Prieš įsijungdamas 10-ojo, t. y. paskutiniojo Dalios Grybauskaitės prezidentinio metinio pranešimo Seimo rūmuose TV transliaciją, pagavau save tebegalvojantį – kodėl jau baigiančios kadenciją, paliekančios postą prezidentės atžvilgiu puolimas pastarosiomis dienomis sustiprėjo iki tokio lygio, kad nesuinteresuotam stebėtojui belieka tik kraipyti galvą, iškart nerandant paprasto atsakymo?
Vis tik nesinori tikėti labai panašiu į tiesą, tačiau pernelyg lengvai besiperšančiu situacijos nušvietimu, kad taip pasitinka D.Grybauskaitės epochos pabaigą žmonės, kurie dešimt metų bailiai tylėję, dabar išėjo į viešumą paklykauti, pasiryžę ištrėkšti visą savo sutaupytą pagiežą, tokiu būdu tarsi bandydami susigražinti savivertę ar net kažką panašaus į kritiškojo herojaus, niekuo nerizikuojančio kovotojo už tiesą statusą.
Tačiau į akis krinta dar labiau intriguojanti detalė, kad labiausiai nuodingais paskviliais baigiančią antrąją kadenciją prezidentę apdovanojo beveik tie patys stambiosioms verslo korporacijoms tarnaujantys viešosios nuomonės formuotojai, kurie su baisiais prakeiksmais andai labai panašiai palydėjo taip pat ir Valdo Adamkaus prezidentavimo paskutiniąsias dienas.
Jau tada kėliau klausimą – „Kodėl oligarchija keršija Valdui Adamkui?“, kai atrodytų jau nebuvo jokio racionalaus motyvo spardyti atitarnavusį, nuo reikalų tvarkymo pasitraukusį liūtą (straipsnelis tokiu pavadinimu buvo išspausdintas Rimvydo Valatkos redaguojamame lrytas.lt dienraštyje, tačiau neturiu galimybės pateikti internetinės nuorodos, nes vėliau, pasikeitus redaktoriui, šis straipsnelis buvo pašalintas iš dienraščio archyvų).
Krito į akis dar ir tai, kad besitraukiantį iš valdžios V.Adamkų anąsyk nesirinkdami žodžių, labai nešvankiai dergė tie politikos apžvalgininkai, kurie D.Grybauskaitės žengimą į sostą sveikino kaip tamsumus pašalinantį naujo ryto užtekėjimą, tautai tekusią laimingą dalią, juolab turėtų būti keista šiandien, kad tie patys, su viena kita išimtimi, V.Adamkaus kritikai D. Grybauskaitės prezidentavimo pabaigą pasitinką su dar didesne pagieža nei jos pirmtako atžvilgiu.
O, tiesą sakant, nieko keisto čia nėra, kai pagalvojęs pradedi pagauti mintį, kad vadinamosios oligarchijos pagiežingą įniršį didina nuvilti andai nesveikai sukilę lūkesčiai. Didelė garbė prezidentei D.Grybauskaitei tenka jau dėl to, kad ji, be visa ko kito, sugebėjo atsispirti vadinamosios oligarchijos gundymams, kai visi bandymai parišti ją ant pavadžio sulaukė diametraliai priešingo efekto nei buvo užmanyta, skaudžiai bumerangu sugrįžo atgalios gudručių atžvilgiu.
Kita vertus, prisipažinsiu, kad su nelabai švaria sąžine čia vartoju jau perkrautą interpretacijomis ir praplautos prasmės žodį „oligarchija“, suprasdamas tokį reiškinį visų pirma kaip kai kurių stambiojo verslo kompanijų veiklą, kai dėl įsivaizduojamos verslo sėkmės nesibodima paminti net valstybę po kojomis, naikinant tautos valstybingumą kaip netramdomų užmačių verslo trukdį.
Žinia, labiausiai akivaizdžiai valstybės naikinimo požymiai išryškėjo tokio necivilizuoto verslo užmačiose demoralizuoti valstybės institucijas, nusipirki politikus ir žiniasklaidą. Net nepuoselėjant jokios sąmokslo teorijos, drauge pripažįstant kiekvienam subjektui teisę turėti subjektyviai geriausią nuomonę apie save, šiandien jau sunku būtų paneigti faktą, kad objektyviai tokio verslo veiklos tiesioginės ar uždelsto veikimo pasekmės, naikinant valstybės tvarumo pagrindus, sutampa su Lietuvos savarankiškumui priešiškos imperinės Rusijos interesais.
Kažkada rašiau, kad būtent neprotingo populizmo stichijos vedama D.Grybauskaitė tapo ta fatališka moteris, kurios apsisprendimas lėmė LEO.LT mirtį – https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2012/01/03/news/geroji-ir-blogoji-prezidentes-d-grybauskaites-populizmo-puses-5397758/.
Kaip visi gerai prisimena, labai intensyviai kurstoma isterija dėl LEO.LT tapo D.Grybauskaitės tramplynu į aukščiausiosios valdžios postą. Drauge bus pravartu užsiminti, kad šios istorijos plėtotėje užsiaugino raumenis ir pakėlė sparnus virš Lietuvos devyngalvis „MG Baltic“ slibinas. Kartu būtų mažadvasiška nepastebėti, kad sugebėjimas užblokuoti visus Lietuvos ambicinguosius AE statybų planus, kaip atrodo, yra didžiausioji imperinės Rusijos pergalė prieš mūsų šalį po nepriklausomybės paskelbimo –https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2010/08/26/news/isdavystes-anatomija-5640742/, dar baisiau, yra toks mūsų tautos pralaimėjimas, kuris galiausiai lėmė tiksinčios Astravo bombos atsiradimą mūsų padangėje –https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.
Jau visą dešimtmetį puoselėju štai tokią Lietuvos politinio gyvenimo atpasakojimo fabulą, siekdamas surišti visus mus ištikusius svarbiausius pastarojo dešimtmečio išbandymus į vieną visumą. Nesu joks tyrėjas, nė iš tolo neturiu jokių slaptų informacijos šaltinių, disponuodamas tik visiems viešojoje erdvėje prieinamais pranešimais, taigi neatmetu ir tos galimybės, kad tokia mano pasakojimo seka yra didesne ar mažesne dalimi klaidinga, kita vertus, savo pasiteisinimui pasakysiu, jog būtent šitokia loginė dėlionė, bėgant laikui, tampa vis labiau įtikinama, nes ji lengvai leidžia paaiškinti ir naujai išryškėjusius faktus.
Logizacija nėra tik minties tvarkingas dėstymas, ji – neretai atspindi ir santykius tarp daiktų. Iš kitos pusės žiūrint, gyvenimas yra pernelyg iracionalus dalykas, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną loginę schemą. Įdomiausias, labiausiai intriguojantis šios fabulos momentas vis tik yra tai, kad joks purvo lašelis nuo purvo lavinos, iškilusios su LEO.LT naikinimo vajumi neprilipo mūsų prezidentei, nes ne jie (vadinamosios oligarchijos skalikai) pasinaudojo ja, o ji – jais, drauge palikusi niekam neįsipareigojusi ir tokio nepriklausomo stoto tarsi būtų pats faraonas.
Taigi mažiausiai ką būtų galima gero pasakyti apie paliekančią postą prezidentę, ji – puikiai išlaikė prezidentavimo testą. Dar daugiau, – galima pasakyti net ir taip, kad jeigu kiekvienas iš mūsų sugebėtų taip atsakingai vykdyti savo tarnybines prievoles kaip tai sugebėjo padaryti D.Grybauskaitė savo poste, mūsų šalis išsiveržtų į priekį viso demokratinio pasaulio lenktynėse.
Yra laikas mėtyti akmenis, ir laikas – juos rinkti. Per šį dešimtmetį labai dažnai kritiškai, kartais tulžingai vertinau prezidentės D.Grybauskaitės veiksmus. Nesiruošiu išsižadėti savo minčių, nes iš tiesų prezidentė ne kartą teikė pretekstą nesutikti, diskutuoti, priešgyniauti. Tačiau šiandien jau tiesiog privalau, ilgiau nelaukęs, atsiprašyti už savo kartais nekorektiškus ar net chuliganiškus pasisakymus prezidentės atžvilgiu, nes palaipsniui besikaupusi galop subrendo ar net perbrendo nuomonė, kad man, kaip Lietuvos respublikos piliečiui, vis dėlto yra nepaprastai didelė garbė, jog mūsų prezidente buvo toks stipraus charakterio ir tvirto vertybinio stuburo žmogus, nuodugnus valstybininkas kaip D.Grybauskaitė.
Paskutinis prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas iš tiesų mane patraukė net ne tiek savo turiniu, kiek forma kaip tam tikras atsisveikinimo ritualas arba, jeigu norite, kaip verbalinis gulbės baletas su paskutiniuoju pagrindinio personažo klyksmu. Kaip atrodo, dabar klausančiajam pranešimo išties buvo parsminga dėmesį perstumti nuo teisingai sudėliotų, profesionaliai apdorotų sakinių, kaip ir buvo galima laukti, motyvuotų kritinių pastabų vyriausybės atžvilgiu į tai, kaip buvo sudėti akcentai kraštutinai lakoniškame pranešime potemių išryškinime viena kitos atžvilgiui arba net į tai, ko prezidentė nepasakė, kaip į labai iškalbingą dalyką.
Skiriamasis šio metinio pranešimo bruožas buvo, kaip pasirodė bent man, būtent tai, kad prezidentė mažiau nei įprasta panašiais atvejais dėmesio skyrė iš tiesų jau ne kartą aptartoms kietojo saugumo problemoms, šįkart lakoniškame pranešime neįprastai ilgai (sąlygine to žodžio reikšme) apsistojusi prie kultūros klausimų. Ar dėl to jau būtų galima forsuoti išvadą, kad iš esmės technokratinio pobūdžio D.Grybauskaitės valdymo stiliuje į kadencijos pabaigą prasikalė kažkas panašaus į humanitarinį profilį.
Kaip atrodo, tokia išvada būtų pernelyg ankstyva (o kaip galėtų būti vėliau – nesužinosime) arba teisinga tik iš dalies, nes apie tokią humanitarinę katastrofą kaip socialinė atskirtis prezidentė užsiminė tik trimis kraštutinai sutrauktais, taigi dėl perdėto lakoniškumo beprasmiais žodžiais (tokia beprasmybė yra vadinama brachilogija), drauge pasigyrusi, kad visas pasaulis žavisi mūsų kosmopolitiniais miestais, bet užmiršusi paminėti, jog provincija kapanojasi skurde, kol kas nematant prošvaisčių – kaip būtų galima išlipti iš šitokio tautos gyvybingumo pagrindus naikinančio nuosmukio.
2019.06.12; 07:00
