Edvardas Čiuldė. Apie tylėjimo naudą ir nerašymo malonumus


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Šių eilučių autorius tokį išbandymą, ypač artėjant šventiniam laikotarpiui, gali pakelti palyginus lengvai, be trauminių pasekmių ir apie tai nusprendė parašyti kažką panašaus į pasiaiškinimą raštingai visuomenei, atskirai kreipdamasis į straipsnių komentatorius, kaskart surašančius savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti vardan rašymo.

Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.

Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisimininti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, užtvenkę savo sielą tylėjimu, mokiniai buvo įšventinami į tolesnes matematikos ir filosofijos studijas.

Dar žinome patarlę, skelbiančia, kad kalbėjimas – tai sidabras, o tylėjimas – jau lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį gretai nupučia vėjas ir užrašomą, išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.

Štai Sokratas yra pastebėję, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas, prirašęs didžiausius foliantus, drauge užrašė štai tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logos‘u (t. y. žodžiu), tačiau, Platono žodžiais tariant, apie būtį kalbėti privalome, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.

Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas daug sakančiu būdu byloja apie tai, kad bijant viešai prasiplepėti, ir todėl išrėkus paslaptį į specialiai iškastą gilią duobę žmonių negyvenamoje vietoje, o po to ją užkasus, vis tiek visi viską sužinos, nes toje dykvietėje anksčiau ar vėliau išaugs karklas, iš kurio pasidaryta piemenėlio birbynė, pučiant ją, ištrimituos visam pasauliu tavo užkastos paslapties turinį su suspaustos spyruoklės jėgos atatranka.

Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, dar kiti – dėl kvapą užgniaužiančio pasidygėjimo.

Štai apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) užvis geriausia būtų nieko nesakyti, neprasižioti, valingai  nutylėti, neišsiduodant dėl pro kraštus besiveržiančių karčių žodžių, dėl šventos ramybės, – artėjant šventoms Kalėdoms, – nepastebimai nuryjant tokį kartėlio gumulą. Tačiau ir čia kaip toje piemenėlio melodijoje nediskretiškai prasikiša visa esmė, kai Lenkų rinkimų akcijos vėliavnešiu tampa toks Zbignevas Jedinskis, jau savo pavardės fonetiniu skambesiu primenantis nešvankųjį Jedinstvos fenomeną.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga

Nepraleiskime geros progos apie tai patylėti, nes geras tonas neleidžia šaipytis iš žmogaus pavardės (tikiuosi, kad niekas dar nežino ir niekados nesužinos, jog Lietuvių kalbos žodynuose yra kataloguojamas žodis „čiuldė“, nurodant, jog taip vadinamas – neaiškiai kalbantis, vograujantis, švepluojantis, taigi čiuldantis žmogus; čia net yra cituojama liaudies dainos strofa – arielkėlė čiuldė vedė mane gulti, ir bevesdama į purvyną paguldė), taip pat nesiruošiu garsiai išsakyti savo prielaidos, kad Vilniau krašto lenkai šį savo tautietį pasirinko atstovauti Seime, galimai sugundyti visų pirma pavardės skambesio, tvirkinančio vaizduotę ir prikeliančio neaiškius užkulisinius lūkesčius.

Tačiau apie tai patogiau mums visiems būtų patylėti, tokį verbalinį supanašėjimą laikant atsitiktiniu sutapimu, nebylios likimo ironijos liūdnoku šypsniu.

Tas pats Jedinskis neseniai iš tribūnos citavo arba, tiksliau tariant, įsiaudrinęs bandė išrėkti, pakartoti tokio Rolando Paulausko, kito liūdnos šlovės herojaus neva pasakytus žodžius, kad Lietuvos bandymas pasipriešinti Rusijai būtų tokia pat neįmanoma užduotis kaip iš anksto pasmerktos pastangos stikline išsemti jūrą.  

Pro pasakytus žodžius dar labiau iškalbingu pavidalu nei keliamas triukšmas prasikiša nutylėta mintelė, kad populiacija iš anksto privalo nusiteikti pasidavimui, auginti darželio gėles okupanto pasveikinimo puokštėms susukti, laukti skeltanagių ordos atidundėjimo kaip išganymo. Nekelsiu klausimo – kodėl leidžiame nuodyti žmonių sielas iš aukščiausios Seimo tribūnos net neužmaskuotais priešiškos propagandos išpuoliais, susitaikome su pasidavimo nuotaikų dirvos purenimu.

Žinia, demokratija užtikrina žodžio laisvę ir gina nuomonių įvairovės galimybę, naujai išrinktas Lietuvos prezidentas kviečia puoselėti dialogo kultūrą, o aš neišjudu iš vietos, pykdamas ant savęs, kad, nežiūrint nieko, renkuosi teisę primygtinai tylėti, negalėdamas pradėti dialogo vien dėl to, jog oponento nekultūringumas ir vulgarumas iškart atstumia, bjauriai nutvilko. Štai minėtas palyginimas su jūra yra švento Augustino pamokslo, kuriame buvo kalbama, kad bandymas suvokti Švenčiausiosios Trejybės paslaptį galėtų būti prilygintas nevaisingoms žmogaus pastangoms išsemti jūrą su riešuto kevalu, bjauri karikatūra, prorusiškos akcijos kultūrtregeriams tokį palyginimą pritaikant rusų imperinių užmačių pašlovinimui. Kukliai nutylėkime faktą, kad didžiojo krikščionybės apologeto atminimą yra pasiryžę išniekinti žmonės, prikišamai demonstruojantys savo krikščioniškumą.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Kitas Lenkų rinkimų akcijos krikščionis, toks Jaroslavas Narkevičius, ne taip seniai žadėjęs užkurti Maidaną Lietuvoje, į valdžią puolė su tokia audringa, visus kultūrinius sąlygotumus nušluojančia aistra ministro poste, panašiai kaip koks seksualinis maniakas, ilgai laikytas pririštas lenciūgais tvarte, o dabar, nuplėšęs grandines ir pasileidęs paskui nuogą moterį, gąsdinančiai riaumodamas. Kas aprašys tą valdžios aistrą, prilygstančią nebent  laukiniam seksualiai išbadėjusio žmogaus pamišimui ar narkotinei priklausomybei? Kadangi čia jokie civilizuotumo požymiai neprasimuša, – apie tai taip pat nekalbėsime.

Iš Lenkijoje vykstančių pasvarstymų apie Lietuvos santykius su vietiniais lenkais net keletą girdėjosi mintis, kad neva dėl Valdemaro Tomaševskio koloradinio užsiangažavimo kalčiausi yra patys lietuviai, kurie neva niekaip nesugeba šio lenkų tautybės politiko patraukti į savo pusę.

O lietuvių patarlė savo ruožtu skelbia: baidykis ne vilko miške, o netikro draugo namuose. Iš tiesų, šios liaudiškos ištaros įtampos lauką sukuria ne paskiri žodžiai, o prasmingi nutylėjimai, kaip atrodo, tinkantys iš mūsų aptariamam atvejui.

2019.12.03; 05:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.