Tarp tų, kas „parašyta moterų“ Lietuvoje, yra parašyta ir Emilijos Liegutės/anksčiau Balionienės. Ir parašyta visai neblogai. Kur galima pastatyti Emilijos kūrybą? Tikriausiai ne „moteriškosios literatūros epistemos“ viršūnėje, o gal arčiau pamatų, laikančių visą literatūrinį panteoną su jo viršūne?…
Čia pasiremsiu literatūros žiniuone Viktorija Daujotyte: „Ar būtinai reikia orientuotis tik į aukštumas? Juk visa, kas kuriuo nors būdu veikia visuomenės ar jos dalies mintis, jausmus, turi būti analizuojama, vertinama… Kur tik kuriuo nors būdu yra reiškęsis moters savitumas, kūrybingumas, ten tekėjo ir požeminės, paviršiuje nepasirodžiusios upės. “Emilijos Liegutės kūrybiška, nerimastinga asmenybė reiškėsi abiem būdais. Per Atgimimo, per Sąjūdžio laikotarpį su Emilija nebendravau, bet buvome artimi dvasiškai, nes stovėjome toje pačioje barikadų pusėje. Per radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją…
Šitaip samprotaudamas, pakeliui prisiminiau savo bendrakursio, garsaus poeto Sigito Gedos mintį, – „gyvenimas yra aukščiau už meną“… Taip Sigitas manė jau pasiekęs savo kūryboje daug ko, mokėdamas, kaip tinkamas, valdyti meną savyje. Deja, gyvenimo savyje nesugebėjo suvaldyti, nes jis yra aukščiau…
Grįžtant prie Emilijos, prisipažinsiu – ilgai nesisekė sutapatinti Jos nueito gyvenimo kelio „kilometražo“ su Jos fizine išvaizda, veido apnašu /pavartojau žemaitizmą/, su Jos dvasine jaunyste.
Ir internetine statistika negalima pasikliauti: viename portale radau parašyta, kad Emilija išleidusi 26 knygas. Bet kai pati autorė kruopščiai pasižiūrėjo į savo kūrybinį kraitį, rado 44-ias. Tame skaičiuje – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro! Paprašyta pamotyvuoti savo kūrybinio kelio pradžią, Emilija jaunatviškai atsako: „Labai džiaugiuosi, kad ir tarybiniais metais nesėdėjau sudėjusi rankų, o rašiau vaikams, nes apie „tėvelį“ Staliną ar šviesų tarybinį rytojų bei apie kolchozus rašyt nenorėjau. O vaikiškas, pavyzdžiui, pasakas ar ką nors apie gyvūnėlius, prašom, – rašyk!“
Emilijos pirmoji knyga (apsakymai suaugusiems) „Palaukių vasara“, sudėta, kaip tada buvo juokaujama, į bendrą „grabą“, pasirodė 1967 metais. Neprisimenu jos turinio, tad negaliu pasakyti, ar ten buvo koks apsakymas apie kolchozus. O jeigu ir buvo, tai tematika niekuo dėta, jeigu ji neužgožė gyvų žmonių, neiškraipė jų charakterių, leido skverbtis į gyvenimo gelmę. O jeigu jis buvo toks, kaip Emilijos daug vėliau parašytas apsakymas „Apžavėtoji“, galintis būti užskaitytas už apysaką, tai kalbant ir rašant apie Emiliją Liegutę, reiktų meninės kokybės kartelę pakelti aukštokai. Apsakymas visai ne idiliškas, kaip galėtų pagalvoti jo neskaitę, o priešingai, – rūstokas, dramatiškas. Jo meniškumo kartelę aukštyn kelia realistinio ir sąlyginio laikų pavykęs supynimas, – apie savo fatališką meilę nestandartiniam kolūkio pirmininkui Adomėliui pasakoja pati melžėja Klemetina, ir ji pasakoja jau… mirusi. Taigi, balsas iš Anapus. Sąlyginė forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš kolchozinės tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir naujai nušviesti juos bei interpretuoti…
Tokios projekcijos trūko pokario prozoje, štai kodėl nei Liegutės, nei kitų rašytojų kūryboje negalėjo anksčiau atsirasti tokių rezistentiškai nusiteikusių kolūkio pirmininkų kaip Adomėlis, nei tokių fatališkai juos įsimylėjusių moterų… O gyvenime tokių pasitaikydavo, manau, kad ir Emilija rėmėsi žinomais prototipais… Antroji apsakymo dalis meniškai silpnesnė, – kontrastą nulėmė kitoniško pobūdžio siužetas, dokumentiniai faktai apie Adomėlio rezistencinę veiklą; autorė padarė per staigų siužetinį posūkį, kuris reikalavo kitokios stilistikos. Ankstesnioji nebetiko, nes buvo pritaikyta tiktai prie Klementinos pasaulėjautos, jos dorovinių principų, pagrįstų Gerumu, Žmoniškumu.
Kiti knygos „Apžavėtoji“ apsakymai apie moteris„Ledonešis“, „Mataušų Damukos istorija“, „Stiprybės žemė“, „Besiilginti moteris“, trumpesni, juose nebėra apysakinio užmojo. Žanras verčia autorę pasakoti apibendrintai, remtis sąlygiškesniu stiliumi, kurį galima susieti su padavimų, sakmių tradicija. O, kaip žinoma, ši tradicija turi gerą istorinę atmintį. Liegutė apsčiai naudojasi ja, todėl geba akumuliuoti vaizduojamų moterų paveiksluose agrarinės atminties archetipus, bylojančius apie sunkią moterų dalią, vyrų viršenybę bei neteisybę, gautą turtinės padėties, patriarchinės/diktatorinės laikysenos sąskaita.
Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai derina pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakterio dominantę – meilę, ir suranda naujų Damukos asmenybės bruožų. Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina. Paskui ji niūniuoja giesmes apie siratėlę savo vyrui Vaciukui, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį… Šios moters paveikslas įtaigus ir apibendrintas. Meniškai tikslinga ir apsakymo antroji dalis, įvedanti naują personažą, – Damukos anūką Gedą. Jo paveikslas taip pat lakoniškai nutapytas, keliuose epizoduose girdime tokią pačią liūdną, nostaligišką gaidą. Apsakymas byloja apie laikų kaitą, apie archainės sanklodos irimą, negalinčią nepalikti pėdsakų žmonių sielose, likimuose…
„Stiprybės žemė“ dedikuotas tetos Gabrielės atminimui, vadinasi, pasitvirtina faktas, kad Emilija prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi autentiška savo ir gentainių patirtimi. Sakmiško pobūdžio kūrinius kurdama, Emilija Liegutė identifikuojasi su agrariškąja tautos pasaulėjauta, o leksikoje, kalbos stilistinėje architektonikoje suranda nemaža susilietimo taškų. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė rašė: „E. Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą/…/ Ji daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai „slepia“ emocijas“* (E. Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. LRS l-kla, 2006, p. 166, 167)…
Ir dar profesorė Elena Bukelienė labai vertina Emilijos Liegutės istorinę prozą (apysakas „Pranciškus Skorina“ (2001), „Emilija Pliaterytė“ (2004). „Tokios knygos šiandien labai aktualios. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsiprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai“. (Ten pat, p. 163).
Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, – kaip Humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos. Neatsitiktinai jinai daugiau kūrinių parašo vaikams, paaugliams, ir, sakyčiau, jos pasaulėjautos romantiškumo, lyriškumo pertekliumi galima aiškinti Emilijos pasukimą į poezijos žanrą, kurių ji parašė dvi knygas. ..
Žengdama dar per vieno savo gyvenimo devintojo dešimtmečio slenkstį, Emilija, manau, yra suradusi tapatybę su savo likimu, nuskaidrinusi sielą bei protą savo paskirties bei misijos žemėje žinojimu.
2020.02.23; 07:00
