Kasdien mus pasiekia liūdnos ir skausmingos žinios, tačiau nesigirdi jokių šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo didinga Lietuvos istorija, tie laikai, kai Lietuva tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros? Juk garbinga mūsų istorija turi aukštyn kelti tautos dvasią!
Niekas nerodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Dar daug yra kolaborantų, kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms ir už litą ar dolerį yra pasirįžę parduoti Lietuvą.
Tad kodėl ir mūsų valdžia, ir jaunimą ugdančios institucijos, ir mūsų patriotai pasiduoda nutylėjimams, pamiršdami didvyrius, kurių aukos dėka iškovota nepriklausomybė? Turime netylėti, priešintis piktavaliai užmarščiai.
Štai rugpjūčio 14 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą “Dėl paminklo J.Pilsudskiui statybos druskininkuose”. Pasirodo, miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą. Proteste rašoma: “J.Pilsudskis, kaip tvirtina prof. V.Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920-ųjų Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį”. Laikraštis “XXI amžius” (2010 08 27) įdėjo žinutę, kad jis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu. O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J.Pilsudskį, bet ir paminklus Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra pasakęs: “Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę”. Čia tinka ir A.Brazausko atvejis. Esminis klausimas – už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J.Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į padorumo rėmus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio “Lietuvos aido” vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio knygą “Lenkai ir Lenkija” (1937 m., Kaunas). Lenkai, kaip liudija protesto autoriai, tik po kelių metų davė leidimą seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui A.Baranauskui, tačiau iki šiol neleidžia jo vardu pavadinti gatvės.
Dėl praeities kalti esame ir mes: neprisimename savo praeities didingų pavyzdžių, neprieštaraujame tiems, kurie akivaizdžiai niekina Lietuvą ir klastoja jos istoriją. Tokių klastotojų yra ir Lietuvos istorijos institute. Šiandien pagrindinis žmonių dėmesys sąmoningai nukreipiamas į sportą. Vos pabaigus pamaldų transliaciją iš Vilniaus Katedros, tuojau pradedama kalbėti apie sportą. Prisimenu vieno žydo, Maskvos laikraščio redaktoriaus Kasnelson, buvusio V.Kapsuko kabinete, pasakojimą. Kartą Rabinovičius nuvažiavo į Maskvą ir aukštieji pareigūnai jo paklausė: “Ar dar pas jus streikuoja darbininkai?” “Ne, nestreikuoja”, – atsakė jis. “O ką jūs padarėte, kad nestreikuotų?” “Nupirkome futbolo kamuolį ir dabar jie žaidžia…”
Kiek buvo triukšmo laimėjus krepšinio rungtynes Turkijoje! Gerai, kad lietuviai laimėjo bronzos medalį. Bet kur tie lietuviai sirgaliai būna per Vasario 16-ąją ir kitas svarbias Lietuvos šventes? Jų nepamatysi nei bažnyčiose, nei minėjimų salėse – net Trispalvės prie namų durų. O ką jau kalbėti apie Lietuvos kaimą? Mes kaltiname jaunimą, bet nieko jiems neduodame. Štai vertelgos Gedimino prospektą pavertė turgumi. Todėl ir nereikia stebėtis, kad kolaborantai surenka pakankamai balsų įvairiuose rinkimuose, kuriuose norima Lietuvą pavergti. Kasdien jaunimas šaukia visa gerkle – duonos ir žaidimų. Nupirkome kamuolį ir jie žaidžia…
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sumanė pagerbti buvusį lenkų diktatorių – maršalą J.Pilsudskį. Malinauskų firma yra plačiai žinoma. Jo tėvas sukūrė Grūto parką, juo rūpinasi, reklamuoja buvusius Lietuvos nusikaltėlius ir iš lankytojų dar reikalauja pinigų. Žmonės mano, kad R.Malinauskas yra įpareigotas supjudyti lenkus ir lietuvius. Mano giliu įsitikinimu, lenkai neturi pasiduoti panašioms provokacijoms. Dievo tarnui Popiežiui Jonui Pauliui II pavyko užpildyti prarają tarp mūsų tautų. Lankydamasis Lietuvoje Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje Popiežius yra pasakęs įsimintinus žodžius: “Jūs esate Lietuvos lenkai. Mylėkite savo Tėvynę Lietuvą”.
Popiežiui lankantis Lietuvoje kairioji valdžia aikštelę prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios pavadino Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Tai nebuvo aikštė – tik nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje tilpo vos 10 mašinų. O priešais buvo didžiulė aikštė, kuri iki šiol neturi pavadinimo. Taip kairieji pasityčiojo iš Popiežiaus ir Lietuvos. Dabar lentelė su užrašu jau dingo. Tačiau nei tada, nei dabar valdžios ir Bažnyčios vadovai nesureagavo į šią aferą. Ir ta nelemta aikštelė su Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu dingo iš Vilniaus tikinčiųjų horizonto visam laikui. O gal atsiras valdžioje drąsių žmonių, kurie pavadins aikštę Jono Pauliaus II vardu ir bent dalinai pasiteisins prieš istoriją?
Jau 20 metų gyvename laisvoje Lietuvoje ir iki šiol neturime paminklo Lukiškių aikštėje Lietuvos partizanams ir Laisvės kovotojams. Galėjo R.Malinauskas pagelbėti, prisidėdamas prie žuvusių už Lietuvos laisvę kovotojų atminimo įamžinimo: Druskininkų aikštėje pastatyti ketvirtojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio-Vytauto ar gen. Adolfo Ramanausko-Vanago, ar pulk lt. Vitkaus-Kazinieraičio paminklą. Deja, jis labiau pasirengęs paminklus statyti lietuvių skriaudėjams. Laisvės kovotojams paminklo Lukiškių aikštėje taip pat dar nėra, išskyrus paminklą J.Žemaičiui-Vytautui prie Krašto apsaugos ministerijos.
Taigi mano nuoširdus paratimas Lietuvos valdžiai: įamžinkime Lietuvos didvyrius ir neleiskime statyti paminklų tiems, kurie norėjo Lietuvą prijungti prie Lenkijos ar Sovietų Sąjungos. Mes nesiruošiame nuversti paminklo, kuris žymi vietą, kur palaidota J.Pilsudskio širdis. Mes nekeikiame 1920 metų išdavystės ir visas nuoskaudas paliekame Dievo teismui.
Kviečiame visus Lietuvos inteligentus aktyviai įsitraukti į šių dienų politinį gyvenimą, ginti Lietuvą ir vadovauti kovai. Priešingu atveju Dievo ir istorijos teismas palies ir Lietuvos inteligentus. Mūsų Tautai reikia idealistų vadų, kurie kurtų ekonomiškai stiprią, dvasingą, dorą Lietuvą ir neleistų mūsų žemės, aplaistytos partizanų krauju, niekinti ir terioti. O juo labiau parduoti svetimtaučiams.
Parodykite tautai, kad visi laisvos Tėvynės žmonės neturi bijoti Europos vadovų. Sekime partizanų ir Laisvės kovotojų pavyzdžiu, kurie sudėjo tūkstantines aukas gindami Lietuvą ir nebijojo Maskvos komunistų, išžudžiusių milijonus nekaltų žmonių. Ginkime Lietuvos partizanus, ryšininkus, politinius kalinius, tremtinius, visus Laisvės kovotojus ir ūkininkus, kurie su partizanais laužė paskutinę duonos riekę ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad ši jų auka baigsis sunaikinimu arba Sibiru.
“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!
Vytauto Visocko nuotraukoje: mons. Alfonsas Svarinskas, Lietuvos partizanų kapelionas ir Laisvės kovotojas.
“XXI amžius”
2010.09.30
