Medininkų byla: KGB diversantų pėdsakai Lietuvoje 1991-ųjų metų vasarą


Print

Šiandien “Slaptieji takai” savo skaitytojus supažindins su trimis dokumentais, pasakojančiais apie lemtingais 1990–1991- aisiais metais Lietuvoje veikusius tuometinės Sovietų Sąjungos karinius bei specialiosios paskirties dalinius, dabar jau atvirai vadinamus „Atpildo ginklu“.

Mums svarbiausia, kaip ši informacija gali padėt atskleisti Medininkų žudynių paslaptis ir galų gale nustatyti istorinę tiesą.

Būtent dėl šios priežąsties pačiu vertingiausiu reikėtų laikyti dokumentą, kuriame kalbama apie Sovietų sąjungos KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“, vėliau Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (rusiškai – FSB) majoro Vladimiro Aleksejevičiaus Uljanovo likimą bei jo veiklą Lietuvoje 1991 metais. Beje, majoras V.Uljanovas buvo pasirinkęs “Lenino” slapyvardį.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„1981 m. rugpjūčio 19 d. bendru Sovietų sąjungos Ministrų tarybos ir Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nutarimu sukurta KGB specialiosios paskirties grupė „Vympel“. Ją sudarė daugiau nei tūkstantis sovietų saugumo karininkų ir praporščikų. Šios grupės asmeninė sudėtis ir skaičius buvo griežtai įslaptinti.

Sovietiniu laikotarpiu specialiosios paskirties grupė „Vympel“ buvo SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos, atsakingos už nelegalią žvalgybinę – diversinę veiklą užsienyje, sudėtine dalimi. Specialiosios paskirties KGB grupės „Vympel“ kariškiai vykdė specialiasias operacijas už SSSR ribų ir įgijo unikalią žvalgybinės – diversinės veiklos patirtį“.

Buvusio KGB, vėliau FSB karininko Vladimiro Uljanovo jau nėra gyvųjų tarpe. Jis žuvo 2003-ųjų metų rugsėjo 8-ąją Čečėnijoje. Tą naktį Kurčalojevsko rajone Rusijos FSB atstovai surengė pasalą, mėgindami sučiupti vieną žymų čečėnų karo lauko vadą. Tačiau nepastebėtiems FSB būrio kareiviams čečėnų užklupti nepavyko. Čečėnų nepriklausomybininkai ėmė įnirtingai gintis. Padėtis susiklostė taip, kad būtent FSB majorui V.Uljanovui teko pavojingiausias uždavinys – ugnimi pridengti saviškių persigrupavimą.

Operacija tą sykį FSB atstovams buvo sėkminga. Jie sugebėjo į nelaisvę paimti čečėnų karo vadą, o jį saugojusius asmens sargybinius – nužudyti. Tačiau tame mūšyje buvo nukautas ir majoras V.Uljanovas. Tais pačiais 2003-aisiais metais, bet jau po mirties, FSB majoras V.Uljanovas apdovanotas specialiu Rusijos medaliu “Už narsą”. Rusijos Federacijos prezidento įsaku jam taip pat suteiktas Rusijos didvyrio vardas. V.Uljanovas palaidotas Maskvoje, Nikolo – Archangelsko kapinėse.

Kodėl nusprendėme papasakoti apie šį FSB majorą? Tikrai ne dėl to, kad būtume sužavėti jo “žygdarbiais” Čečėnijoje. Juolab kad karinė operacija Alchoi – Mokh kaime, kurioje jis asmeniškai dalyvavo, – ne vienintelė. FSB majoras V.Uljanovas suspėjo daug kur pašaudyti, gindamas Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos imperinius interesus.

FSB majoro V.Uljanovo specialiųjų karinių komandiruočių sąrašas, tarnaujant dar SSSR KGB – įspūdingas. Tai ir Jerevanas, ir Baku, ir Tbilisis, ir Kišiniovas, ir Dušanbė. Taigi FSB majoras V.Uljanovas pasirodydavo beveik visur, kur tik buvo bandoma atsikratyti Kremliaus įtakos. Kalbėkime atvirai: Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje ir Tadžikistane šis karininkas gynė tikrai ne azerbaidžaniečių, gruzinų ar moldavų interesus. Jis tuo metu gynė imperinius Sovietų Sąjungos interesus.

Tačiau ir tai – dar ne visi “Lenino” slapyvardį pasirinkusio karininko nuopelnai imperinei Kremliaus politikai. Oficialioje FSB majoro V.Uljanovo biografijoje rašoma, kad jis, būdamas specialiosios paskirties būrio “Vympel” kariu, dalyvavo ir specialioje karinėje komandiruotėje į Vilnių, kai ten kilo kažkoks “tarpnacionalinis konfliktas”.

Būtent koks tarpnacionalinis konfliktas galėjo kilti Lietuvos sostinėje ir būtent kada – V.Uljanovo biografijoje nerašoma. Tačiau akivaizdu, jog šis karininkas buvo Lietuvoje 1991 metais. O juk būtent 1991-ieji paženklinti Sausio įvykių ir liepos 31-osios Medininkų žudynių krauju. Juk daugiau jokių įvykių, kuriems galėjo būti taikoma “tarpnacionalinių konfliktų” etiketė, Lietuvoje nebuvo: nei nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, nei kada nors vėliau.

V.Uljanovo gimtinė – Maskva. Jaunystėje jis svajojo tapti lakūnu. 1983 – 1985-aisiais tarnavo sovietinėje armijoje karinėje Pabaltijo apygardoje. Karinė specialybė –kariuomenės žvalgas. Grįžęs po tarnybos įstojo į Aviacijos institutą Maskvoje. Tačiau užbaigė tik pirmąjį kursą, nes 1989-aisiais savo noru buvo priimtas į Sovietų Sąjungos KGB spelialųjį būrį “Vympelas”, jam iš karto buvo suteiktas “praporščiko“, vėliau –  jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„Vympel“ grupės kovotojas privalėjo mokėti vieną užsienio kalbą bei išmanyti tos valstybės, kurios teritorijoje teko veikti, ypatumus. Buvo puikiai parengtas šaulys. Skraidė ypač lengvais skraidymo aparatais. Vieno „Vympel“ grupės kario parengimui būdavo išleidžiama 100 000 rublių per venerius metus“.

Įvertinus šių diversantų parengimo lygį, atmintyje iškyla pirmieji per stebuklą išgyvenusio muitinės inspektoriaus Tomo Šerno parodymai Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojui Algimantui Astaškai. Juk T.Šernas yra teigęs, jog mažiausiai vienas iš užpuolikų kalbėjo lietuviškai.

Dabar jau viešai skelbiami duomenys, jog Nikaragvos instruktorių dėka KGB specialiosios grupės „Vympel“ kariškiai buvo puikiai išmokyti greitai ir taikliai  šaudyti ekstremaliose, dinamiškose situacijose. Ši aplinkybė verčia iš naujo pažvelgti į Medininkų pasienio ir muitinės poste žuvusiųjų Lietuvos pareigūnų šautinius sužalojimus bei įvertinti mirtiną taiklumą tų, kurie šaudė iš specialiai begarsiam žūdymui skirtų ginklų.

Buvusio SSSR KGB kariškio V.Uljanovo biografijos oficialūs duomenys nepalieka jokios galimybės abejoti, kad KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos, atsakingos už nelegalią žvalgybinę – diversinę veiklą užsienyje, specialiosios paskirties diversantų grupė „Vympel“ tikrai 1991 metais slaptai darbavuosi Lietuvoje.

Kol kas galima tik numanyti, kokį tarpnacionalinį konfliktą omenyje turi ir kokiomis priemonėmis jį stengėsi išspręsti KGB specialiosios grupės „Vympel“ diversinės – partizaninės veiklos specialistai Vilniaus miesto apylinkėse 1991 metų vasaros metu.

Po 1993-iųjų metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paleido Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, o “Vympelas” buvo perduotas vidaus reikalų ministerijos žinion, V.Uljanovas nepanoro tapti “milicininku”. 1996-aisiais jis savo noru perėjo į Lietuvoje 1991 m. sausio įvykių metu Vilniuje „pasižymėjusią“ specialiosios paskirties grupę “Alfa”. Būtent “Alfoje” jis sulaukė “Lenino” slapyvardžio. Šitas slapyvardis jam labiausiai tiko. Juk jo vardas ir pavardė buvo lygiai tokie pat kaip ir revoliucijos vadovo – Vladimiro Uljanovo.

Tačiau “Slaptuosius takus” domina ne šio FSB majoro “nuopelnai” Čečėnijoje ar Moldovoje ir ne jo odiozinis slapyvardis. Mums įdomiausia, kodėl jis, priklausydamas KGB specialiama būriui „Vympel“, 1991 m. vasarą buvo komandiruotas į Lietuvą. Juk V.Uljanovas permestas į Lietuvą buvo būtent tuo metu, kai mūsų nepriklausomybės likimas vis dar kabojo ant plauko. Ši aplinkybė itin svarbi analizuojant garsiąją Medininkų bylą. Juk Lietuvos teisėsauga iki šiol laikosi įsikandusi versijos, esą mūsų pareigūnus Medininkų poste galėjo nužudyti tik Rygos ar Vilniaus OMON milicininkai. Kiti Rusijos kariniai daliniai ir strūktūros, suprask, dėl Medininkų žudynių nieko dėti.

Gal iš tiesų jokie kiti buvusios Sovietų Sąjungos kariškiai nėra rankų susitepę Medininkų pareigūnų krauju. Mes niekuo nekaltiname ir FSB majoro. Tačiau aptikta oficiali buvusios SSSR KGB specialios paslirties grupės „Vympel“ kariškio V.Uljanovo biografija atskleidžia iki šiol oficialiųjų institucijų nutylėtus faktus apie KGB diversinės grupės „Vympel“ veiklą Lietuvoje 1991 metais.

Šie faktai leidžia abejoti mūsų Generalinės prokuratūros primygtinai peršama versija, jog “Medininkuose pasidarbavo ne kas kitas, o būtent omonininkai”. Beje, oficiali FSB karininko V.Uljanovo biografija taip pat sustiprina kai kurių mūsų politikų pastebėjimus, jog “prieš dvi savaites iki Medininkų žudynių į Lietuvą atvyko ta pati KGB grupė, kuri šturmavo telecentrą”.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„Pagrindiniai SSSR KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ veiklos tikslai ir uždaviniai buvo žvalgyba ir diversijos kitų valstybių teritorijose. Tai apėmė strateginę – politinę reikšmę turinčių objektų bei asmenų, keliančių grėsmę Sovietų Sąjungos politiniams interesams, likvidavimas. Esant reikalui, asmenų, turinčių vertingos informacijos arba įtakos politikai, pagrobimas. Įsiskverbimas į kitų valstybių specialiąsias tarnybas ir karines organizacijas špionažo, sabotažo, diversijų organizavimo bei vykdymo tikslais. Specialiosios paskirties grupė “Vympel“ naudota tik SSSR KGB vadovybės aukščiausiųjų pareigūnų nurodymu ir Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro žinia.“

Kas konkrečiai iš SSSR KGB vadovybės aukščiausiųjų pareigūnų ir Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro narių įsakė “Vympelą” permesti į Lietuvą? Kokią užduotį grupei buvo pavesta atlikti?

Sunku patikėti, jog žudyti puikiai išmokytą specialiosios paskirties būrį į Lietuvą 1991 metais atgabeno paskanauti lietuviškų didžkukulių ar pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Nekyla nė mažiausios abejonės, kad šioji itin puikiai parengtų karių grupė Lietuvoje privalėjo atlikti kažkokią slaptą ir tuo pačiu sudėtingą, tik jai būdingą ir tik jai įprastą operaciją. Beje, akivaizdu, kad tas specialusis KGB būrys, kuriame 1991 metais vasarą tarnavo V.Uljanovas, buvo žymiai geriau paruoštas diversinėms operacijoms nei tuometiniai Vilniaus ir Rygos OMONo milicininkai kartu paėmus.

Jei gretintume KGB specialios paskirties grupės „Vympel“ ir SSSR Vidaus kariuomenės OMONo būrių kovinio pasirengimo lygį, akivaizdu, kad diversinio pobūdžio pasienio posto užpuolimui ir jame budėjusių mūsų šalies pareigūnų fiziniam sunaikinimui, vaizdžiai kalbant – išžudymui, kaip ir televizijos bokšto šturmui 1991 m. sausio 13-osios naktį, labiau tiko ne OMONo milicininkai, bet būtent KGB arba Oro desanto specialiosios paskirties – diversinių grupių smogikai.

Tokiose kruvinose operacijose net vietiniams omonininkams, puikiai žinantiems vietovę, kelius ir prieigas, galėjo būti patikėtas nebent pagalbinis vaidmuo, neatskleidžiant tikrosios užduoties esmės, o juolab – detalių.

Faktas, jog Lietuvos pareigūnai Medininkų poste buvo negailestingai išžudyti būtent 1991 m. liepos 31 d. paryčiais, kuomet mūsų specialiosioms tarnyboms buvo žinoma apie į Vilnių atvykusius Saločių pasienio ir muitinės posto užpuolimu pagarsėjusius Rygos OMONo milicininkus, ko gero, papildomai byloja apie puikiai suplanuotą ir tinkamiausiai pasirinktą natūralią tokios „operacijos“ priedangą. Juk net dar dabar, praslinkus daugiau nei 19-ai metų po visą tautą sukrėtusios netekties, užsispyrusiai peršama vienintelė versija, taip ir nepateikus teismui įrodymų apie visų kitų galimų versijų ikiteisminį tyrimą bei jo rezultatus. Vadinasi, dezinformacinė priedanga surengta  nepriekaištingai.

Apie tai, jog “prieš dvi savaites iki Medininkų žudynių į Lietuvą atvyko ta pati KGB grupė, kuri šturmavo telecentrą”, dar 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją yra viešai kalbėjęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. 2010-ųjų  rugpjūčio 11-ąją duodamas interviu europarlamentaras prof. V.Landsbergis šių eilučių autoriui pakartojo 1991-aisiais išdėstytas savo įžvalgas, jog Medininkų posto užpuolimas – nebūtinai omonininkų darbas. Prof. V.Landsbergis portalui Slaptai.lt ir laikraščio “XXI amžius” priedui “Slaptieji takai” tvirtino, jog “OMON, kuris Lietuvoje buvo neteisėta organizacija už įstatymo ribų, nors ir “priregistruotas” prie SSRS VRM divizijos Vilniuje, turėjo atsakingą politinę vadovybę Maskvoje – SSRS vyriausybę ir visų ginkluotųjų pajėgų vadą prezidentą Michailą Gorbačiovą. Todėl mūsų teisėsaugos versija, kad dėl siautėjimų pasieniuose ir Medininkų žudynių kaltas tik OMONas, ir dar šiukštu ne tas Vilniuje, yra sunkiai suvokiamas vištakumas.”

Žodžiu, labai keista, kad Lietuvos teisėsauga pro pirštus žiūri į nuomonę, jog Medininkų žudynės – galbūt per daug sudėtingas ir nebūdingas uždavinys Vilniaus ir Rygos OMONo milicininkams. Ypač kai čia pat po ranka buvo kur kas geriau tokioms operacijoms paruoštų specialiųjų sovietinių pajėgų kariškių.

Nuostabą kelia ir tai, kad mūsų slaptosios tarnybos greičiausiai net nebandė išsiaiškinti, ką konkrečiai Lietuvoje 1991 – aisiais metais nuveikė SSSR KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ karys V.Uljanovas. Kad šis majoras Šiaurės Kaukaze kovojo prieš čečėnus, palaikiusius atsiskyrimo nuo Rusijos idėją, – akivaizdu. O ką apie lietuviškąją V.Uljanovo veiklą žino mūsų VSD arba Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM? Tikriausiai nieko. Lietuviškuoju V.Uljanovo iš SSSR KGB specialiosios paskirties diversinės grupės „Vympel“ pėdsaku Lietuvoje bent jau oficialiai nelinkę domėtis ir mūsų prokurorai, narpliojantys tik Rygos OMONo eilinio milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino galimą kaltę Medininkų įvykiuose.

Kokie 119-ojo oro – desantininkų pulko “nuopelnai”?

Šiandien “Slaptiesiems takams” taip pat žinoma, jog Lietuvoje lemtingais 1990 – 1991-aisiais metais buvo dislokuotas dar vienas dalinys, kuris taip pat dalyvavo tuomet prieš Lietuvą nukreiptose sudėtingose karinėse akcijose. Tai – 119-asis Aleksandro Nevskio vardo desantininkų pulkas. Pulkas buvo įkurtas 1948-aisiais metais lapkričio mėnesį. Visos šio pulko istorijos pasakoti neverta. Bet kelis momentus paminėti būtina. Tai leis geriau suvokti ir lietuviškąjį kontekstą. Tarp pulko “žygdarbių” minimi Vengrijos įvykiai. 1956-aisiais metais lapkričio 3 dieną šio pulko kariai užpuolė Tekelio aerodromą, lapkričio 4-ąją įžengė į Budapeštą ir “per tris paras trukusias gatvių kautynes išlaisvino miestą nuo maištininkų”. Žodžiu, nuslopino nepriklausomybės nuo Kremliaus siekusius vengrus.

Panašią operaciją minėtasis pulkas atliko ir 1968-aisiais Čekoslovakijoje. 1968-ųjų rugpjūčio 21-ąją nusileista tuometinės Čekoslovakijos aerodrome Vodohodi. Tiksliau tariant, ne nusileido, bet užėmė aerodromą, sudarydami galimybę nusileisti pagrindinėms pajėgoms. Paskui pulko kariai su kitais daliniais užėmė visus pagrindinius Prahos objektus. Taigi šio pulko kariai kraujyje paskandino ir čekų bei slovakų laisvės troškimą.

1988-ųjų lapkričio pabaigoje minėtasis desantininkų pulkas atsidūrė Azerbaidžane. Azerbaidžano sostinėje Baku šie desantininkai tramdė “sužvėrėjusius nacionalistus”. Ką reiškia sąvoka “sužvėrėję nacionalistai”, – mums puikiai žinoma. Pulko kariai persekiojo būtent tuos azerbaidžaniečius, kurie norėjo, jog šalis daugiau nebepriklausytų Sovietų Sąjungos imperijai.

Tačiau mums, lietuviams, pats svarbiausias laikotarpis šis: 1990-1991 – ieji metai. Štai kas rašoma oficialioje kovinėje pulko biografijoje. “Niūriais 1990 – 1991 metais, kai Pabaltijo šalys sumanė išstoti iš SSRS sudėties, pulkas aktyviai dalyvavo įvairiose akcijose, kurių metu siekta palaikyti tvarką bei saugoti strategiškai svarbius objektus Lietuvos teritorijoje. 1991-ųjų sausio 10-ąją už kovinius pasiekimus, už puikias pratybas pulkui įteikta speciali SSRS Gynybos ministro skrajutė. Tais pačiais 1991-aisiais metais pulkas už drąsą, narsą ir karinę ištvermę, parodytą Lietuvoje, pripažintas vienu iš geriausių oro – desantininkų pulkų”.

Taigi neįmanoma paslėpti fakto, jog šis pulkas 1990 – 1991-aisiais buvo dislokuotas Lietuvoje ir čia aktyviai rūpinosi “tvarka bei strategiškai svarbių objektų apsauga”. Tokiems objektams Sovietų vadovybės nurodymu buvo priskirtos, beje, ir valstybinės sienos tarp buvusių sąjunginių respublikų. Tikslesnių žinių, kokiose būtent konkrečiose lietuviškosiose akcijose šie desantininkai dalyvavo, – nėra.

Iš viešų šaltinių:

„Kandidatas tarnybai KGB specialiosios paskirties daliniuose „Vympel“ arba „Alfa“ pagal instrukciją privalėjo būti tinkamas tarnybai karinio oro desanto kariuomenėje. Pirmenybė būdavo teikiama asmenims, tarnavusiems specialiosios paskirties oro desantininkų, jūrų pėstininkų kariuomenės žvalgybos – diversiniuose daliniuose.“

1991 m. sausio įvykių Vilniuje metu, KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“ veikė išvien, palaikoma į Lietuvą permestų Oro desanto kariuomenės dalinių. Neatsitiktinai per Vilniaus televizijos bokšto šturmą žuvęs KGB specialiosios paskirties grupės leitenantas Vikroras Šatskich iš pradžių buvo priskirtas Sovietų Oro desanto kariuomenės Pskovo divizijos pulkui, talkinusiam KGB specialiajai šturmo grupei. Ir tik vėliau paaiškėjo tikroji jo tarnybinė priklausomybė.

Be to, 1993 metų spalyje, kuomet priešprieša tarp Rusijos federacijos Prezidento Boriso Jelcino ir Aukščiausiosios Tarybos pasiekė apogėjų, šturmuoti Baltuosius rūmus buvo liepta abiem specialiosios paskirties KGB grupėms „Alfa“ ir „Vympel“ bei ne kam kitam, o panašių karinių veiksmų patirtį Vengrijoje ir Lietuvoje įgijusio 119-ojo oro desantininkų pulkui iš 106-osios oro desanto divizijos.

Taigi akivaizdu, jog šių karių kovinis pasirengimas buvo kur kas rimtesnis už Vilniaus ar Rygos OMONo milicininkų lygį. Tačiau Lietuvos teisėsauga, analizuodama Medininkų žudynių bylą, visą dėmesį sukoncentravo būtent į omonininkus, nežinia dėl kokių priežąsčių iš karto atmesdama galimą 119-ojo desantininkų pulko pėdsaką.

Pskovo desantininkų divizijos kariai – nieko dėti?

1991-ųjų metų sausį į Lietuvą buvo permesti ir du Pskovo desantininkų divizijos pulkai. Perkelti du pulkus į Lietuvą įsakė tuometinis SSRS Gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Oficialiai ši operacija įvardinta taip: pulkai teiks pagalbą Lietuvoje esantiems kariniams komisariatams bei padės gaudyti būtinosios karinės tarnybos vengiančius jaunuolius. Tačiau – tai tik oficiali versija. Ką iš tiesų veikė minėto pulko kariai, – mes iki šiol tiksliai nežinome. Ar tikrai šie desantininkai nieko dėti, pavyzdžiui, dėl Medininkų tragedijos? Atsakymo į šį klausimą nėra. Mat Lietuvos teisėsauga nuo pat pirmųjų tyrimo akimirkų pasirinko kaip vienintelę teisingą OMON versiją.

Kodėl visas dėmesys sukoncentruotas būtent į OMONą pamirštant akivaizdžias aplinkybes, jog tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir greta Lietuvos būta daug karinių dalinių, kurie Medininkų postą 1991-aisiais galėjo užpulti kur kas profesionaliau nei Rygos ar Vilniaus OMON milicininkai?

Redakcijos prierašas.

Ar ne apie „tarpnacionalinį konfliktą Lietuvos – Baltarusijos pasienyje 1991 m. liepos 31 d.“ per bendrą spaudos konferenciją su JAV Prezidentu  Džordžu Bušu (vyresniuoju) 1991 m. rugpjūčio 1 d. kalbėjo Sovietų sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas? Ar ne taip jis įvardino ir apibūdino 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynių priežastis minėtoje spaudos konferencijoje…?

Beje, profesorius Vytautas Landsbergis 2010 08 12 d. dienraštyje „Lietuvos Žinios“ (Nr. 181 (12710) psl. 11) straipsnyje „Medininkų bylos kuliminacija“ parašė: „Gorbačiovas … per bendrą spaudos konferenciją, prabilęs apie „incidentą Lietuvos – Baltarusijos pasienyje“. Bemaž etninis konfliktas, koks nors Kaukazas“.

Taigi ar tik ne apie šį vienintelį „ tarpnacionalinį konfliktą“ Lietuvoje, kuris minimas buvusio SSSR KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“  karininko V.Uljanovo biografijoje, buvo oficialiai kalbėta?

Akivaizdu, kad tai – vienintelis atvejis, kai tragiškas nutikimas Lietuvoje, konkrečiai – Medininkų žudynės, buvo mėgintos priskirti „etninių įvykių“ kategorijai.

Kas dabar galėtų imtis atsakomybės paneigti, kad ne apie šį įvykį kaip „tarpnacionalinį konfliktą“, į kurį specialion kovinėn komandiruotėn buvo išsiųsta SSSR KGB specialiosios paskirties grupė „Vympel“ ir jos sudėtyje FSB majoru vėliau tapęs Vladimiras Uljanovas, – kalbėjo tuometinis SSRS vadovas?

Ar tai nėra konkretus ir aiškus atsakymas į klausimą: kokiame „tarpnacionaliniame konflikte“ Vilniaus apylinkėse 1991 m. vasarą dalyvavo  SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos (atsakingos už nelegalią žvalgybinę – diversinę veiklą užsienyje)  specialiosios paskirties grupė „Vympel“?

Nuotraukoje: FSB majoras Vladimiras Uljanovas, kuris 1991 metais buvo komandiruotas į Lietuvą SSSR KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ sudėtyje.

2010.10.04


Prisijunkite prie diskusijos