Kas vyksta Ukrainoje, tarp naujojo Prezidento Volodymyro Zelenskio ir „senosios gvardijos“ – eksprezidento Petro Porošenko, jį rėmusios daugumos Aukščiausioje Radoje (mūsų Seimo beveik visiškas analogas), jo sukurtų institucijų vadovų, – karas, ar tai, ką stebime, yra spektaklis.
Priminsiu, V. Zelenskis triuškinančiai laimėjo antrajame ture prieš tuometinį prezidentą P. Porošenko, gavęs 73,23 % atėjusių balsuoti rinkėjų balsų.
Aš įdėmiai sekiau įvykius Ukrainoje dar iki Gorbačiovo „perestroikės“, vėliau – Seimo informacijos tarnyboje, vėliau jau, kaip privatus asmuo, suprantantis ukrainietiškai. Turiu dar ir asmeninį imperatyvą – mano senelės giminės įrodomoji kilmė Ukrainoje siekia LDK amžių.
Tai, ką aš čia kalbu, mano asmeninė nuomonė, anaiptol ne tvirtinimas.
Mano pagrindinės išvados iš to, ką aš pastebėjau, tokios:
1) V. Zelenskis yra tos pačios oligarchinės Ukrainos grupuotės atstovas arba statytinis. Maža to, ta grupuotė tampriai susijusi su Rusiją valdančiaisiais oligarchais. Turtingi žmonės bet kur, ir Lietuvoje, oligarchais vadinami tik tada, jei jie yra „solidarūs“ vienas kito atžvilgiu ir veikia išvien visuose rinkimuose ne visai sąžiningais metodais.
2) Pagrindinis V. Zelenskio tikslas artimiausiu metu – atsivesti į Aukščiausiąją Radą (AR) per rinkimus savo „partiją“, kurios dar niekas nematė, tuo tikslu, kad oligarchinė grupuotė ir toliau valdytų Ukrainą (spėju, ir pas mus, deja, partijos sėkmė rinkimuose daugiausiai priklauso nuo lyderio įvaizdžio). Tuo suinteresuota ir „senoji gvardija“, kuri tai pačiai grupuotei priklauso. Kaip ir pas mus Parlamentas Ukrainoje pagal Konstituciją yra padėties šeimininkas.
3) Tam tikslui pasiekti, garantuotai surenkant reikalingą skaičių rinkėjų balsų AR rinkimuose, V. Zelenskis sudaro nesutaikomos Prezidento opozicijos „senajai gvardijai“ ir P. Porošenko įvaizdį. Tie atsako, neva aštrindami padėtį, bet abiems pusėms naudingai. Rinkėjų dauguma kol kas tiki lyderio sąžiningumu.
Štai per tokią prizmę aš žvelgiu kol kas į tai, kas vyksta Ukrainoje. Aš, aišku, galiu ir klysti.
Jokių kalbų nėra, kad ne tik istorinis Lietuvos ir Ukrainos bendrumas (aš vietoj vartojamo Dviejų Tautų Respublikos pavadinimo oficialiai pagrįsčiau Seime – Keturių, ko jau vien Ostrogiškiai LDK verti) mus sieja, bet ir dabartis. Tik reikia būti atsargiems sprendžiant, ką reikia remti Ukrainoje konkrečiai.
2019.06.08; 09:01
