Laužas. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse kviečia legendomis ir žolynais apipintą trumpiausią metuose Joninių naktį praleisti muziejuje.
Programoje, kaip žada šventės organizatoriai, susipins iš pirmo žvilgsnio priešingi elementai – tradicijos ir modernybė, folkloras ir elektroninė muzika, laukų gėlės ir spalvoti lazeriai, šviesa ir tamsa, ugnis ir vanduo.
Joninių šventė prasidės ant kalno Dzūkijos kaime – šventės dalyviai bus kviečiami įsijausti į gamtos virsmą braidžiodami po laukinių gėlių pievas, kupoliaudami, pažindami žolynus, pindami vainikėlius. Galima bus pasivažinėti arklio traukiamu vežimu ar pajodinėti. Žinoma, bus pasveikinti varduvininkai – Jonai, Jonės ir Janinos, sako šventės organizatoriai. Visas tradicines linksmybes gyva muzika ir balsais apipins ansambliai „Nedėja“ ir „Aidija“.
Vėliau šventė persikels prie Klojimo teatro. Čia bus rodomas spektaklis „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“. Taip pat bus galima braidyti po užburiančias atmosferas su muzika, kurioje susitinka mūsų senoji ir šiuolaikinė kultūros. Slėpiningoje erdvėje vyks Joninių Garsovaizdžiai – koncertas, kuriame gros eksperimentinės, atmosferinės elektroninės muzikos, įkvėptos folkloro, kūrėjai: Lina Žilinskaitė, Modestyno, Kūdra.
Žadama saulę palydėti bei naktį pasitikti su vandeniu ir ugnimi – bus plukdomi gėlių vainikėliai Pravienos upelyje, nuo kalno ridenami degantys ratai, įžiebtos stebulės bei didysis Joninių laužas. O visa tai vainikuos trankūs ir smagūs folkšokiai.
Šventė tęsis per visą naktį – pasimėgavę muzika, peršokę per laužą, išbraidžioję rasotas pievas, auštančią ryto saulę pasitiksime su ansamblių „Aidija“ ir „Lygaudės alumnai“ dainomis, sakoma Lietuvos liaudies buities muziejaus pranešime.
Lokys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštadienį Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, vyks Tikrų Užgavėnių šventė. Organizatoriai ragins triukšmais, pokštais ir linksmybėmis visas tamsybes varyti, o jei nenorės išeiti – Morės liepsnose supleškinti. Kvies visus suėjusius, suvažiavusius „Tėviškės“ muziejun, garsesniu trenksmu nei būrys meškų šokti, trepsėti ir mauroti, atsigavėti su meška.
„Meška pramiega visą žiemą ir tik per Krikštus, pusiaužiemį, ant kito šono apsiverčia, pradeda čiulpti jau kitą leteną. Dar žmonės sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių meška apsiverčia“ ar „Kai žemė atšyla, ir meška iš guolio pakyla“. O pabunda meška jau kovo 25-ąją – per Gandrines. Tada ateina tikras pavasaris, prasideda šviesusis pusmetis. Todėl per Užgavėnes reikia tiek drebinti žemę, šokti ir trepsėti, kad mešką pabudinę greičiau pavasario sulauktume“, – senąsias tradicijas primena Lietuvos liaudies buities muziejausvyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė.
Pasirodo, dar senovėje įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis. Tad ir vienos iš seniausių žinomų Užgavėnių kaukių yra Meškos ir Briedžio. Akmens amžiuje, kai viena pagrindinių išgyvenimo formų buvo medžioklė, manyta, kad ir žmonių vėlės gyvena gyvūnuose. Meška, briedis – žvėrys, globoję giminę, – laikyti genčių totemais.
„Norėdami greičiau sulaukti pavasario, žmonės sugalvodavę įvairių ritualų. Vienas apsirengdavęs briedžio ar elnio kailiu, prisitaisydavęs ragus ir grumdavęsis su kitu, meškos kailį vilkinčiu. Katras nugali, tas ir valdo gamtą, – apie didžiausią Užgavėnių mūšį pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejausvyr. muziejininkė V. Olechnovičienė. – Bendruomeninės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, ritualai iš pradžių talkino medžioklėje, o vėliau – ir žemdirbystėje. Dėl itin laukiamo šiltojo metų laiko jau su Lašininiu grumiasi Kanapinis, simbolizuojantis asketišką gyvenimą ir pasninką. Lašininio bei Kanapinio kova – senųjų Meškos ir Briedžio varžytuvių aidas“. Užgavėnės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Meška ne tik šiltojo, šviesesnio metų laiko, bet ir stiprybės simbolis. Muziejaus atstovai šiųmetėse Užgavėnėse kviečia triukšmingai „įgyti“ meškiškų galių ir taip pasirengus sutikti pavasarį.
„Šeštadienį muziejuje Rumšiškėse užsigavėkim su meška, persikūniję į jos kailį, sekdami muziejuje jau pusiaužiemį išlindusiomis pėdomis ir pabudindami tą, kuri dar miega. O jei nuo linksmybių vėjo pradės draikytis stogų šiaudai, žinokit, kad ten dulka meškos gaurai“, – smagiai pokštaudami Lietuvos liaudies buities muziejaus atstovai kviečia į Užgavėnių šventę.
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse veiks adventinis miestelis. E. Braziulienės nuotr.
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse lankytojus du savaitgalius pasitiks nušviestas, atgijęs muziejaus miestelis, fone skambanti adventinė muzika, o šiltuose ir jaukiuose muziejaus miestelio nameliuose – gausybė veiklų.
Adventinis miestelis, pasak muziejaus darbuotojų, – tai vieta, kur galima trumpam pabėgti nuo šventinio skubėjimo, rūpesčių ir blizgučių bei pajusti ramią, nostalgišką šv. Kalėdų laukimo nuotaiką.
Tradiciškai adventas yra ramybės ir susikaupimo metas, laukiant vienos didžiausių metų šventės – šv. Kalėdų. Šiuo laikotarpiu būdavo susilaikoma nuo sunkių darbų ir triukšmingų pasilinksminimų, dirbami tik nesunkūs ir neskubūs darbai, vykdavo ramūs vakarojimai su dainomis ir žaidimais bei stengiamasi visapusiškai pasiruošti šventėms.
Šiais laikais advente lieka vis mažiau ramybės bei atsiranda daugiau skubėjimo ir nuolatinio lėkimo. Lietuvos liaudies buities muziejus stengiasi atliepti šiuolaikinio žmogaus norą nors trumpam stabtelėti ir praleisti ramią, šviesią bei turiningą adventinę popietę su artimaisiais – be blizgučių ir didžiulio šurmulio, atsigręžiant į vietos tradicijas.
Muziejaus adventinis miestelis lankytojus pasitiks gausybe veiklų. Čia bus galima pasigaminti šiaudinį žaisliuką eglutei, susipažinti su kalėdaičių gamyba, išsikepti gardų meduolį, pasigaminti natūralaus muilo, dalyvauti adventiniame vakarojime, ranka užrašyti ir išsiųsti senovinį popierinį atviruką, pasivažinėti arklių traukiama karieta bei išbandyti dar daugiau įvairių užsiėmimų. Sušilti padės ir miestelio aikštėje degantys laužai bei karšta arbata.
Bus galimybė įsigyti ir įvairių smulkių, rankų darbo, vietinių amatininkų pagamintų dirbinių. Muziejaus darbuotojai kviečia susitikti jaukiame Adventiniame miestelyje Rumšiškėse ir drauge pasiruošti Šv. Kalėdoms. Miestelis bus atviras du savaitgalius – gruodžio 11, 12 ir 18, 19 dienomis, 13–18 val.
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame dar keletą pusiau asmeninių, pusiau visuomeninių prisiminimų, įamžintų Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukose.
Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.
Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu” populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.
Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.
Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų”, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.
Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.
Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.
“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.
Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą.
Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.
Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.
Pažįstama?
Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.
Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.
Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.
Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?
Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.
Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?
Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.
Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.
Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.
Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.
Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?
Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.
Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.
Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.
Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų produktas.
Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.
O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.
Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?
Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.
Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.
Ir Vilniuje buvo atgaivinta Blukvilkio šventė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Visi kalėdiniai stalai jau nurinkti, dovanos – išpakuotos ir jau nekantriai laukiame, kada įžengsime į Naujuosius metus. O į juos įžengti reikėtų be pykčio, atsikračius visų per metus susikaupusių blogybių.
Tad Lietuvos liaudies buities muziejus ir kvietė šeštadienį atvykti į Rumšiškes – čia vidudienį vyko Kalėdinio Blukio deginimas. Tai, anot muziejaus, – unikali proga deramai atsikratyti visų per metus prisikaupusių negerovių, kalčių, pykčių bei pasitikti Naujuosius su šviesa ir gausa.
Pagal senuosius lietuviškus papročius, Blukis (masyvi trinka ar kelmas) – Kalėdų šventės ženklas. Vienas žmogus jo niekaip nepajudintų, tad jo vilkimas suburia visą bendruomenę linksmam ritualui. Tikėta, kad lazda trinktelint per Blukį galima jam perduoti visas kaltes, negeroves ir pykčius, o jį sudeginus, sudega ir visos blogybės, išlaisvinama šviesa ir gausa. Ir Vilniuje buvo atgaivinta Blukvilkio šventė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Šventės pradžioje, kaip praneša Lietuvos liaudies buities muziejus, blukvilkiai užners virves ant storos medinės trinkos ir vilks per visą Žemaitijos kaimą, užsukdami į sodybų kiemus, spėdami būsimos žiemos orus, sveikindami šeimininkus, dainuodami, šokinėdami ir krėsdami pokštus, o tuo tarpu visi renginio dalyviai galės lazdomis trankyti Blukį. Aplankius kaimynus, iškilmingai bus sukurtas laužas ir Blukis sudegintas su visomis jame besislepiančiomis negerovėmis.
Skambės dainos, bus šokiai ir vaišės ir, jei gamta leis, visokios žiemiškos pramogos, žada muziejus, ragindamas atvykti į Kalėdinio Blukio deginimą ir atsikratyti per metus susikaupusių negerovių, nesaugoti jų Naujiesiems…
