Kilo triukšmelis pabandžius sutramdyti vieną televiziją.
Kai įvairiausių rangų veikėjai ginčijasi, samprotauja, kas teisėta, kas neteisėta, negali nesistebėti protingų, išsilavinusių žmonių pakantumu iš ekranų sklindančiai bjaurasčiai, neskoningumui, nekultūringumui, tiesiog dvasiškai žudančiais žmogų, ypač jauną. Ir tai daroma žodžio laisvės vardu. Nėra cenzūros, todėl ką noriu, tą rodau, ką noriu – rašau, kalbu, vaizduoju. Tolerancija.
“Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas” (Arvydas Šliogeris).
Tyro vandens vis mažiau, beveik viskas užteršta paplavomis. XXI amžiaus žmogus, sukūręs techninės civilizacijos stebuklų, leidžia sau taip žemai pulti dvasiškai! Kai Baltijos keliu ėjome į Vakarus, nė manyti nemanėme, kad taip atsitiks ir su mumis. Net patys iškiliausi, protingiausi mūsų žmonės šito negalėjo įsivaizduoti. Dabar ir jie vis dažniau prisipažįsta, kad ne tokią Lietuvą įsivaizdavo, ne į tokią Europą ėjome. Gal tik Amerikos lietuviai, pusę šimtmečio pagyvenę kapitalizmo sąlygomis, galėjo žinoti, kad pirmiausia mus pasieks iš Vakarų plūstančios paplavos. Jie galėjo, jie turėjo žinoti. Ir bent įspėti.
“Rezultatas: sukurtas milžiniškas Ekrano kekšės pasturgalis ir technologinis angelas-teletabis, visą savo impotentišką galybę sutelkęs į Tarpukojį. Vakarai baigiasi dvikojės amebos triumfu”, – “Bulvės metafizikoje” (“Metai”, 2011, vasaris-kovas) rašo filosofas Arvydas Šliogeris. Džiaugiuosi, kad išmintingiausi, padoriausi mūsų kultūros žmonės vis dažniau daiktus ima vadinti tikraisiais vardais, mažiau išprususiam žmogui parodo, pasako, kas yra kas. Kad tas žmogus nemanytų, jog jis yra kvailesnis už Ekrano kekšę arba dabartinį “menininką”. “Todėl tiksliausias dabartinio “menininko” provaizdis yra gangsteris arba mėsininkas, o raiškiausias “menininko” dirbtuvės provaizdis – skerdykla arba išvietė. Žodis “menininkas” nebetinka, geriau – “menininkautojas”; panašiai kaip nebe “grybas”, o “gybautojas”. – vėl pacitavau A.Šliogerį.
Sovietmečiu subrendusiam žmogui dabar dažnai tiesiog koktu parodų salėse, tą patį, neretai net brandesnį, “meną” jis mato ant tvorų, pastatų fasadų, virš tiltų ir po tiltais, upių krantinėse. Įsijungi tą prakeiktą Ekraną – į tave atsuktas pistoleto vamzdis arba įklotas. Nuo visagalės reklamos cinizmo ir melo niekur nepasislėpsi, nepabėgsi, net per didžiojo poeto laidotuves. Ir nieko. XXI amžiuje žmonės siunčia signalus į tolimas galaktikas, bet neturi supratimo, kas nepadoru, negarbinga, nepriimtina.
“Ir jau visai bjauru, bjauriau negu bjauru tai, kad pornonihilistinė epidemija apkrėtė visas Vakarų žmogaus gyvenimo sritis – politiką, religiją, meną ir net “filosofiją”, – ko vertas vien Freudas arba prancūzų “postmodernistai”! Penio filosofija – taip vadinosi Paryžiaus damoms skaitytas Derrida “kursas”. Ir visi tie seksualiniai kliedesiai, pretenduojantys netgi į metafizines aukštumas… Aš neturiu nieko prieš normalias kekšes ar normalius iškrypėlius; dėl manęs tegul jie poruojasi kad ir su šluota, o jei dar atsisėdę ant nusmailinto baslio – malonumas bus dvigubas. Bet pornokekšės ir pornoiškrypėliai pavojingi – visuomenė, kuri juos garbina, pasmerkta. Gal ir nebūtina pridurti, kad pavyzdinė pornonihilizmo teritorija yra Ekranas. Techninis klausimas: kaip pabėgti nuo Ekrano pornošmėklų?”, – citata iš A.Šliogerio “Bulvės metafizikos” žurnale „Metai”.
O pabėgti žūt būt reikia.Vakarų pasaulis vis dėlto gal dar atsikvošės, anksčiau ar vėliau. Negali būti, kad jis nusižudys “dėl šlykštėjimosi savąja fizionomija”, bet tame atsikvošėjusiame pasaulyje mūsų tautos jau gali ir nebūti: nugarmėsime į nebūtį su tomis filosofo minėtomis tolerancijos paplavomis. Nes viską, kas sava – atmetėme. Kultūrą perėmė verslas; pramogas, madas diktuoja iš korumpuotų padugnių iškilęs “elitas”. Dar yra šviesuolių, kurie supranta, kas dedasi Lietuvoje. Prieš mirtį apie tai kalbėjo tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Toje pačioje salėje, kur taip viltingai pradėjome žygį į Laisvę, kur atsirišome akis. Toje pačioje salėje, kurioje su didžiuoju poetu atsisveikinome. Be jo bus žymiai sunkiau išlikti, atsispirti galingam paplavų srautui. Išmintingų žmonių balsas tylus ir beveik nepasiekia jaunosios kartos ausų, girdinčių tiktai muziką primenančius garsus, užkimštų kištukais su laidais, akis įbedusių į telefono klavetūrą. Ausinės mus, vyresniuosius, apsaugo nuo nepakeliamo triukšmo daugiabučiuose, pro šalį lekiančiuose automobiliuose, bet kokia kaina!
“… kas atsitiko konservatoriams, lengva ranka atidavusiems jaunimo švietimą ir aukštąjį mokslą į “liberalų” ir genderistų rankas? (“Liberalai” rašau kabutėse, nes jų Lietuvoje yra kelios veislės ir porūšiai. Vieni gal ir liberalai, bet kiti jau “centristai”, tie, matyt, ”veikia” miesto centre, o neseniai atsirado dar ir kažkokie “bebrai”, tai tie, reikia manyti, bandys įsitvirtint arčiau vandens, Neries ir Vilnios pakrantėse.) Nejaugi niekas nemato, kur krypsta humanitariniai mokslai? Juk savo jaunimą ruošiame liokajais, barmenais, smulkių įmonėlių vadybininkais, viešbučių kambarinėmis, gal kokio vieno aukšto administratorėmis, svarbu, kad be akcento mokėtų ištari “fuck me” ir “vau!”. Jokios tautinės savigarbos, jokio patriotinio ugdymo, tik visko, kas sava, niekinimas, o svetimos šiukšlės aukštinimas. Pasižiūrėkim, kokie klausimai užduodami “Tūkstantmečio vaikams”. Visi viską žinojo apie “Harį Poterį”, bet nežinojo “Kliudžiau” ar “Dievų miško”. Kiek mes galime lįsti Amerikos kičo ir holivudinio “meno” šiknon? Jaunesni jau beveik ir sulindo, tik batai besimato…”. – rašytojo Romualdo Granausko žodžiai. “Metų” žurnalas, išspausdinęs jo atsakymus į R.Daugirdo klausimus “Kelio gale nebūna posūkių…” paaiškina čia pavartotą žodį genderizmas. Tai šiuolaikinė lyčių lygybės ideologija. Pargindinis postulatas: lytinę tapatybę nulemia ne biologiniai skirtumai, bet socialinės nuostatos. Negalima kalbėti apie seksualines mažumas. Yra keturios lygiavertės lytys: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai, transseksualai. Genderistai reikalauja pakeisti mokyklų mokymo programas pagal naująją lyčių sampratą.
Ne tik konservatoriams, visiems mus valdžiusiems dvidešimt pirmą kartą švęsdami Kovo 11-ąją galime padėkoti už tai, ką praradome ir ką įgijome. Rašytojas R.Granauskas sako: “Paprastas žmogus nebeturi Lietuvos. Tų, kurie ją dabar turi, žemaitis net žmonėmis nevadina. Jie jam “ponai”. Rašytojas klausia: “Kaip iškęsti valdžios cinizmą, abejingumą, įžūlumą, gobšumą, visišką panieką žmogui?”
Yra tik viena išeitis: nereikia kęsti. Rašytojas juokaudamas pro ašaras mus guodžia, kad žemaičiai pasigailės likusios Lietuvos ir nepaliks vienos vargo vargti. O aš daug tikiuosi iš lenkų. Jie ilgainiui valdys ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą, išskyrus gal tik žemaičius. Kas su jais susidės? Netrukus pamatysime. Nejaugi konservatoriai?! Ką tada pasakys rašytojas R.Granauskas?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.03.11
