. Bendravimas skatina bendrystę, iš bendrystės gimsta bendruomeniškumas, iš bendruomeniškumo – pilietiškumas, o iš pastarojo – pilietinė visuomenė, – demokratinės valstybės pagrindas ir turinys.
Tik esant šioms sąlygoms, įmanomos dvišalės derybos.
Nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Algimantas Zolubas.
2010.05.29
