Šių metų lapkričio mėnesį 44-ame “Litovskij kurjer” numeryje paskelbtas Anatolijaus Ivanovo straipsnis “Marionetė nacionalistų rankose”. Asmenine nuomone pavadintą publikaciją perskaičiau atidžiai, pasibraukdamas aštriausias, labiausiai dėmesį patraukusias citatas. Įspūdis štai koks – tai itin tendencingas ir užgaulus rašinys. Beje, kai kur iškraipantis faktus, kai kur pažeriantis duomenų, kuriems nepasitvirtinus, rašinio autorius turėtų atsakyti net teismine tvarka.
Taip, paprasto atsiprašymo jau gali nebeužtekti. Žodžiu, A.Ivanovo tekste galima nesunkiai įžvelgti neapykantos apraiškų tiems, kurie mato, kaip į Lietuvos vidaus reikalus kišasi Rusijos politikai, kurie linkę nepasiduoti rafinuotam “didžiojo brolio” statuso pasiilgusių rusakalbių spaudimui.
Akivaizdu, kad publikacijos autorius A.Ivanovas bet kokia kaina stengiasi pažeminti principingąjį Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininką Mahirą Gamzajevą. Akivaizdu, kad rašinio autoriui labai nepatinka, jog seniai Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis intelektualas nuoširdžiai rūpinasi ir Lietuvos tautininių bendrijų, ir Lietuvos valstybės reikalais. TBT vadovo oponentus siutina ir tai, kad savo ištikimybę Lietuvai dar 1988 – 1992-aisiais metais įrodęs M.Gamzajevas ir šiandien nesiruošia pataikauti “didžiojo brolio” statusą susigrąžinti trokštantiems rusakalbiams. Be to, rusakalbius siutina ir M.Gamzajevo drąsa nurodyti kai kurias klaidas, kurias, beje, sąmoningai daro Lietuvoje gyvenanti “rusų tautinė mažuma”. Tad nenuostabu, kodėl nepaperkamas ir neįbauginamas intelektualas yra nepriimtinas “didžiojo brolio” statusą bet kokia kaina susigrąžinti mėginantiems rusakalbiams, karts nuo karto pakurstomiems Rusijos ambasados Vilniuje vadovybės.
Kad nepatinka, kad nepriimtinas, – dar pusė bėdos. Tačiau šį kartą “Litovskij kurjer”, man regis, peržengė visas padorumo ribas. Kuo tik paniekinančiai nevadinamas TBT pirmininkas – ir “marionete”, ir politine “žvaigžde”, ir “naujai iškeptu intelektualu”, ir “politiškai nesavarankišku veikėju”, ir “kalbančia galva”. Tokie palyginimai ir epitetai – gal ir galimi po rubrika “nuomonė” skelbiamoje publikacijoje. Demokratinėje valstybėje kiekvienas galįs turėti savo nuomonę. Net ir labai tendencingą, net ir neteisingą bei kvailą.
Tačiau publikacijoje esama ir tokių žodžių: “prieš mus tipiškas “kalbančios galvos”, kuriai moka už teisingai išdėstytas intonacijas ir akcentus, pavyzdys”. Kaip traktuoti šiuos žodžius – kaip nuomonę ar kaip faktą? Ar ponas A.Ivanovas turi faktų, įrodančių, jog TBT vadovui M.Gamzajevui mokami pinigai už tai, kad jis “nešokinėtų pagal kai kurių šovinistiškai nusiteikusių rusakalbių dūdelę”? Jei turi – tegul pateikia. Man asmeniškai būtų įdomu pamatyti tokius įrodymus. Man taip pat būtų labai įdomu sužinoti, kokios – didelės ar mažos – sumos mokamos TBT vadovui, kad šis nepamirštų ir Lietuvos valstybės interesų.
O jei tokie įtarimai – tik fantazija, A.Ivanovas privalėtų bent jau viešai atsiprašyti. Juk M.Gamzajevo atvejis – unikalus. Lietuvos reikalais M.Gamzajevas rūpinasi ne už finansinį atlygį. Būtent – rūpinasi nuoširdžiai, skatinamas vidinių įsitikinimų, rūpinasi ne už dolerius, ne už eurus ir ne už litus. Taigi ši aplinkybė azerbaidžaniečio intelektualo veiklai suteikia ypatingos vertės. Galbūt kai kuriems rusakalbiams toks altruizmas ir nesuvokiamas. Bet jei tokie rusakalbiai nesuvokia, kodėl kitatautis be uždarbio gina, jų manymu, neperspektyvios Lietuvos interesus, tai aiškink neaiškinęs – jie vis tiek nesupras.
Taigi nesiruošiu nei ginčytis, nei polemizuoti su rusakalbiais, kurie į Lietuvą vis dar žvelgia kaip “didysis brolis”. Tokios diskusijos – bevaisės ir beprasmės. Šovinistiškai, nacionalistiškai nusiteikusių rusų neįtikinsi, kad lietuviai turi tokias pat teises kaip ir rusai, nors lietuvių pasaulyje daug kartų mažiau nei rusų. Taigi “Litvovskij kurjer” eskaluojama trintis tarp lietuvių ir rusų puikiai iliustruoja sudėtingą situaciją. Lietuvoje gyvenančius rusakalbius Kremlius bet kokia kaina trokšta pajungti savo reikmėms. Kremlius visomis išgalėmis stengiasi išnaudoti “rusų tautinę mažumą” kaip vertingą kozirį spaudžiant Lietuvą į kampą. Ir šiame žaidime Kremlius naudoja ne tarptautinę teisę, ne moralę, ne sąžiningumą, ne garbę, o savo jėgą. Suprask, rusų – apie 200 milijonų, rusai turi atominį ginklą, rusų nuomonės nedrįsta ignoruoti net Briuselis ir Vašingtonas, tad vos tris milijonus gyventojų turinti Lietuva taip pat privalo paklusti Kremliaus diktatui.
Tokia situacija Lietuvai – nepriimtina. Todėl siūlau visiems, kurie neabejingi iškilusiai problemai, prie “Litvovskij kurjer” surengti bent jau vienos valandos trukmės protesto akciją. Pasmerkdami tendencingąjį A.Ivanovą ir “Litovskij kurjer”, spausdinantį tokias “nuomones”, mes paremtume Lietuvai lojalų M.Gamzajevą. Lietuva per pastaruosius dvidešimt metų, berods, pirmą kartą turi tokį ryžtingą ir principingą TBT vadovą, kuriam rūpi ne vien vadinamųjų “didžiųjų tautinių mažumų”, bet ir vadinamosios “titulinės nacijos” bėdos. Į šį mitingą turėtų ateiti ne vien lietuviai, kuriuos, kas ką besakytų, galima apkaltinti tendencingumu.
Į šį mitingą pirmiausiai turėtų susirinkti Lietuvos totoriai, latviai, estai, ukrainiečiai, moldavai, čečėnai, azerbaidžaniečiai, rumunai, libaniečiai, baltarusiai… Turėtų susirinkti visi tie, kuriems neprimtinas Rusijos spaudimas. Jei prie “Litovskij kurjer” plevėsuotų Moldovos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Azerbaidžano ir kitų Rusijos spaudimui nepritariančių tautų vėliavos, – mitingą būtų galima laikyti vykusiu, prasmingu. Tokia protesto akcija, kurioje dalyvauja gausus tautinių mažumų atstovų būrys su savo nacionalinėmis vėliavomis, taptų skaudžiu antausiu išskirtinių privilegijų siekiantiems rusakalbiams.
Protesto akcija prie “Litovskij kurjer” redakcijos reikalinga ne vien dėl A.Ivanovo publikacijos. Pastaruoju metu stengiuosi perskaityti kiekvieną “Litovskij kurjer” numerį. Šiame savaitraštyje nuolat aptinku publikacijų, kurios bylote byloja, kaip kai kurie Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai nemyli Lietuvos. Ir ta nemeilė Lietuvai – kaskart vis ryškesnė.
Tereikia prisiminti, kaip minėtas savaitraštis “pagerbė” mūsų Kovo 11-ąją. Ogi paskelbė probleminį straipsnį, kuriame Nepriklausomybės Aktą subtiliai išdėjo į šuns dienas. Netrukus po Kovo 11-osios iškilmių minėtame savaitraštyje pasirodė publikacija “Rusų Lietuvoje nėra?”, kuri tarsi teisino, kodėl rusakalbių nebuvo oficialiose Kovo 11-osios eitynėse greta kitų tautinių mažumų – azerbaidžaniečių, latvių, estų, ukrainiečių… Minėtas savaitraštis rado net paaiškinimą, kodėl tąsyk Gedimino prospekte nesiplaikstė Rusijos vėliava greta azerbaidžanietiškų, estiškų ar čečėniškų. Į klausimą, kodėl oficialioje šventinėje Kovo 11-osios kolonoje Vilniuje nesiplaikstė nė viena Rusijos vėliava, keli “Litovskij kurjer” kalbinti rusų tautybės žmonės, sprendžiant iš publikacijos konteksto – ne eiliniai, atsakė kategoriškai: “Argi tai – šventė. Mums – ne”, “politinėse intrigose mes nežaidžiame”, “tai – farsas, ir mums žygiuoti greta – gėda”.
Kad rusakalbė žiniasklaida nebijo imtis probleminių temų – sveikintinas reiškinys. Tačiau tokiais atvejais dar labai svarbu, kokiu tonu kalbama apie negeroves. O “Litovskij kurjer” puslapiuose – daug sumainiai slepiamo pikto džiugesio. Įspūdis toks, kad kai kurie “Litovskij kurjer” komentatoriai džiaugiasi kiekviena Lietuvos nesėkme…
Jei Lietuva praras M.Gamzajevą, tai bus dar viena didelė jos nesėkmė.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvoje rusų kalba leidžiamo savaitraščio “Litovskij kurjer” viršelis.
2010.11.09
