Šiandien Vilniaus apygardos teismas atsivers bylą, kuri gali tapti istorine, jei lietuviškoji Temidė ne tik toliau atsisakys užsirišti akis, bet dar ir bus toliau nusiteikusi vaidinti orakulą ar visuomenės minčių skaitytoją.
Byla įdomi tuo, kad joje, pirmosios instancijos teismas nuteisė žurnalistą ne už tai, ką jis parašė, o už tai, ko neparašė, bet ką – teismo nuomone – „statistinis skaitytojas“ – gali pagalvoti. Neklauskite – kokia ta statistika. Neklauskite – ar tai sociologinė, ar teisinė kategorija. Neklauskite, kaip teisėjas perskaito, ką tas vidtunis ir nevidutinis statistinis skaitytojas pagalvos apie tai, kas nėra parašyta. Tai žino tik pats Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič, kuris šių metų liepos 16 dieną paskelbė nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje. Žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Mat buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.
G. Visockas 2006 metais išleido knygas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2“. Praėjusiais metais internete pasirodė G. Visocko straipsniai: „Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas“ ir “Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”.
Svarbu ne šių publikacijų vertė ar meninis tekstų lygis. Svarbu, kad teismas – politiko prašymu – atėmė iš žurnalisto (potencialiai iš visų žurnalistų) teisę kelti nepatogius klausimus ir abejones dėl viešų asmenų reputacijos aspektų.
Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl minėtų publikacijų. Vienoje jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko ir teisėjo V. Paškevič, neva galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su sovietiniu saugumu – KGB. Tokio teiginio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir pats teismas. Bet Temidės tarnas, nežinia ar vartojęs tuos pačius svaiginimosi metodus, kaip Senovės Graikijos Delfų šventyklos vizijų pasakotojai, nepadėjo taško. Į nutartį jis išpyškino tokį tekstą: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti“. Dar pareiškiama, kad teismo nuomone, visuomenėje vyrauja itin neigiama nuomonė apie asmenis bendradarbiavusius su KGB, todėl Č. Jazerską, „vidutinių statistinių skaitytojų“ akyse G. Visockas ir diskreditavo.
Taigi, teismas, remdamasis nuomone, kad vyrauja nuomonė, padarė prielaidą, kad kažkas vidutiniškai statistiškai kažką pagalvos ir nuteisė žurnalistą. Įrodymų ir argumentų nebereikia. Mano gi subjektyvia nuomone, nė velnio tas teisėjas neišmano apie visuomenės nuomonę dėl KGB. Ji yra veikiau visiškai indiferentiška – liaudiškai tariant: daugumai „dzin“. Užtat nuomonė apie teismus ir teisėjus visuomenėje yra konkretesnė ir labiau pagrįsta konkrečiais tyrimais, kurių rezultatai skelbiami kas mėnesį. Ji labai ne kokia ir nenuostabu, skaitant tokį absurdą ir 10 400 litų bausmės, 5000 litų neturtinės žalos bei 12 000 advokato išlaidų priteisimą.
