Ar galima bausti už tai, ką žmogus pagalvoja perskaitęs ar išgirdęs jūsų nuomonę? Tikriausiai visi sutiks, jog ne. Tačiau jei pasakysime, kad bloga nuomonė susidaro statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui, tai bausti jau bus galima.
Pagal tokią logiką, bent jau aš taip supratau, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerijus Paškevičius priėmė sprendimą, kad žurnalistas Gintaras Visockas kaltas ir priteisė sumokėti iš viso daugiau nei dvidešimt tūkstančių litų.
Bet apie viską iš pradžių. Visa ši istorija prasidėjo tada, kai buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB. Tokio sakinio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir teismas. Tačiau toliau seka tokia frazė: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti.
Tad, pasirodo, kad svarbus kontekstas, kuris kažkaip primeta mintis. Ką gi, kontekstas dabar tikrai ne koks: sociologinės apklausos rodo, kad žmonės mano, kad politikai korumpuoti, dirba tik savo naudai, o ne valstybei. Tad tokiame kontekste bet koks sakinys, pasakytas apie politiką, gali tapti įžeidžiančiu. Tarkime, jei pasakysiu, kad X politikas labai remia Y projektą, tai jau minėtas kontekstas „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“ pirš mintį, kad tas politikas ne šiaip sau remia tą projektą, bet dėl asmeninės naudos. Vadinasi, tam politikui yra pagrindas mane paduoti į teismą, o teisėjui nuteisti. Beje, jei taip, tai noriu pasakyti, kad radijo klausytojai, kurie skambina ir pasako aštrias nuomones, irgi gali būti nubaudžiami.
Labai įdomi statistinio „Lietuvos skaitytojo ir rinkėjo“ sąvoka, kuri atsirado teismo nutartyje. Iš principo apie tokį galima kalbėti, nes Statistikos departamentas pateikia gausybę duomenų: apie amžių, socialinę padėtį, atlyginimus ir pan. Tačiau niekur neradau statistinės informacijos apie tai, ką ir kaip galvoja Lietuvos gyventojai. Nuomonių apklausa užsiima sociologai, tačiau tai jau nėra statistika, o sociologija. Be to, dėti lygybę tarp apklausų ir to, ką žmonės mano, būtų per daug drąsu. Juk sociologai jau šimtą metų laužo galvas, kaip sukurti geresnes metodikas, kad galėtų tiksliau sužinoti, ką iš tikrųjų galvoja žmonės.
O kas yra „statistinis rinkėjas“? Ar tas, kuris per prezidento rinkimus balsavo už Dalią Grybauskaitę, ar už Česlovą Jazerską? O gal tas, kuris nebalsavo? Kokie jam įspūdžiai susidaro skaitant žiniasklaidą? Už šiuos duomenis viešųjų ryšių technologai nežinia kiek sumokėtų, nes tada jie tiksliai žinotų, ką daryti, kad juos nusamdę politikai laimėtų rinkimus.
Tarkime, teisėjas „statistiniu Lietuvos skaitytoju ir rinkėju“ vadina tuos, kurie įžvelgia iš konteksto kaltinimą ponui Č. Jazerskui. Tačiau kaip su tais, kurie neįžvelgia ir šiuo atveju yra „nestatistiniai“?
Ar jų nuomonė nesvarbi teismui? Be to, kurių yra daugiau – statistinių ar nestatistinių? Tiesa, šis klausimas yra visiškai bevertis, nes teismas turi būti lygiai teisingas visiems – tiek statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui, tiek ir nestatistiniam.
Beje, kas gali nutikti, jei pritaikysime teisėjo Valerijaus Paškevičiaus logiką jo paties sprendimui. Kokią mintį perša ji „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“? Gal irgi reikėtų ekspertizės? Kažin ką ji pasakytų. Manau, kad klausytojas supranta, kad tokia logika veda iki absurdo.
Teismas slystelėjo į labai pavojingą demokratijai ir valstybės sąrangai pusę: kaltina ne už tai, kas buvo tiesiogiai pasakyta ar parašyta, bet už tai, ką „statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas“ galėjo suprasti. Kitaip tariant, už svetimas mintis. Net ne už savas. Už svetimas mintis nebaudė net sovietiniais laikais.
