2011-ųjų metų sausio mėnesį Latvijos leidykla „Lauku avīze“ išleido lietuvių autorių apsakymų ir novelių rinkinį „Auksiniai lietuvių apsakymai“ (Lietuviešu zelta stāsti. Redaktorė Eva Martuža). Šis rinkinys yra trečioji Latvijoje leidžiamos auksinių apsakymų serijos knyga. 2007 m. pasirodė latvių apsakymų rinktinė, 2009-iais – estų. Visose šios serijos knygose išlaikoma ta pati koncepcija – spausdinamas 21 trumposios prozos kūrinys, bandant pateikti geriausia, kas buvo sukurta per pastarąjį šimtmetį. Skirtingai, nei pirmąsias minėtos serijos knygas, šią rinktinę sudarė patys lietuviai – apsakymus atrinko literatūros tyrinėtoja dr. Solveiga Daugirdaitė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ bei „Maxima“ parduotuvių tinklas.
Latvijoje knyga pasitikta labai šiltai, vadinat ją „ypatinga knyga“, „reikšmingu įspaudu Latvijos ir Lietuvos literatūrinio bendradarbiavimo istorijoje“. Simbolinę Lietuvai dieną, vasario 16-ąją, knyga buvo pristatyta Rygos centrinėje bibliotekoje. Pristatyme knygos redaktorė Eva Martuža ją pavadino lietuvių tautos dvasios aukso fondu.
Vertėjas Talridas Rullis, 2008 m. apdovanotas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigta šv. Jeronimo premija, mano, jog sudarant tokias knygas neįmanoma išvengti subjektyvumo, kaip ir neįmanoma atspindėti viso tautos dvasios turtingumo: „Iš milžiniško kūrinių aruodo sunku iškelti kokio autoriaus ar darbo pirmenybę prieš kitus, nes kūryba nėra sporto varžybos. Todėl šis rinkinys yra tik vienas iš galimų lietuvių trumposios prozos rinkinių variantų“.
Rinktinėje „Auksiniai lietuvių apsakymai“ eksponuojama praktiškai visa lietuviško apsakymo ir novelės vystymosi istorija, platus ir šiuolaikinių autorių ratas, patraukli stilistinė įvairovė. Lietuviškų apsakymų spektras pradedamas ryškiausiais autorių, įrašytų į Lietuvos literatūros aukso fondą, kūriniais: Jono Biliūno „Vaikystės sapnai“ (1905), Vinco Krėvės „Silkės“ (1915), Petro Cvirkos „Mažasis ir didysis“ (1938), Antano Vaičiulaičio „Šiaurietė“ (1939).
Prie klasikinių, nesikeičiančias vertybes deklaruojančių kūrinių priskirti sovietmečiu parašytas Antano Škėmos apsakymas „Karuselė“, Juozo Baltušio „Valiusei reikia Alekso“ (1965), Juozo Grušo „Nuogi atrodo negražiai“ (1965), Algirdo Pociaus „Dešimt prancūziškų žodžių“ (1963).
Romualdo Granausko, Tomo Sauliaus Kondroto, Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino ir Sauliaus Šaltenio ryškiausi apsakymai atstovauja 80-ųjų metų tendencijas, iki šiol nepaliaujantys stebinti juose atskleistų išgyvenimų galia.
Iš pastarojo dvidešimtmečio autorių sudarytoja S. Daugirdaitė atrinko Jolitos Skablauskaitės, Bitės Vilimaitės, Regimanto Tamošaičio, Sigito Parulskio ir Danutės Kalinauskaitės laisvo ir savitai aštraus stiliaus apsakymus.
Gerai vertinamas latvių vertėjų darbas – apsakymus vertė ir gerai žinomi, nusipelnę lietuvių literatūros vertėjai: Harijas Galinis, Alfonas Sukovskis, Talridas Rullis, Daina Avotinia, ir jau du dešimtmečius į lietuvių literatūros laukus vis užsukantis latvių poetas Janis Elsbergas, ir visai neseniai lietuvių literatūrą atradusios vertėjos: Indra Brūverė ir Jana Čeverė.
„Esu susipažinusi su didele lietuvių literatūros dalimi, todėl ji man yra artima ir brangi. Šie apsakymai mane sužavėjo sugebėjimu iš, rodos, gyvenimiško mažmožio išvystyti didelę gyvenimo problemą, išeitį iš kurios turi surasti pats skaitytojas. Ypač tai galima pasakyti apie Petro Cvirkos kūrybą. Versdama su baltu pavydu pagalvojau: „Mat, kaip! O aš, deja, taip nesugebu… “, – sako lietuviams gerai pažįstama vertėja Daina Avuotinia.
Janio Elsbergo vertimai pasižymi jautriu santykiu su žodžiu: „Lietuvių kalbą išmokau tebesimokydamas vidurinėje mokykloje, kai buvau susidomėjęs lyginamąja tautosaka. Mielai verčiu lietuvių poeziją, prozą, eseistiką, tačiau tai darau epizodiškai. Per dvidešimt metų vertimų susikaupė daug, tarp jų ir leidyklos „LA“ išleistas Birutės Mackonytės darbas „Lošimas septyniais laikrodžiais“.“
Poeziją latgalių tarme kurianti Jana Čeverė rinkinyje debiutavo kaip vertėja. Ji išvertė du apsakymus – Broniaus Radzevičiaus „Žmogus sniege“ ir Vinco Krėvės „Silkės“. J. Čeverė lietuvių kalba susidomėjo studijuodama latvių filologiją Rėzeknės aukštojoje mokykloje, o pažintį su lietuvių kalba ir kultūra tęsė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos magistrantūros studijose. „Nuostabu, kad galiu būti tarpininkė, padedanti latvių skaitytojui pažinti tokios artimos, o kartu ir skirtingos kaimyninės tautos rašytojų kūrybą“, – prisipažįsta vertėja.
Indra Brūverė iš lietuvių kalbos verčia jau šeštus metus – jos vertimų apsakymų rinkinyje daugiausia – penki. „Vilniuje susipažinau su daug poetų, rašytojų, tikruoju lietuvių literatūros gidu man buvo Marius Burokas. Iš jo pirmąkart ir sužinojau apie autorius, įtrauktus į šią rinktinę.“ Iš išverstų apsakymų vertėjai artimiausias pasirodė Danutės Kalinauskaitės apsakymo magiškasis realizmas. „Galėčiau net pasakyti, jog seniai nebuvau skaičiusi apsakymo, kuris būtų artimas tiek stilistiniu, tiek tematiniu aspektu. Būna tokių akimirkų, kai skaitai ir galvoji: „Taip, šį kūrinį skaitau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku!““
Pagal latvišką spaudą parengė Kristina Vaisvalavičienė, VDU Letonikos centras.
2011.02.27
