Taip jau surėdytas žmogus, kad viską, kas vyksta aplinkui, dažniausiai vertina vien iš savo varpinės. Gerai, jei jis kalba tik savo parapijai. Bet jei tą savo ribotą matymą mėgina įteikti kitiems? O jei dar tų varpinių daug, ir vaizdai iš jų skirtingi? Kurį rinktis varpinės apačioj stovinčiam piliečiui?
Pastaruoju metu beveik visi straipsniai žiniasklaidoje apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos darbus – su minuso ženklu, o vienas žodingas autorius visą prezidentės valdymo laikotarpį pavadino trumpai ir vaizdingai: „Politinės veidmainystės epocha“.
Priekaištai, bent jau jų dauguma, atrodo argumentuoti ir polemizuoti su jais galėtų nebent kas nors iš artimosios prezidentės aplinkos, kuriai aš nepriklausau. Tik krenta į akis, kad daugiausia kritikos nusipelnė prezidentės „vidaus politika“. Užsienio politika, išskyrus prezidentės pasisakymus apie grėsmes iš Rusijos pusės, praktiškai lieka už politologų, analitikų dėmesio ribų (juk nelaikysim analitika pasišaipymus dėl prezidentės pomėgio į užsienį skraidyti lėktuvais, iš visų jėgų vengiant automobilių..). Tai sunkiai suprantama, nes būtent užsienio politika yra (bent turėtų būti) pagrindine prezidento pareigas vykdančiojo veiklos kryptimi.
Gal žurnalistų, politologų nuomone, ši D. Grybauskaitės veiklos kryptis yra blankiausia, nes nesukelia emocijų audros visuomenėje? Gal būt… Tačiau, manyčiau, ji vis tiek nusipelno didesnio dėmesio, negu jai skiriama dabar.
Rašau šias eilutes trečiadienį, kovo 6 dieną, kai prezidentė D. Grybauskaitė susitiko su Suomijos premjeru Juha Sipilu. Bet koks paradoksas: žiniasklaida arba tyli, arba, kaip, pvz., Delfi.lt, remdamasis BNS, skelbia: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį (!!! – J.L.) padėkojo Suomijos premjerui…“
Tą pačią naujieną pakartojo ir trečiadienio „Lietuvos žinių“ portalas: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį padėkojo Suomijos premjerui Juha Sipilai už šios šalies paramą siekiant užtikrinti Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės saugumą“.
Pavarčiau kitus portalus – įvykusį dviejų valstybių aukščiausių asmenų susitikimą „pastebėjo” dar www.lrt.lt, o kiti jį pražiūrėjo arba taip užslaptino, jog aš iki jo neprisikasiau.
Ir dar viena įdomybė: iš to, kas visgi buvo paskelbta, nebuvo galima suprasti, KUR tas susitikimas vyko, Lietuvoje, Suomijoje ar trečioje šalyje? Argi tai tokia nesvarbi smulkmena? O gal daugiau Lietuvoje, išskyrus prezidentūrą (ir mane ?), niekam nerūpi, kokius Lietuvai svarbius klausimus galėtų svarstyti ES pirmininkausianti Suomija? Keistas nerūpestingumas, sakyčiau….
Didesnio dėmesio, nei jam buvo skirta, nusipelnė ir nesenas D. Grybauskaitės vizitas į Lenkiją. Ir ne tik dėl jo metu svarstytų problemų, bet ir dėl to, kaip skirtingai Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaida akcentavo abiejų šalių prezidentų pokalbio turinį.
Lietuvos prezidentūros spaudos tarnybos pranešimas buvo itin lakoniškas. Suminėjo per dešimtmetį bendromis jėgomis su Lenkija pasiektus regiono kariniam ir energetiniam saugumui kertinius sprendimus.
Kaip kita pokalbio tema paminėti ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo stiprinimo klausimai, tarp jų – Astravo AE ir „Nord Strem 2“ keliama grėsmė visai Europai.
Paminėta ir tai, kad „Lenkija yra 3-a pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir 6-a didžiausia investuotoja“, kad „stiprėja žmogiškieji ryšiai. Pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių Lenkija taip pat yra didžiausiųjų trejete“.
Ir, pabaigai, neužmiršta pranešti, kad „Prezidentai apsikeitė aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Lenkijos vadovui įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Lietuvos Prezidentei skirtas Baltojo erelio ordinas“.
Viskas…
Neturiu žinių, kokį pranešimą apie dviejų prezidentų susitikimą paskelbė Lenkijos prezidento spaudos tarnyba, bet žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė D.Grybauskaitės žodžiams dėl paramos Lenkijai: „Šiuo metu vyksta diskusijos tarp Europos Komisijos ir Lenkijos vyriausybės. Lietuvos pozicija bus labai aiški, mes nepalaikysime jokių prievartinių ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją. Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, panaudojant jėgą, o mes kviesime abi puses susitarti.“
Kita prezidentų pokalbio tema, kurią ypač aktyviai svarstė Lenkijos žurnalistai, apžvalgininkai, buvo, jų nuomone, artėjantis „susitaikymas“ su Lietuva: mat, abu prezidentai vienu balsu tvirtinę, jog pagrindinis nesantaikos židinys – lenkų teisės Lietuvoje – kaip ir užgesintas. Lietuvos vadovė netgi sakiusi (kaip teigia dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas ir užsienio naujienų redaktorius Jerzy Haszczynskis), kad lenkų reikalavimus įvykdyti (atkreipkite dėmesį į toną: Lietuvos lenkai, pasirodo, reikalauja, o Lietuvos valstybė jų reikalavimus vykdys!? – J.L.) nebus sunku.
Buvo priminti ir tie „reikalavimai“: lenkiškų pavardžių rašymas lenkiškai lietuviškuose dokumentuose, reikalavimai dėl lenkų moksleivių lenkiško švietimo (tai esą labai svarbu šios bendruomenės ateičiai) bei žemės grąžinimo.
Teisybės dėlei būtina paminėti, kad „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas pripažino tai, jog dėl santykių tarp dviejų valstybių atšalimo atsakomybė tenkanti Lenkijai. Jis priminė, jog prezidentas A. Duda į Lietuvą nuvyko tik kadencijai įpusėjus, kai tuo tarpu prezidentas Lechas Kaczynskis per dvejus su puse metų vadovavimo Vilniuje spėjęs apsilankyti 10 kartų: „Ilgai užtruko, kol prezidentas A.Duda pasiekė Lietuvos sostinę. Nuvyko ten kadencijai įpusėjus. Lietuvos vengimas, ypač atgijus nemaloniam Maskvos neoimperializmui mūsų regione, galėjo atrodyti keistai. Bet taip buvo dėl nusivylimo meile, dėl šoko, kad valdžia Vilniuje neįgyvendina pažadų lenkų tautinei mažumai“, – rašė Jerzy Haszczynskis. Neužmiršo jis paminėti ir to fakto, kad Lenkijos pusėje netgi buvo nuskambėję grasinimai, kad „diplomatijos vadovo kojos nebus Vilniuje, kol lietuviai neįvykdys reikalavimų“ (matyt, omenyje turėta metai, kai Lenkijos užsienio ministerijai vadovavo Radoslawas Sikorskis – J.L.).
Apžvalgininkas neužmiršo paminėti ir to fakto, jog dabar pozityvius signalus Varšuvai siunčia premjeras Saulius Skvernelis, kuris turįs galimybių tapti prezidentu, bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Įdomu, jog lenkų apžvalgininkas pastebėjo ir tai, kad kai kuriais lietuvių ir lenkų santykių klausimais premjero pozicija ne visai sutampa su Seimo daugumos pozicija, kuri esanti labiau nacionalistinė. Apie prezidentės poziciją šiuo klausimu – be komentarų. Gal ji lenkų žurnalistui taip ir liko neaiški?
Straipsnį apžvalgininkas baigė ne tokia optimistine gaida: „Esame jau arti galimybės peršokti barjerą, seniai negalėjome su tokiu optimizmu žiūrėti į Varšuvos ir Vilniaus santykių ateitį. Kad tik vėl nepasirodytų, jog geri sumanymai neranda daugumos palaikymo Lietuvos Seime, kur karaliauja nepartinė nacionalistų sąjunga“.
Lietuvos žiniasklaida irgi informavo apie prezidentų pokalbyje aptartus klausimus, vengdama detalesnių komentarų. O jie, beje, itin reikalingi.
Pasak www.15min.lt., bendroje spaudos konferencijoje Lenkijos prezidentas A. Duda išsakė turįs vilties, „kad lenkų tautinių mažumų pavardes ir gatvių pavadinimus Lietuvoje bus leidžiama rašyti originalo kalba (?! – J.L.)“, ir kad lauks, kol Lietuvos Seimas priims reikiamus sprendimus.
Į tai mūsų prezidentė gana diplomatiškai atsakiusi, jog sprendimų tenka laukti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė. Tiesa, ji patikino, kad lenkų mažumos problemos yra sprendžiamos. O pavardžių rašymo problemą D. Grybauskaitė diplomatiškai išplėtė nuo lenkų iki visų Lietuvoje gyvenančių piliečių: „Visi piliečiai yra lygiaverčiai, nepaisant to, ar jie lenkai, ar kitų tautybių atstovai“ – sakė ji.
Sakyčiau, tai puikus atsakymas, kuriuo vertėtų remtis ir būsimam prezidentės įpėdiniui.
Beje, prezidentė savo pozicijos nevyniojo į vatą ir prieš šešerius metus (ačiū tai priminusiam žurnalistui Česlovui Iškauskui): artėjant Kovo 11-ajai, į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis prezidentė atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“
Gal dėl to prezidentę gana aršiai puola liberaliai nusiteikę jaunieji Lietuvos politikai ir žurnalistai, skubėdami nusipurtyti nuo savo madingų drapanų paskutines Lietuvos pievų žiedadulkes?
Jau nuo pat pirmo savo vizito į Lenkiją 2009-aisiais metais pirmai kadencijai prezidente išrinkta D.Grybauskaitė nesileido į derybas dėl švietimo, gatvių pavadinimų bei kitų lenkų bendruomenės reikalavimų, dėl tautinių mažumų teisių, dėl ko Lenkijos oficialieji asmenys ėmėsi aštrių pareiškimų, nediplomatinio spaudimo Lietuvai, ką, beje, galima vertinti kaip Lenkijos psichologinę agresiją. Ir nors Lietuvoje daug kam akį ir ausį rėžia nepakankamai lanksti ir diplomatiška prezidentės kalbėsena ar elgsena, būtent jai, o ne jos pirmtakams iki šiol geriausiai pavyko saugoti valstybės ir tautos orumą nuo kai kurių Lenkijos oficialių asmenų mėginimų diktuoti ir rikiuoti Lietuvos įstatymus bei perrašinėti mūsų istorijos faktus ir kalbos tradicijas.
Visa tai leidžia teigti, jog nepaisant visos tikros ar menamos arogancijos, nepagarbos kitiems Lietuvos aukštus postus užimantiems asmenims bei kitų jai priskiriamų bendravimo ydų, santykiuose su didžiosiomis, istoriškai Lietuvai priešiškomis kaimynėmis Rusija ir Lenkija, prezidentė elgėsi ir tebesielgia apdairiai, neišleisdama iš akių Lietuvos interesų, nemainydama jų į komplimentų blizgučius bei beverčius plastmasinius karoliukus, kuriuos laikas nuo laiko mums mėgina įbrukti Lenkija, reikalaudama ypatingų teisių jokių teisių į ypatingumą neturinčiai vienai iš Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių.
Šituo užsienio politikos aspektu prezidentė D. Grybauskaitė pastebimai skiriasi nuo savo pirmtakų, prezidentų Algirdo Brazausko bei Valdo Adamkaus, kurie, nepateisinamo dosnumo apimti, dalijo Lietuvos kaimynėms tai Lietuvos teritorijos gabaliuką (jūros šelfo dalį, kaip A. Brazauskas Latvijai), tai pažadus suteikti lenkų mažumai teisę tvarkytis Lietuvos valstybės įstatymuose bei nacionalinės kultūros baruose, kaip savo lenkiškame ūkelyje (taip pasielgė V. Adamkus, pažadėjęs Lietuvoje gyvenantiems lenkams tokių „malonių“, kokių jie neturi nė vienoje kitoje valstybėje, kur taip pat gyvena didesnė ar mažesnė lenkų bendruomenė).
Būtent prezidentas V. Adamkus, prie visos pagarbos jam, užkūrė tą smalos katilą, kuriame jau daugiau kaip dešimtmetis burbuliuoja ir niekaip neatvėsta lenkų radikalų pretenzijos Lietuvai. Ir, ko gero, tik jis, prisipažindamas, jog peržengė Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus, gali padėti tašką nepamatuotoms lenkų viltims diktuoti savo sąlygas ir reikalavimus.
Nors pastarojo prezidentės vizito Lenkijoje metu tiek Lenkijos vadovai, tiek žurnalistai stengėsi kalbėti diplomatiškiau, vien frazė apie pavardžių rašymą „originalo kalba“, jei tai ne vertėjų riktas, liudija, kad ta pusė vis dar nenori pripažinti nei tarptautinės teisės, nei istorinės bei lingvistinės realybės ir teisingumo.
Beje, kad ir kaip tai nemalonu girdėti šiandien save lenkais vadinantiems aplenkėjusiems lietuvių palikuonims, daugelio Lietuvos lenkų pavardės yra lietuviškos kilmės, tad, norint rašyti „originalo” kalba, reikėtų visus Kiszkiel, Wisztiel ir pan. rašyti Gaidelis, Vištelis ir t. t.
Galima būtų žengti toliau, ir „originalo kalba“ pradėti vietoj Giedrojc rašyti Giedraitis, ar vietoj Radziwill atstatyti originaliąją, lietuvišką pavardės formą Radvila ar Radžvilas.
Bet gal nepraraskim sveiko proto ir palikim kiekvienai valstybei teisę gyventi pagal jos įstatymus, tame tarpe – ir pagal Valstybinės kalbos įstatymą, nepančiojant jo nebūtinais „pataisymais“ ar „papildymais“.
O rinkdamiesi D. Grybauskaitės įpėdinį Daukanto aikštėje, nusileiskime iš savo asmeninių varpinių ir nepatingėkime išsiaiškinti, ar sugebės santykiuose su Lenkija būsimasis prezidentas išlaikyti bet tame pačiame lygyje prezidentės D. Grybauskaitės aukštai iškeltą valstybinio orumo kartelę.
2019.03.08; 20:53
