O KOKĮ, KOKĮ TRUPINĖLĮ TAU, GIMTINE, IR AŠ ATNEŠIU?
Jis būtų tapęs talentingu rašytoju, talentingu poetu. Tik lemtis pagailėjo laiko. Rusiškieji okupantai privertė plunksnakotį pakeisti ginklu ir partizanų gretose kovoti už Lietuvos laisvę. Jurgis Urbonas dirbo Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Jo talentą liudija išlikęs didelio formato jaunatviškos kūrybos sąsiuvinis, kur jis, būdamas aštuoniolikametis jaunuolis, 1942 metais užrašė kelis apsakymėlius ir pluoštą eilėraščių. Biliūnišku žvilgsniu per mažos mergaitės Onutės išgyvenimus autorius piešia šeimos tragediją. Girtuoklis smurtaujantis tėvas verčia drebėti vaikus, muša jam vergaujančią vaikų motiną. Realistiški vaizdeliai perteikiami per pradinukės mergaitės vidinį pasaulį, jos sielvartą, baimę, bejėgiškumą ką nors pakeisti.
Gimtajame Stakių kaime parašytame apsakyme „Leonardas ir Liucija“ pasakojama apie vos dvidešimtosios žiemos sulaukusį jaunuolį, sergantį nepagydoma džiova. „Ir kodėl gi jam, dar nemačiusiam gyvenimo, reikia kaip seneliui sėdėti prie maldaknygės, analizuojant sąžinės sąskaitą, laukti kunigo ir … – Mirties! Mirties…“ Jis rašo atsisveikinimo laišką mylimajai Liucijai, kuri žada atvažiuoti per Kalėdas. „Per Kalėdas… Ji tegalės atvažiuoti, kai jau lengvas sniegas bus paskutines pėdas prie mano kapo apdengęs…“
„Visas gyvenimas, jėgos ir kilnūs begaliniai norai nuaidėjo su galingu varpo aidu į tolius, padanges ir į … praeitį“, – mąsto Laurynas apsakyme “Varpininkas Laurynas“, sulaukęs septyniasdešimt aštuntojo rudens. Visuose apsakymėliuose autorius žvelgia į žmogaus dvasinį pasaulį, jo kančią, savigraužą dėl nenuveiktų darbų su biliūniška atjauta, supratimu ir meile. Sunku įsivaizduoti aštuoniolikametį, devyniolikametį, kuris nesvajotų apie draugystę, meilę. Minėtame sąsiuvinyje yra rašinių, skirtų ir šiai temai. Tačiau labiausiai autorius atsiskleidžia eilėraščiuose.
Ei, jaunyste, tu gražioji,
Su juoku, džiaugsmu tyru!
Kaip plaštakė praskrajojai
Tu, jaunyste, tu gražioji…
Paviliojai, nuplasnojai
Į klaikias šalis tyrų.
Ei, jaunyste, tu gražioji,
Su juoku, džiaugsmu tyru!
(„Jaunystei“)
Jauna širdis trokšta džiaugtis, skrajoti kaip plaštakė, sugrįžtantis pavasaris užlieja ją džiaugsmo bangomis. Kaip gera tikėti:
Upeliai vėl pradės čiurlenti,
Žibučių lankos sužydės.
Kaip linksma, gera bus gyventi,
Laisva daina plauks iš širdies.
(„Tėvynės pavasario laukiant“)
Tačiau tas svajones drumsčia 1941-ųjų metų prisiminimai, kai taikūs, niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą.
Čionai motutė varstė rožančių,
Sūnui už maldą gyvybę pirko,
Kai Tėviškėlei uždėjo pančius
Ir vaikus trėmė iš gimtų pirkių.
Grakšti mergaitė alpo prie kryžiaus
Ir išgiedojo graudžią noveną,
Kai jos bernelis nebesugrįžo,
Palikęs laimę, palikęs vieną…
(„Palinkęs kryžius“)
Kokia dalia skirta jam? Ką jis gali nuveikti dėl Tėvynės, kuri brangi kaip motutė? Bręsta kovos už laisvę idėja, nes to meto jaunimas augo meilės Tėvynei dvasioje, patriotizmą suprato kaip šventą pareigą.
Kiek posmų ir odžių prirašė
Tavo dainiai, poetai visi?..
O ką duosiu, Tėvyne, Tau ašei?
Juk ir man taip brangi Tu esi!
Už Tave, o miela Tėviškėle,
Krito daugel Girėnų, Lukšių…
O kokį, kokį trupinėlį
Tau, gimtine, ir aš atnešiu?..
(„Tėviškėlei“)
Šį eilėraštį posmavo Jurgis Urbonas gimtajame Stakių kaime 1943 metų vasario šešioliktąją dieną. Mąstydamas apie auką Tėvynei, tada jis dar nenujautė, kad ir pačiam teks paaukoti jai patį brangiausią turtą – savo gyvybę.
Prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir kruvini susidorojimai su dorais lietuviais. Okupantai paskelbė mobilizaciją į sovietinę armiją. Vyresnieji Jurgio broliai Justinas ir Antanas nenorėjo tarnauti okupantams, jie tapo partizanais, bet netrukus, 1945 metais, buvo pakirsti stribų kulkų. Jurgis skaudžiai išgyveno brolių žūtį. Jis taip pat buvo partizanas, priklausė brolio Antano Urbono – Dragūno būriui. Žuvus broliui Jurgis stojo į jo vietą, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei, o 1946 metais sukūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Jovaro kuopos Perkūno būrį ir jam vadovavo. Subūrė partizanų ryšininkus ir rėmėjus, rūpinosi spauda, žmonių švietimu. Kvietė užrašyti bolševikmetį atspindinčią tautosaką: partizanų dainas, anekdotus, posakius, pasakojimus apie okupacinę valdžią, pasipriešinimą jai.
Gintaras Vaičiūnas „Žuvusiųjų Anykščių krašto partizanų žinyne“, išėjusiame 2019 metais, pasakoja, kad Andrioniškio parapijoje, Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje 1947 – 1948 metais veikė Algimanto apygardos leidinių spaustuvė, partizanų vadinta „Birštonu“. Bunkeryje slapstėsi apygardos štabo nariai Antanas Kisielius – Sakalas ir Algimanto apygardos vado adjutantas ir štabo leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis. Bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės ir šapirografas. Čia buvo spausdinami apygardos štabo leidiniai, kai kurie iš jų netgi periodiniai. Jurgis Urbonas – Lakštutis redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“ ir tos pačios apygardos Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“. Taip pat ruošė spaudai, redagavo neperiodinius leidinius: „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Aukštaičių žodis“ ir Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Išėjo trys numeriai. Mokytojas Jurgis Urbonas – Lakštutis ir būdamas partizanas nepadėjo plunksnos.
O Lietuvoj vėl priešų gaujos
Terioja žemę ir namus.
Ir mūsų pražūčiai iš naujo
Atvėrė Sibiras nasrus.
(„Dievas mums padės“)
Drėgname bunkeryje ar valandėlei miške prisėdęs ant stuobrio rašė eilėraščius, aistringus straipsnius, kūrė būsimos nepriklausomos valstybės viziją. Lakštučiui ir kovos draugams nebuvo laiko savo eilėraščius, straipsnius išnešioti, dailinti, gludinti. Jie gimė pirmu prisėdimu degant spingsulei ar žvakei bunkeryje. Stiprino dvasią svajonės apie Lietuvos laisvę, laimingą ateitį be bolševikų ir stribų. Apie tai ir Lakštučio sukurta Šarūno rinktinės daina:
Nuo Nevėžio lig Šventosios
Suaidės gojai, šilai,
Kai dėl šalies mylimosios
Pakils vyrai milžinai!
Truks vergijos kieti pančiai,
Vysim lauk bolševikus!
Praeityje vargas, kančios
Kaip sapne šiurpiam paliks.
——————————–
Nuskaidrės mergelių akys,
Mamos ašaros nudžius,
Kai gyvenimas lyg plaštakė
Laisvėj sumirgės gražus.
Antano Baranausko poemos „Kelionė Petaburkan“ posmo eilutė „Neįveiksi, sūnau šiaurės“ labai tiko partizanų leidžiamos knygelės pavadinimui. A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fotografuotame šios knygelės leidinyje įvadinio teksto autorė Rasa Bražėnaitė rašo, kad rotaprintu spausdinto ir šimtu egzempliorių tiražu 1947 metais išleisto dvidešimties puslapėlių leidinio iki mūsų dienų išliko tik dvi knygelės. Vieną „išsaugojo“ enkavedistai, leidinėlis buvo eksponuotas jų šlovės muziejuje. Dabar jis saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.
Kitą knygelę išslapstė Jovaro kuopos partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, gyvenanti Anykščiuose. Šiame leidinyje išspausdinta, nenurodant autoriaus pavardės, Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vivosplango, mortuosvoco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“). Poema partizanams buvo kaip pasipriešinimo šauksmas, atitiko to meto nuotaikas, rezistencijos siekius. Rinkinėlio autoriai: Šarūnas – Antanas Slučka, Algimanto apygardos partizanų vadas, Vygūnė – Panevėžio mergaičių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė, ji savo piešiniais apipavidalindavo visus leidinius, rašė eiles. Ir Lakštutis – Jurgis Urbonas. Kiti: Rožikė, Rafaelis, Pakalnutė, pasislėpę už slapyvardžių, jie nežinomi, bevardžiai didvyriai.
„Taip, jau tris kartus nužydėjo alyvomis pasidabinęs gegužis, tris kartus nužaliavo birželis ir jau tretįjį kartą į saulę stiepiasi jaunutis atolas – kaip šitos žemės vaikas, vaikas, kuris meilę juodajam arimui, gimtajam žodžiui ir lietuviškai širdžiai iškėlė virš savo gyvybės, ir jam priklausančios jaunystės, kuris raudonojo huno ir po jo kojomis vergiškai klūpančio lietuviško Judo liko išguitas iš namų ir pasmerktas mirčiai…“ – rašė Jurgis Urbonas – Lakštutis, apžvelgdamas tris partizanų kovos ir partizanų spaudos leidimo metus.
Spauda padėjo partizanams palaikyti ryšius su visuomene, buvo rašoma apie okupantų žiaurumą, trėmimus į Sibirą. Tremties neišvengė ir Lakštučio sesuo – partizanų ryšininkė Žuvelė – Emilija Urbonaitė–Stakienė, su šeima ištremta į Krasnojarsko kraštą. Partizanų sukurti eilėraščiai pasklido žmonėse, virto dainomis. Leidiniai kėlė viltį, tikėjimą, kad pagaliau išauš laisvė. Partizanams jie teikė pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimą ištverme, ryžtu, tikslo kilnumu.
„Lietuviškasis Prometėjau – Partizane! Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova – šventa! Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose, Tavo vardą taria visa Lietuva, Tave išvydę krūpčioja priešai, ir Tavo žygių garsą nugirdęs stebisi pasaulis“, – tokiais žodžiais įvertino partizanų kovą taurieji tautiečiai. Lakštutis svajojo, kad taip apie partizanus kalbės ir ateities kartos, tikėjo, kad visi suvoks Laisvės kainos didybę. Jurgis Urbonas – Lakštutis ir jo bendražygiai giliai suprato savo aukos Tėvynei prasmę.
Nuo 1947-ųjų, kai jis rašė šiuos žodžius, prabėgo nemažai metų. Pagaliau partizano Jurgio viltys išsipildė. Lietuva tapo laisva. Tik ar visi tautiečiai įsisąmonino, kokia didelė Laisvės kaina? Ar visi ją brangina?
Jurgis Urbonas – Lakštutis žuvo savo gimtadienį – 1948 metų vasario antrą dieną. Jam sukako dvidešimt ketveri metai. Paandrioniškio kaime, prie Duobulės miško jį apsupo priešai. Partizanas, nenorėdamas jiems pakliūti gyvas, nusišovė. Jo kūną enkavedistai išniekindami numetė Anykščių turgaus aikštėje. Tačiau skrebai naktį nebuvo budrūs. Lakštučio kūną artimieji vogčiomis paėmė ir palaidojo Inkūnų kapinėse.
Stovėjau prie jo kapo. Inkūnuose tvyrojo rudeniška tyla. Tik ošė pušys. Kažkur tolumoj sausuolį kalė genelis. Į atmintį sugrįžo jo eilėraštis „Fariziejams“, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Neįveiksi, sūnau šiaurės“:
Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėkšti vėlinas,
Bevogdamas jaunystę.
Ne mums saulėtos vasaros,
Ne mums vakarai rausta;
Pakeičia juoką ašaros,
O tamsios naktys – aušrą.
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Dainuos vėl himnus laisvei…
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tai, ką krauju mes laistėm!
Nepamirškim, kad už Lietuvos laisvę paaukota partizanų jaunystė, už ją pralietas karštų jaunatviškų širdžių kraujas. Kartu su gyvybe Lakštutis paaukojo ir rašytojo, poeto talentą, kuriam išsiskleisti nebuvo nei laiko, nei sąlygų.
2019.06.23; 07:15
