Jūratė Laučiūtė. Skambančio molio kiaulystė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu” populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų”, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34