Kadangi Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai dar vis nesukūrė šių dvasiniai šurmuliuojančių laikų būtinybės – parapijose suburti bent po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus“ – Bažnyčios šmeižėjai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas.
Tokie gynimo komitetai skleistų krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, Prezidento M.A. Brazausko laidotuvių režisieriai būtų nedrįsę laužtis į Arkikatedrą ir, tam nepavykus, apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvoti partizanams – Bažnyčios gynėjams.
Netrumpame savo gyvenime esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.
Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, įvairiai provokacinė režisūra. Kalbu apie 2010 06 26 mirusio LR Prezidento Mykolo Algirdo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo mirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų“ braižą.
Tikriausiai buvo bandoma panaudoti tai, kad buvo laidojamas sudėtingu SSRS ir Lietuvos laikotarpyje, sudėtingose aplinkybėse gyvenęs sudėtingas asmuo. Pasigirdo įtarimai, jog laidotuvių priedangoje bandyta išbaltinti kruvinąjį okupacinį komunizmą ir buvusiems Maskvos statytiniams nuo savo rankų nusiplauti, kad ir tik dvasinį – intelektualinį, tautos kraują. Keista, kad velionio politiniai ir šeimyniniai artimieji nesustabdė jo sąskaiton keliamų, atkirtį iššaukiančių provokacijų. Laidotuvių progomis būna dažnai primenamas senovės romėnų posakis: „Apie mirusį gerai arba nieko“.
Šiandien to posakio negalima taikyti žymiam visuomenininkui ar politikui. Nė vienas, kas palieka raštus, knygas, politinių bei filosofinių pasisakymų straipsnius, „nemiršta“, niekad „nenutyla“. O šiuo atveju už velionį kalba ne vien jo minčių palikimas, bet dargi ir laidotuvių nepasiskelbusių tikrų režisierių surežisuotas atkaklus brovimasis į grynai religinę sritį. Atsirado, kaip prancūzai sako, „didesnių katalikų už Popiežių“. Tokių pasirodė net buvusių LR aukštų pareigūnų tarpe.
Į „viešosios erdvės“ nemalonę pateko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, pasipriešinę (velionio dvasiniam paaukštinimui?) Prezidento karsto įnešimui Vilniaus Arkikatedron. Anot pranešimų, dėl to net „Bažnyčios reitingai“ smuko. ( Lyg ji būtų politinė partija ar krepšinio komanda…). Reitingieriams reikia priminti, kad maskvinių okupantų ir jų statytinių akyse Bažnyčios „reitingas“ buvo „O“.
Net (1933 m.) išlaikymas penketuku „Religija“ egzamino Kauno Jėzuitų gimnazijoje manęs nepadarė teologu. Tačiau ten mokė ir apie „apologetiką“ – Bažnyčios gynimo prievolę. Tad bandysiu ginti Lietuvos vyskupus nuo juos mokinančių ir puolančių popiežiukų.
Šio pasauliečio spėjimu, mūsų vyskupai prezidento laidotuvėse susidūrė, net religinių dėsnių nesvarstant, su sunkiai išsprendžiamu socialiniu (ar „socialistiniu“?) klausimu: kaip Arkikatedroje išspręsti „gero kataliko“ dviejų gyvų žmonų prie karsto pasodinimo ar pastatymo formalumą? Kuri kairėje, kuri dešinėje? Kuri galvugalyje ir kuri kojugalyje? Vargu ar visus būtų patenkinęs įvairiai abejotinas sprendimas vidun tik karstą įnešti.
Kiek prisimenu iš gimnazijos religijos kurso, ir skelbiamos “gero kataliko“ atliktos išpažinties klausimas pakimba miglose. Išpažintis nesibaigia prisipažinimu nusidėjus. Tik avarijos – „staigios ir netikėtos mirties“ – atveju, kiek suprantu, reikalas lieka tarp žmogaus ir Dievo. O kitais atvejais, kiek suprantu, ataskaita turi įvykti šiame pasaulyje. Į tai įeina atgaila, skriaudų atitaisymas, neteisėtai įgyto turto grąžinimas. Reiškia, gali būti ne viena priežastis, kodėl bet kuris kunigas gali neįleisti karsto į bet kurią bažnyčią.
Tikriausiai yra tiesa, kad tyla dažnai daug ką pasako. Naciniai ir komunistiniai socialistinio fronto garsiakalbiai Bažnyčios kritikai staiga prarado balsą, kai vienas vyskupas jų panosėn pakišo „lygybės“ pipirinę: Bažnyčia negali daryti išimtį turtingam ir galingam… Tai tiek bandymo vykdyti kataliko apologeto jam suprantamą priedermę. Tikiuosi, kad nepriverčiu dvasiškius gintis nuo tokių pasaulietiškų Bažnyčios apologetų.
Dar žodelis dėl Arkikatedros. Pagal Vatikano istoriką Malakajų Martiną (Malachi Martin), Katedros iš Lietuvos užgrobimo klausimas iškilo, kai Gorbačiovas su „perestroikos“ apgaule siekė pasimatymo su popiežium. Vatikanas nurodė Maskvai, kad Arkikatedra yra viena iš kliūčių susitikimui. Spėtina, kad Vilniuje suskambėjo skambučiai iš Maskvos, nes Gorbis buvo priimtas Vatikane, o Arkikatedra, pagaliau grįžo katalikams.
Vytauto Visocko nuotraukoje: publicistas, antiglobalistas, rašytojas Vilius Bražėnas, šio straipsnio autorius.
2010.07.28
