Praėjusi savaitė įsimintina tiems, kurie domisi ketverius metus trunkančiu Medininkų žudynių bylos tyrimu. Byla artėja prie paskutiniojo etapo.
Jau galima nuspėti, koks greičiausiai bus Vilniaus apygardos teismo verdiktas. Mat prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas oficialiai pareikalavo, jog buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas būtų baudžiamas griežčiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos.
Prokurorų manymu, byloje surinkta užtektinai įrodymų, jog jis dalyvavo Medininkų žudynėse. O Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija atmetė visus buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino advokatų prašymus. Taigi daugiau nebus atlikta jokių papildomų ekspertizių, tyrimų, nebus į teismą kviečiami ir advokatų nurodyti liudininkai. Žodžiu, keršto ištroškę primityvieji patriotai (juos filosofas Arvydas Šliogeris yra apibūdinęs dar griežčiau) gali džiūgauti: vargu ar vienintelis kaltinamasis omonininkas K.Michailovas – Nikulinas bus išteisintas.
O kodėl gi ne? Prokurorų kalbose – išsamūs pasakojimai apie tai, kokias mirtinas, su gyvybe nesuderinamas žaizdas patyrė mūsų Medininkų pasienio posto pareigūnai. Tokiems aprašymams dėmesio skirta daugiausiai. O apie tai, kas konkrečiai žudė ir kodėl žudė, – duomenų jau žymiai mažiau. Tie duomenys – abstraktūs.
Apie keistus Medininkų skerdynių bylos tyrimo užkulisius jau daug rašiau tiek portale Slaptai.lt, tiek laikraštyje “XXI amžius”. Bet kiekviena diena, praleista Vilniaus Apygardos teisme, stebint prokurorų elgesį, pažeria naujų šokiruojančių klausimų. Nelogiškų prokuroriškų žingsnių – apstu. Ir apie tai, mano supratimu, būtina kalbėti, jei Lietuvai rūpi, kas užsakė ir surengė Medininkų skerdynes. Mat versija, jog Medininkų pareigūnus nužudė ne Rygos OMON milicininkai, o specialiųjų KGB dalinių smogikai, – tampa vis ryškesnė ir akivaizdesnė. Taip, keli Rygos OMON milicininkai tą lemtingąją naktį buvo atvykę į Vilnių. Bet greičiausiai tik tam, jog tiesiog pernakvotų Vilniaus OMON bazės būstinėje Antakalnyje. Žodžiu, į Lietuvą jie buvo komandiruoti veikiausiai tik tam, kad vėliau visą bėdą už pralietą lietuvių kraują būtų galima suversti “neprašytiems svečiams iš Latvijos”, o tikrųjų žmogžudžių niekas niekad neieškotų.
Ar prisimenate, kodėl prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas prieštaravo advokatų prašymui į teismo posėdį pakviesti tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį? Ar prisimenate, kodėl prokurorai pabijojo išklausyti prof. V.Landsbergio nuomonės? Gal jie pabijojo išgirsti versiją, esą šioje žiaurioje istorijoje Rygos OMONui galėjo būti suteiktos tik priedangos funcijos? Prof. V.Landsbergis 1991-aisiais vadovavo valstybei ir turėjo, prisimenant jo užimamas pareigas, daugiausiai informacijos apie tai, kas iš tiesų dėjosi atsiskirti nuo SSRS išdrįsusioje Lietuvoje. Tačiau prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas pareiškė, jog nėra duomenų, kad profesorius tą lemtingąją naktį būtų buvęs Medininkuose. Maždaug taip. Todėl, jų manymu, jis negalįs teismui pasakyti nieko įdomaus ir konkretaus.
Sutikite, toks prokurorų pareiškimas – sveiku protu sunkiai besuvokiamas. Juo vadovaujantis galima velniai žino kur nukeliauti. Jei jau apie Medininkų žudynes gali ką nors rimto žinoti tik tie, kurie ten buvo, tada ar neverta retoriškai sušukti: bet juk ir prokurorų Medininkuose tą lemtingąją naktį nebuvo. Tad kuo remdamiesi jie visuomenei perša savo versijas? Vadovaujantis prokurorų pozicija galima pateikti klausimą ir Vilniaus Apygardos teismo kolegijai: o jūs, teisėjai, kodėl narpliojate šią bylą, jūsų juk irgi nebuvo lemtingąją naktį iš liepos 30-osios į liepos 31-ąją Medininkuose. Be abejo, toks klausimas – absurdiškas. Bet tada kodėl prokurorams galima teigti absurdiškus argumentus oficialioje teismo salėje? Mano supratimu, Medininkų žudynių byla taip ir liks objektyviai, išsamiai neištirta, nes lieka neapklaustas to meto pirmasis valstybės pareigūnas, 1991-aisiais turėjęs daugiausiai informacijos apie Lietuvos nedraugų kėslus.
Vadovaujantis prokurorų logika, apie Medininkų žudynių bylą geriausiai galėtų papasakoti tik vienintelis likęs gyvas liudininkas Tomas Šernas. Tačiau vertindami T.Šerno 1991-aisiais metais duotus parodymus mūsų prokurorai daro būtent kardinaliai priešingas išvadas. Prokurorų išvados nesutampa su vienintelio išlikusio gyvo liudininko T.Šerno parodymais. Pirma, T.Šernas niekad niekur netvirtino, jog atpažino Rygos OMON milicininką K.Michailovą kaip žudiką. Antra, šiandien pastoriumi dirbantis T.Šernas 1991-aisiais, tuoj po nelaimės, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams dar ligoninėje, sakė, jog Medininkų posto šturmas prasidėjo 4 valandą ryto.
Ketvirtąją valandą jis baigė budėjimą ir ruošėsi pažadinti jį pakeisti privalėjusį pareigūną. O pats ketino eit ilsėtis. Bet pro vagonėlio langą žibinto šviesoje pamatė artėjantį užpuoliką su kepuraite. Besiartinantis vyras dėvėjo žalią uniformą. Rankoje sėlinantis užpuolikas laikė automatą “Kalašnikov” su medine buože ir blizgančiu antgaliu vamzdžio priekyje. Prie automato greičiausiai buvo pritvirtintas duslintuvas. Išvydęs besiartinantį nepažįstamąjį T.Šernas suspėjo sušukti “OMONas puola”. Daugiau T.Šernas nieko nespėjo. Nepažįstamasis įsiveržė į vagonėlį ir nuskubėjo į tolimesnius kambarius…
Tad neaišku, kokios aplinkybės prokurorams leidžia netikėti šiais T.Šerno parodymais? Kodėl prokurorai įsitikinę, jog T.Šernas klysta, sakydamas, jog postą žudikai užpuolė 4 valandą ryto? Juk pastoriumi dirbantis T.Šernas savo parodymų, skirtingai nei kai kurie kiti liudininkai, nekeitė per visus pastaruosius dvidešimt metų. Be to, kai prasidėjo užpuolimas, T.Šernas nemiegojo – nebuvo ką tik pakirdęs iš miegų. Todėl puikiai suvokė, kokia tuo metu buvo valanda. Galų gale kodėl T.Šernas turėtų meluoti? Ypač 1991-aisiais metais. Juk mažai tikėtina, jog tada jam, ligoniui, būtų buvęs daromas koks nors spaudimas. Tačiau prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas savo kaltinamojoje kalboje tvirtina, jog Medininkų postas užpultas buvo ne 4-ąją valandą, o maždaug 45-iomis minutėmis vėliau. Jų įsitikinimu, Medininkai buvo užpulti 4.45 valandą. Kodėl toks didelis laiko skirtumas tarp T.Šerno parodymų ir prokurorų versijos? Klausimas – be atsakymo.
Prokurorų kaltinamojoje kalboje nepaaiškinta, kuo remiantis jie atmeta T.Šerno parodymus. Tiesa, vienas prokuroras kadaise jau leptelėjo, kodėl negalima tikėti liudininko, kurio rimtai sužalota galva, žodžiais. Bet juk mūsų medikai nustatė, jog T.Šernas, nors ir patyręs išties sudėtingą galvos traumą, yra psichiškai sveikas ir adekvačiai suvokia jį supantį pasaulį. Tai įrodo ir aplinkybė, kad pastorius T.Šernas yra baigęs aukštąją mokyklą.
Keista buvo klausytis ir prokurorų teigimo, esą Medininkų užpuolimas truko nuo 4.45 iki 5.25 valandos. Prokurorų manymu, žudikai Medininkų poste išbuvo apie 40-imt minučių. Ar įmanomi tokie stebuklai? Remsiuosi asmenine patirtimi. 1984 – 1986 metais tarnavau sovietinėje armijoje eiliniu. 1994 – 1995-aisiais metais dirbau karo žurnalistu Čečėnijoje. 1998 – 2003-aisiais vadovavau specializuotam kariniam priedui “Vardan Lietuvos”, kur pats asmeniškai rašiau apie Lietuvos ir kitų šalių ginkluotąsias pajėgas. Žodžiu, teko ir pačiam asmeniškai dalyvauti įvairiausio karinio pobūdžio pratybose, ir jas stebėti, ir paskui – analizuoti laikraščių puslapiuose, imti interviu iš pratybas stebėjusių specialistų, įskaitant ir generolus.
Taigi esu daug kartų savo akimis matęs, kaip mokosi kariauti lietuvių, latvių, estų, vokiečių, rumunų, danų, britų, turkų, rumunų, suomių, švedų, baltarusių kariai. Bet priešininkų posto užpuolimas likviduojant sargybinius tetrukdavęs vos keletą minučių. Jei karinė operacija užpuolant postą tęsdavosi daugiau nei dešimt minučių, toks užpuolimas buvo laikoma kaip nevykęs, nepasisekęs. O štai Medininkų posto užpuolikai nusikaltimo vietoje išbuvo 40-imt minučių? Įdomu, ką jie ten taip ilgai veikė? Fotografavosi prie nužudytųjų, persirengė kitais drabužiais, ieškojo slaptųjų dokumentų? Bet pats svarbiausias klausimas šis: kodėl Medininkų posto žudikai nebijojo, kad juos kas nors pastebės, užklups nusikaltimo vietoje? Juk, vadovaujantis logika, kiekvienas nusikaltėlis skuba kuo greičiau pasitraukti iš vietos, kur buvo nusižengta įstatymams. Medininkų užpuolikai elgėsi priešingai. Jie tarsi laukė, kad juos kas nors užkluptų nusikaltimo vietoje? Prokurorų kaltinamosiose kalbose paaiškinimų šia tema nėra.
Beje, prokurorų R.Stankevičiaus ir S.Versecko versija, esą Medininkų posto užuolimas tęsėsi nuo 4.45 iki 5.25, keistai nesutampa su tuometinio Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko žodžiais, ištartais neeiliniuose to meto Seimo posėdžiuose tuoj po tragedijos – 1991-ųjų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Neeiliniuose Seimo posėdžiuose generalinis prokuroras A.Paulauskas yra pasakęs, jog apie Medininkų posto užpuolimą jis sužinojo 1991-ųjų liepos 31-ąją 5 valandą ryto. Jei tuometinio Generalinės prokuratūros vadovo A.Paulausko žodžius lyginsime su prokurorų R.Stankevičiaus ir S.Versecko kaltinamuoju aktu, A.Paulauskas apie Medininkų užpuolimą sužinojo dar tuo metu, kai poste galimai šeimininkavo užpuolikai. Vadinasi, Medininkų posto skerdikus dar galėjome sučiupti.
Jeigu iš Vilniaus centro važiuotume į Medininkus laikantis visų eismo taisyklių, užtruktume apie 38-ias minutes. Bet jei labai skubėtume ir nesilaikytume jokių eismo taisyklių, Medininkus pasieksime per 10 – 12 minučių. Turint omenyje, kad 1991-aisias gatvėse nebuvo tiek daug šviesoforų kaip dabar, be to, gatvės naktį buvo tuštutėlės, galbūt Medininkų postą buvo galima pasiekti dar anksčiau. Tad šitas palyginimas iškelia dar vieną svarbų faktą: arba kažkas iš Lietuvos pareigūnų neskubėjo pasiųsti į tragedijos vietą specialiųjų pajėgų, arba klysta prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas, kalbėdami apie egzekucijos trukmę nuo 4.45 iki 5.25 valandos.
Esama ir dar daugiau keistų neatitikimų. Tą kruvinąjį rytą apie 4.35 pro Medininkus važiavo Antanas Naraškevičius. Medininkuose jį tikrino du pareigūnai – to meto policininko uniformą vilkintis vyriškis ir civilius drabužius vilkintis muitininkas. Muitininkas buvo vyresnio amžiaus. Policininkas buvo ginkluotas 7,62 kalibro automatu “Kalašnikov” su medine buože. Dar ikiteisminio tyrimo pareigūnams liudininkas A.Naraškevičius tvirtino neapsirinkąs, kad policininko rankose matė būtent 7,62 kalbiro AKM. A.Naraškevičius kadaise tarnavo sovietinėje armijoje, todėl puikiai skiria šiuos ginklus. Bet juk mūsų Medininkų pareigūnai buvo ginkluoti kitokio modelio “kalašnikovais” – be medinių buožių. Mūsiškių automatai buvo su sulankstomomis buožėmis, mažesnio kalibro bei skyrėsi dydžiu. Beje, tuometinio ikiteisminio tyrimo pareigūno Algimanto Astaškos paprašytas atidžiai pasižiūrėti į Medininkuose nužudytų vyrų nuotraukas, A.Naraškevičius pareiškė, jog jį tą naktį sulaikė visai kiti vyrai. A.Naraškevičiaus manymu, sulaikė jį ne mūsų pareigūnai, budėję Medininkuose. Vadinasi, A.Naraškevičius buvo akis į akį susidūręs su posto užpuolikais? Žodžiu, A.Naraškevičius pabrėžė, jog jį sustabdė tikrai ne oficialūs Medininkų posto pareigūnai, o du nežinomi vyresnio amžiaus vyrai. Vienas su juo kalbėjo lietuviškai.
Liudininko A.Naraškevičiaus parodymai sutampa su T.Šerno parodymais, jog vienas užpuolikas tikrai kalbėjo lietuviškai. Tačiau abu šie parodymai nesutampa su prokurorų versija. Prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas teismui įrodinėja, jog A.Naraškevičius buvo susidūręs ne su užpuolikais, o su dar gyvais mūsų pareigūnais.
Beje, teismui perduotoje medžiagoje nėra protokolo, kuriame būtų užfiksuoti A.Naraškevičiaus parodymai, susiję su pareigūnų atpažinimo dilema. Nors, logiškai svarstant, byloje turėtų būti dokumentas, bylojantis, kaip liudininkas A.Naraškevičius sako, jog parodytose Medininkų postą saugojusių pareigūnų nuotraukose nėra vyriškių, kurie jį buvo sustabdę. Pastebėję šią “smulkmeną”, K.Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė pareikalavo, kad teismas surastų prokurorui R.Stankevičiui perduotų ikiteisminio tyrimo pareigūno A.Astaškos dokumentų apyrašą. Pažvelgus į tokį apyrašą būtų aišku, kur pradingo ir ar tikrai pradingo atpažinimo protokolas. Tačiau Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teismo kolegija šį advokatų prašymą atmetė. Tad lieka neaišku, ar ikiteisminio tyrimo tyrėjas A.Astaška tikrai neperdavė prokurorui R.Stankevičiui šio dokumento.
Medininkų bylą tyrę prokurorai kažkodėl nepatikėjo ir vienintelio gyvo liudininko T.Šerno tvirtinimais, jog jis tarp užpuolikų atpažįsta ne omonininką K.Michailovą – Nikuliną, o omonininką Igorį Gorbanį. Ir todėl į Lietuvos teisėsaugos rankas atsitiktinai pakliuvęs Latvijos omonininkas I.Gorbanis vėliau neįvardinamas ir neapklausiamas liudytoju. 2003-aisiais jis atiduodamas Latvijai. Būtent tada Lietuvos teisėsauga kažkodėl dėmesį ima koncentruoti į K.Michailovą – Nikuliną, kuris, skirtingai nei I.Gorbanis, niekad nuo Lietuvos teisėsaugos nesislapstė. Ir tuo pačiu pradeda tikėti anoniminiais liudininkais, kurie, skirtingai nuo pastoriaus T.Šerno, patys nieko nematė. Jie tik girdėjo, kaip kažkas kažkada jiems pasakojo spėjimus, esą į Medininkus žudyti lietuvių pareigūnų galėjo važiuoti K.Michailovas – Nikulinas. Bet nurodyti konkrečių žmonių, kurie jiems papasakojo šią versiją, jie negalį, nes neprisimena. Ko verti tokie anoniminių liudininkų parodymai, juos sugretinus, pavyzdžiui, su T.Šerno parodymais?
Taip, Vilniaus OMONo štabo viršininko Vladimiro Razvodovo vairuotojas Tadeušas Gudaniecas, duodamas parodymus, yra tvirtinęs, jog lemtingąją naktį į Medininkus vežė keletą omonininkų. Bet T.Gudaniecas taip pat sako, jog K.Michailovo – Nikulino jis tikrai nevežė. Jo žodžiais tariant, K.Michailovo – Nikulino nebuvo tarp tų, kuriuos jis vežė, o paskui po kelių valandų parvežė atgal į Vilnių. Be to, T.Gudaniecas su tais omonininkais, kuriuos lemtingąją naktį nuvežė kelioms valandoms į Medininkus, sugrįžo dar tuomet, kai buvo tamsu, kai tik pradėjo švisti. O tai reiškia, kad jo su omonininkais grįžta į Vilniaus OMON bazę dar gerokai iki 4 valandos ryto. Nes liepos 31-ąją Lietuvoje pradeda švisti tik po ketvirtos valandos. Vadinasi, jo nuvežtieji omonininkai, net jei tarp jų ir buvo K.Michailovas – Nikulinas, negalėjo dalyvauti egzekucijoje. Negalėjo, net jei remsimės T.Šerno parodymais, kad šturmas prasidėjo būtent 4 valandą ryto. T.Gudanieco nuvežtieji omonininkai negalėjo šaudyti į mūsų pareigūnus Medininkuose ir remiantis prokurorų R.Stankevičiaus bei S.Versecko versija, jog užpuolimas prasidėjo 4.45 valandą.
Vadovaujantis prokurorų versija, Medininkų poste Rygos OMON milicininkai šaudė iš automatų, kurių, logiškai svarstant, negalėjo turėti. Esama oficialios informacijos, jog Rygos omonininkai kadaise užėmė Minsko aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakultetą ir pagrobė 38-erius 7,62 kalibro automatus AKMS. Tačiau ir Vilniaus OMON bazėje buvo tokio kalibro „Kalašnikov“ automatų, o žudynių išvakarėse papildomai jie gavo dar 80 vienetų automatų ir kelis tūkstančius įvairių šovinių. Medininkuose, beje, šaudyta iš 7,62 kalibro automatų “Kalašnikov”, kokius turėjo ir Vilniaus OMON, ir specialus Lietuvoje dislokuotas vidaus kariuomenės dalinys, ir Šiaurės miestelio kariškiai. Tačiau mūsų prokuratūra įrodinėja, jog būtent Rygos omonininkai į Vilnių atsivežė trumpuosius 7,62 kalibro “kalašnikovus”, nors visi liudytojai tvirtina matę pas juos 5,45, t.y. mažesnio kalibro automatus. Ir tie buvę atiduoti į Vilniaus OMON ginklų saugyklą. Tad iš kur Vilniuje pas Rygos OMON milicininkus, kada ir kodėl būtent pas juos atsirado trumpieji 7,62 kalibro “kalašnikovai”? Prokurorų kaltinamojoje kalboje nėra atsakymo į šį klausimą.
Kaltinamojoje kalboje nėra net įvardinta, ką, prokurorų manymu, konkrečiai nužudė buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas. Medininkų posto užpuolikai įvardinami ne pavardėmis ir vardais, o numeriais: pirmas, antras, trečias. Tad lieka neaišku, kaip Medininkuose, jei tai – tiesa, elgėsi K.Michailovas? Vaizdžiai tariant, norėtųsi žinoti, kiek mūsų pareigūnų ir kaip konkrečiai nušovė kaltinamasis. Vieną, du, tris? Nejaugi nusispjaut, kiek jis nušovė – vieną ar tris?
Į akis krenta ir aplinkybė, jog kaltinamojoje kalboje prokurorai visiškai nesiremia tų 120-ies liudininkų, kurie buvo intensyviai apklausinėjami teismo proceso metu, parodymais. Vadinasi, prokurorų reikalavimas apklausti per šimtą liudininkų buvo klaida? Vadinasi, tokia gausybė liudininkų apklausta visai be reikalo? Vadinasi, tokiu būdu sąmoningai, pačių prokurorų iniciatyva, buvo vilkinamas Medininkų bylos tyrimas? Remiantis dabartine prokurorų R.Stankevičiaus ir S.Versecko kaltinamąja kalba, liudininkai išties buvo nereikalingi. Bet juk tuos liudininkus apklausti prašė ne K.Michailovo advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė. To reikalavo prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas. Vadinasi, jie, o ne gynėjai, vilkino teismo procesą. Ženkliai vilkino. Juk per teismo posėdį buvo geriausiu atveju apklausiami vos vienas-du, o geriausiu atveju vos trys liudininkai. O dabar suskaičiuokite, kiek iš viso dienų Medininkų bylą nagrinėjanti teismo kolegija dirbo tuščiai, beprasmiškai.
Tiesą apie Medininkų žudynių bylą išsiaiškinti norintys lietuviai neturėtų džiaugtis ir teisėjų kolegijos pirmininkės S.Bieliauskienės sprendimu spartinti bylos tyrimą, per savaitę šaukiant ne du, kaip anksčiau, o keturis ar net penkis teismo posėdžius. Spaudoje pasirodė pranešimų, jog teisėja S.Bieliauskienė netrukus turi išeiti į dekretines atostogas. Todėl ir skubinamasi kuo skubiau bylą užbaigti. Nes pasitraukus bent vienam teisėjui iš trijų, šią bylą tektų nagrinėti iš naujo. Visas šis karštligiškas skubėjimas atsirado tik todėl, kad Vilniaus Apygardos teismo vadovybė prieš porą metų nepasirūpino, jog Medininkų byloje dalyvautų ne trys teisėjai, o keturi, įskaitant ir atsarginį, skirtą nenumatytoms aplinkybėms. Pavyzdžiui, vienam iš teisėjų išėjus motinystės ar tėvystės atostogų.
Paprašytas pakomentuoti prokurorų kaltinamąją kalbą, advokatas A.Marcinkevičius pareiškė iki šiol negalįs patikėti, jog Lietuvoje, kuri šiemet vadovaus ESBO, įmanomos taip prastai ištirtos bylos. Advokato teigimu, kaltinamojoje prokurorų kalboje esama tik vieno neginčijamo fakto: tą lemtingają naktį jų ginamasis tikrai buvo Lietuvoje. Tačiau apie tai mūsų teisėsaugai pasakė pats K.Michailovas. Omonininkas neslėpė, jog tądien buvo atvykęs į Vilnių. Bet jis kategoriškai neigia, jog žudynių naktį buvo išvykęs iš Vilniaus OMON bazės Antakalnyje. O prokurorai neturi jokių konkrečių įrodymų, jog K.Michailovas šaudė Medininkuose. Neturi nei liudininkų parodymų, nei piršto antspaudų, nei ginklų. Jo neatpažįsta ir vienintelis išlikęs gyvas T.Šernas. Tėra du anoniminiai liudininkai, kurie sako, jog jiems kažkas kažkada sakęs, jog prie Medininkų žudynių rankas galėjo būti prikišęs ir Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas.
Bet ar teisinėje, demokratinėje valstybėje galima kalėjimu iki gyvos galvos nuteisti žmogų, jeigu kaltinimo pagrindas – vien nekonkrečios dviejų anoniminių liudininkų prielaidos?
Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas, kurį prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas siekia pasodinti iki gyvos galvos.
2011.04.11
