2009 metų rugpjūčio 20 dienos pavakare Kaune įvyko, atrodo, menkas incidentas – dienos metu, 18 valandą (vasaros metu tai – labai ankstyvas laikas, jo nepriskirsi prie vakaro), troleibuse buvo sumuštas pagyvenęs vyriškis. Mušė du jaunuoliai, itin įsismarkavę būtent po to, kai juos, paskui beskubėjusį žmogų kažkodėl atsidūrusius tame pačiame troleibuse ir įžūliai triukšmavusius bei daužusius troleibuso įrangą, tas pagyvenęs vyriškis žodžiu paprašė nusiraminti. Atrodo, jaunuoliai to tik ir telaukė – tuoj pat jie sutartinai ėmė daužyti juos sudrausminti pamėginusį vyriškį. Panašu, kad chuliganams, iki tol vaidinusiems išgėrusius, bet staiga prablaivėjusiems, šis užsiėmimas teikė didelį malonumą. Taikydami į gyvybines kūno dalis jie mušė kaip tikri „profesionalai“.
Tas pagyvenęs vyriškis, raminęs du chuliganus (ar tokiais apsimetusius), nebuvo eilinis žmogus. Tai buvo krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraščio “XXI amžius” leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda. Agresyvūs jaunuoliai redaktorių sumušė taip, kad nedarbingas jis liko visą mėnesį, o pasekmes jaučia iki šiol.
Nors 2009-ųjų rugpjūčio 20-osios incidentas labai panašus į buitinio chuliganizmo atvejį, kokių šiandieninėje Lietuvoje – daugiau nei apstu, tačiau nereikėtų tokiomis nuostatomis apsiriboti, visą kaltę suverčiant tik tiems dviems vaikų namų auklėtiniams. Juolab kad iki lemtingos praėjusių metų rugpjūčio 20-osios E.Šiugžda buvo pakliuvęs į keletą grėsmingų situacijų, kurios vertė suneraminti, ar tik jos nėra kieno nors specialiai kuriamos. Dar iki grumtynių troleibuse “XXI amžiaus” redaktorius pastebėjo, jog pradėjo retkarčiais pakliūti į situacijas, kada principingas, sąžiningas žmogus negali tylėti: lyg norėta įvelti į provokaciniu būdu sukeltus incidentus. Taigi panašu, jog ne vieną kartą jį siekta bet kokia kaina įvelti į muštynes. Tokių incidentų kūrėjai puikiai suvokė, jog išvydęs nemandagiai, chamiškai besielgiančius žmones E.Šiugžda būtinai bandys juos sugėdinti, sudrausminti. Jei 2009-ųjų pirmoje pusėje tokio pobūdžio nesusipratimai “XXI amžiaus” redaktoriui pasibaigdavo be kraujo, tai 2009-ųjų rugpjūčio 20-ąją kraujo, deja, neišvengta.
Įvykus šiam incidentui, su redaktoriumi ne kartą svarstėme, ar iš pirmo žvilgsnio chuliganiškas paskatas primenantį nutikimą verta garsinti. Mat konkrečių įrodymų, jog išpuolis inspiruotas politinių “XXI amžiaus” oponentų ar, dar daugiau, politinių užsakovų, neturėjome. Be to, puikiai supratome, jog nedera šio atvejo aprašyti E.Šiugždai priklausančiame leidinyje – nedraugai bet kada galėtų piktdžiugiškai pašūkauti, esą “patys muša, patys rėkia”. O pateikdami šią informaciją kitiems leidiniams, rizikavome, jog konkurentų vėlgi būsime neteisingai suprasti. Girdi, iš eilinio susidūrimo su gatvės chuliganais norima susikrauti politinių dividendų, siekiant pakelti “XXI amžiaus” populiarumą. Tik dėl šių priežasčių 2009-ųjų rugpjūčio 20-osios pavakarės incidentas liko neaprašytas nei “XXI amžiuje”, nei visuomenės aktualijų portale www.slaptai.lt (“XXI amžius” ir www.slaptai.lt – oficialūs partneriai).
Tačiau dabar, prabėgus maždaug vieneriems metams, vis drąsiau galime įtarti, jog anas „atsitiktinis“, „buitinis“ užpuolimas, per kurį redaktorius patyrė sunkių sužalojimų ir buvo ilgokai atitrauktas nuo svarbių darbų, vargu ar buvo atsitiktinis. Modeliavo užpuolimą greičiausiai tie, kuriems labai nepatiko, jog “XXI amžiaus” leidėjas E.Šiugžda prie krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraščio sumanė leisti specializuotą priedą “Slaptieji takai”. Laikraščio nedraugai tą incidentą, žinoma, modeliavo taip, kad nei policija, nei teismai nepajėgtų susekti tikrųjų užsakovų, o primityvūs chuliganai nesusigaudytų, jog buvo panaudojami “v temnuju” (KGB terminas, reiškiantis „tamsoje“, t.y. pačiam nusikaltimo vykdytojui neįtariant, kad jis panaudojamas kitų užsakovų).
Tokias versijas kelti mums leidžia sėkmingas “Slaptųjų takų” startas. Tokias versijas aptarti mums leidžia ir nuolat augantis specializuoto priedo apie slaptąsias tarnybas populiarumas. Juk iki minėto incidento “Slaptuosiuose takuose” buvo paskelbta užtektinai daug sensacingų publikacijų apie įvykius, kurių niekas Lietuvoje be mūsų, „XXI amžiaus“ ir www.slaptai.lt, neskubėjo aprašyti. Sakykim, tik mes išsamiai, pastoviai ir kryptingai analizavome čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų sulaikymo Lietuvoje aplinkybes. Beje, analizavome pirmieji, tuo tarpu kai kiti leidiniai tuo metu dar vengė imtis šios temos. Todėl nė kiek nenuostabu, kad šia savo veikla (iš viso – keturiasdešimt publikacijų ir video interviu) labai papiktinome džeimsus bondus iš VSD. Tik mes Lietuvoje išdrįsome pasižiūrėti į Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho ne krikščionių, bet kito tikėjimo brolių – musulmonų – akimis, tuo susilaukdami proarmėniškai nusiteikusių jėgų pasipriešinimo. Tik mes pasiteiravome Lietuvoje reziduojančių turkų diplomatų, kokių gi priekaištų jie turi mums, krikščionims.
Tokių “tik mes” esama ir daugiau. Tik mes itin išsamiai analizavome buvusio savanorių viršilos Mykolo Dūdonio persekiojimo priežastis. Tik mes itin atidžiai įsiklausėme į buvusio disidento Algirdo Petrusevičiaus poziciją. Tik mes pradėjome gvildenti temą, ar visos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos yra lojalios Lietuvos valstybei. Tik mes nuosekliai, kryptingai ir pirmieji pradėjome priekaištauti politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui dėl jo prorusiškos pozicijos nušviečiant Rusijos – Gruzijos karą. Tik mes pateikėme informacijos apie vadinamuosius sekso šnipus. Tik mes pirmieji pažvelgėme į slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvoje buvimo – nebuvimo skandalą ieškodami Kremliaus intrigų. Mes pirmieji Lietuvoje ėmėme gilintis į Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos nusikaltimus baltarusių disidentų akimis… Šiandien “Slaptuosiuose takuose” jau analizuojamos tikrosios vadinamosios teroristės Eglės Kusaitės bei buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino sulaikymo priežastys. Žodžiu, pradėjęs leisti “Slaptuosius takus” redaktorius E.Šiugžda įsigijo išties daug priešų, nedraugų, netgi pavyduolių. Tad vargu ar reikia stebėtis, jog politiniai nedraugai, šį kartą pagalbon pasitelkdami gatvės chuliganus, pabandė įbauginti “XXI amžiaus” redaktorių E.Šiugždą. Neišgąsdino, nepalaužė.
Nepaisant šio ir kitų panašių incidentų “Slaptuosius takus” nuo šių metų rudens planuojame leisti kur kas dažniau. Šitaip elgtis mus skatina besiklostanti keista situacija. Kuo toliau, tuo daugiau skandalų, į kuriuos įsivelia Lietuvos slaptosios tarnybos, politikai, kariškiai, prokurorai bei teisėjai. Tad “Slaptiesiems takams” temų pastaruoju metu tikrai netrūksta. Plėsti “Slaptuosius takus” mus skatina ir nuolat augančios šio priedo bičiulių gretos.
Nuotraukose: taip atrodė “XXI amžiaus” redaktorius Edvardas Šiugžda po sumušimo 2009-ųjų rugpjūčio 20-ąją, o taip atrodo pirmasis paskutiniojo “Slaptųjų takų” numerio puslapis.
2010.06.21
