Jūs negalite praleisti šio pasirodymo, šio nuostabaus įvykio! Tai – unikalus įvykis Lietuvoje! Tai šventė, kuri suteiks Jums šilumos ir optimizmo daugeliui metų!
Nuostabus, visų mylimas ir gerbiamas, niekada nepailstantis humoristas Roman Karcev rengia pasirodymą lapkričio 5 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje su savo pačia geriausia programa – „Gimęs Odesoje…“. Pasirodymo išvakarėse Jums pateikiamas interviu su didžiu artistu ir aktoriumi.
Apie savo kilmę Romanas Karcevas kalba taip: mano mama buvo žydė – komunistė, tėtis – žydas – futbolininkas. Tėtis – iš tikros moldavų, kaimiečių šeimos. Mama – iš inteligentų šeimos. Mano senelis, mamos tėtis, giedojo Odesos sinagogoje. Beje, mama irgi turėjo puikų balsą.
– Jūsų garsiosios miniatiūros apie docentą ir vėžius – tuos, kurie vakar buvo dideli, bet po 5 rublius, šiandien po tris, bet maži, žino visi. Daugelis – mintinai. Nepavargote dalinti autografų?
– Prašo retai. Nes mane ne visada net atpažįsta. Kai atvažiuoju į Odesą, į gatvę neinu – tiesiog neištrūksiu, jei atpažins. Bet man tai patinka. O ateis laikas, kai manęs apskritai nebeatpažins.
– Jūsų pasirodymai dabar reti?
– Važiuoju tik ten, kur pats noriu. Be plano. Galiu surengti du, gal tris koncertus per mėnesį. O kartais – ir nė vieno.
– Kodėl? Kodėl jūsų nėra televizijoje?
– Aš pats nenoriu. Man neįdomu lįsti į šitą kompaniją. Nesiderinu aš prie Veros Serdučkos ir Naujųjų Rusijos bobučių (Novie russkie babki). Mane pakvietė į Vasario 23-osios, Kovo 8-os šventinius koncertus. Prieš sutikdamas dalyvauti, paklausiau, kas dar dalyvaus. Ir man vardina tuos pačius vardus. Kam man ten lįsti? Jie kalba rusiškai, bet aš jų nesuprantu.
– Bet žmonės juos supranta, juokiasi…
– O kas jiems belieka? Ką rodo, tą ir žiūri. Vienintelė padori laida, kurią rodo televizija – „Šalies sargybinis“ su Michailu Žvaneckiu. Ir rodo laidą kartą per mėnesį. O šitas nesąmones – triskart per savaitę, o per Naujuosius metus – nuo ryto iki vakaro. Ir žmonės žiūri. Visi spjaudosi, bet vis tiek žiūri.
– Kokia čia krizė?
– Pirmiausia – proto. Aš irgi žiūriu šitas laidas, nes turiu žinoti kas vyksta aplinkui, bet po minutės išjungiu – man būna viskas aišku. Nesuprantu, kas vyksta…. Šou „Kamedi klub“ juk apgailėtini ir tekstai, ir vaidyba. Bet jie jauni, įžūlūs. Aš kartais pagalvoju – ką darytų Raikinas, jei jam šiuo metu būtų 50, 60 metų? Kaip jis reaguotų? Laimė, jis to nemato.
„SANTYKIAI SU VAIKAIS – VISADA ĮTEMPTI“
– Su Raikinu jūs iki šiol mintimis bendraujate?
– Žinoma, jis juk mano kūrybos krikšto tėvas. Pažintis su juo, su Vitalijum Iljičenko – laimingas atsitiktinumas. Ir tokį rašytoją, kaip Michailas Žvaneckis, sutikti – irgi didelė laimė. Atsimenu, kai mes su Vitalijum atidarę lagaminą rinkomės miniatiūras – šitą imam, šitos – ne. Man labai pasisekė, kad mano gyvenime viskas taip susiklostė.
– Jūs išgyvenote ir daug sunkumų – daug metų stojote į teatro akademiją, o jūsų vis nepriėmė. Dar konfliktas su Raikinu…
– Visko buvo. Ir uždrausti spektakliai. Ir su vaikais ne visada viskas gerai. Ir dabar ne viskas yra taip, kaip norėtųsi. Sūnus turėjo tapti tiktai geru artistu, bet dažnai neklausė manęs… Dabar metėsi į kiną, teatrą, bet jam jau daugiau nei trisdešimt – vėloka, ir tinkamo išsilavinimo neturi, nors gamta jį apdovanojo talentu. Vaikai visada pridaro problemų.
– Papasakokite apie juos.
– Dukrai jau trisdešimt penkeri. Baigė mediciną, bet gydytoja nedirba, pasirinko administracinį darbą – yra klinikos vyriausioji administratorė. Tokia mažytė, bet komanduoja. Sūnus blaškosi nuo vieno teatro prie kito. Kažkur gaunasi gerai, kažkur – nesigauna nieko. Anūkė išvažiuoja mokytis į Angliją. Apvažiavusi pusę pasaulio – ką tik grįžo iš Tailando. Juokinga. Jai tik penkiolika, o jau suaugusi.
– Anūkai žiūri jūsų pasirodymus, skaito, ką esate parašęs?
– Ne. Aš anūkės klausiu: “Skaitei „Dvylika kėdžių“, „Šuns širdį“? „Ne“. – „O mano knygą?“ Ji atsako: „Joje man patinka nuotraukos – ten močiutė graži“. Jų visai kiti interesai – ta pati „Kamedi klub“, „Durnių namai-2“.
– Bet anūkė žino, kad jos senelis – garsenybė?
– Žino, bet nesidomi. Neįtikėtina – šeimoje niekas nesidomi mano kūryba! Visiems patinka, kai mane kažkur parodo, visi turi kažkokių įrašų, bet kad domėtis, žinoti – ne. Ką padarysi, kiekvienas turi savų interesų.
„KETURIASDEŠIMT METŲ SU TA PAČIA? TU ATSILIKĘS, SENELI!“
– Ir žmonos savi interesai? Viename interviu esate pasakęs, kad keturi žmonės – Raikinas, Iljičenko, Žvaneckis ir žmona nulėmė jūsų gyvenimą.
– Gavosi gera žmona. Puikiai gamina, išaugino vaikus, dabar anūkus barščiais maitina – jie gyvena šalia mūsų, tai ir bėgioja su puodu sriubos. Miša, iškart po mano vestuvių sakė – „ Na ką tu! Pagyvensi truputį ir….“. O dabar jis stebisi: „Kaip tu gali tiek metų su ta pačia?“ Kažkada skambina man anūkė (juokiasi) ir klausia: „Seneli, kai sutikai močiutę, kiek jai buvo metų?“ „Septyniolika“. „O tau?“ „Dvidešimt septyni“. „Ir kiek jūs metų kartu?“ – „Keturiasdešimt“. „Na tu ir atsilikęs, seneli!”
– Juk jūs su žmona kaip tik po išsiskyrimo su Raikinu susitikote?
– Taip, kai mes su Raikinu susipykom, grįžau į Odesą. Čia buvo simfoninis – džiazo orchestras – apie trisdešimt žmonių ir aštuonios merginos, kurios vaikščiojo, kojas demonstravo, šoko. Aš tą programą vedžiau. Žmona mano taip pat ant scenos šokinėjo, štai ir prisišokinėjo. Mūsų romanas prasidėjo Taškente, tada tvyrojo baisus karštis. Jai tada buvo septyniolika. Po to aš išvažiavau iš Odesos, grįžau pas Raikiną, galvojau, kad mūsų romanas su ja nutrūks, bet supratau, kad noriu pas ją grįžti. Aš patenkintas, kad ji tiek metų ištempė su manimi. Sudėtingas aš tipas, pavydus.
– O kumščiu per stalą trenkiat?
– Ir taip būna. Kaip ir kiekvienoje šeimoje.
– Žmona kaip nors naudojasi jūsų garsia pavarde?
– Ne, nei ji, nei dukra – niekada. O štai sūnus – būna.
– O jūs pats?
– Prieš Naujuosius metus du mėnesius neveikė mano telefonas. Dėl to aš netekau daugelio koncertų, nes žmonės man negalėjo prisiskambinti. Du mėnesius man vis žadėjo pataisyti. Galėjau nueiti ir iškelti skandalą, bet – kas iš to? O štai kai reikėjo anūką į darželį užrašyti – nuėjau ir pakalbėjau su kuo reikia.
– Bet juk telefonu šitą problemą taip pat galima buvo išspręsti…
– Kiek atsimenu, daugelis naudojosi savo garsia pavarde, bet nei aš, nei Vitia Iljičenko taip nedarėm. Tarybiniais laikais Michailas Žvaneckis leisdavo laiką su valdžia, rengdavo pasirodymus komjaunimui, partijai. Bet Mišos kitoks charakteris – jis protingesnis. Aš – principingesnis, jis – protingesnis. Jis mokėjo suktis, o tais laikais tai buvo labai svarbu. O Visockis? Jis juk su mumis irgi bendravo. Pirtyse dainavo… O mes su Vitia visada šone likdavom. Mus gerbė dideli ponai ir, nors sukandę dantis, vis tiek mus kviesdavo koncertuoti. Bet mums nepavykdavo – mes susimaudavome. Visada! Ką mes jiems bevaidintume – ar „Avas“, ar „Likerio-degtinės gamykla“ – visada kapų tyla. Dabar – visiškai tas pats. Ateini, o salėje – visi juodais kostiumais, su kaklaraiščiais – vienodi kaip kinai. Ir visas koncertas – kapų tyloje. O kai jie klausosi „Kamedi klub“, tikriausiai juokiasi. Nesuprantu aš šių laikų, nesuprantu…
XXX
Bilietai į vienintelį Roman Korcev pasirodyma Vilniuje (lapkričio 5 d., 19.00 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje) parduodami visose BILIETAI.LT kasose. Bilietų kiekis ribotas!!! Dėl šios priežasties šiam nuostabiam pasirodymui ruoškitės iš anksto, o su kortele LAIVALAIKIS taikoma 15 proc. nuolaida!!! Visa informacija dėl bendradarbiavimo susisiekiant su pasirodymo organizatoriais telefonu 8 653 621 93, bilietų užsakymas ir informacija – 8 618 013 31.
Nuotraukoje: aktorius Roman Karcev.
2010.10.16
