Šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje vykstantys reikšmingi įvykiai ir įvairūs socialiniai kataklizmai visu aštrumu kelia daugelį įvairiausių klausimų, tame tarpe – demokratijos minties ir praktikos aktualijas.
Pas mus piliečiai nusivylę demokratija, žemas politinis aktyvumas. Pastarieji savivaldybių rinkimai dar kartą apnuogino mūsų demokratijos ydas ir sukėlė žmonių nepasitenkinimą.
Aistras dar pakurstė R.Pakso viešai išsakyta nuomonė apie tiesioginę demokratiją ir jos privalomumus lyginant su realiai veikiančiomis atstovaujamosios demokratijos formomis. Sureaguota vienareikšmiai: idėja neverta dėmesio, o jos autorius mažiausiai populistas. Argumentai – demokratijos modelis antikinis, niekur nenaudojamas, nes netinka dabartinėms sąlygoms. Argumentų mažokai, jie neišsamūs.
Tikėtina, siekiant užpildyti šią spragą, žinomas mokslininkas ir politikas J.Karosas internetinėje erdvėje DELFI paskelbė išsamų trijų dalių straipsnį „Mūsų demokratijos pamatų tikrinimas“. Jo straipsniai ir pamąstymai visada pasižymi giliu moksliniu įžvalgumu, gera argumentacija bei įtikinamumu. Todėl minėtas straipsnis sukėlė susidomėjimą.Galima spėti, kad straipsnio tikslas – padėti tašką beveik nevykusiose diskusijose demokratijos klausimais. Jei taip, tai tikslas nepasiektas. Jame dar daug klausimų, reikalaujančių papildomo patikslinimo ar kūrybingų diskusijų
Pabandysiu kai kuriuos iš jų paliesti. Kalbant apie demokratiją pirmiausia autorius iškelia, mano manymu, kertinį klausimą. Ar mūsų tikrovėje demokratijos nėra, ar ji yra, bet mes klaidingai jos nevertiname kaip demokratijos? Dar daugiau, ar antikinis demokratijos supratimas priimtinas dabartinėmis sąlygomis? Ieškant atsakymo, autorius teisingai pradeda nuo demokratijos sąvokos supratimo, nuo jos antikinių šaknų aptarimo. Demokratija yra demo galia (valdžia). Siūloma demo nesuprasti tiesmukiškai verčiant į lietuvių kalbą liaudis, o ieškoti kitos atitikties. Autoriaus nuomone, antikos laikų demo – tai dalis gyventojų, nes moterys ir vergai neturėjo pilietinių teisių, o demo valdžia – tai prastuomenės valdžia ir neturėtų mūsų žavėti.
Autoriaus nuomone, mūsų laikais iš viso negali būti demo valdžios, nes nebėra paties demo. Jis būtų visi piliečiai ir tartum susidarytų parodaksali situacija, nes visi valdo visus arba niekas nieko nevaldo. Gaunasi anarchija, o tai, suprantama, – ne demokratija
Todėl, pagal autorių, šių laikų demokratijos esmė jau neapibrėžiama antikoje galiojusiais kriterijais ir pati demokratija yra kažkas kita. Atskleidžiant tos kitos demokratijos esmę ir kriterijus pabrėžiama, kad šių laikų demokratija yra idealus realių valstybių santvarkų vertinimo matas (lyg antikos laikais toks būti negalėjo), kad mūsų laikų demokratijai būtina tvirta visus piliečius disciplinuojanti valdžia, o kadangi ji yra iš esmės atstovaujamoji valdžia, tai šiuolaikinė demokratija yra atstovaujamoji demokratija. Suprask, kadangi Lietuvoje realiai veikia atstovaujamoji valdžia, o ji atstovaujamos demokratijos tapatybė, tai mūsų šalyje demokratija yra. O tie, kurie nepatenkinti ja, tiesiog klaidingai supranta jos esmę ir nelaiko bendrojo reikalo savu.
Toks atsakymas ir jo pagrindimas kelia abejones ir negali būti išsamus ir pakankamas. Pirma. Atstovaujamoji demokratija yra klasikinės demokratijos forma ir neturi jokių taip deklaruotų šiuolaikinių principų, kurie keistų antikinės demokratijos esmę.
Antra. Klaidingas teiginys, kad šiuolaikinėje visuomenėje demo prasmė išnyksta, nes piliečiai juo negali būti. Pamatinis demokratijos principas yra visuotinai lygiateisiai rinkimai. Tuo išreiškiama piliečių galia arba valdžia. Juk jei piliečiai nerinks atstovaujamos valdžios, tai jos ir nebus. Todėl piliečiai jau demo. Trečia. Atstovaujamoji valdžia negali būti be išlygų sutapatinama su šiuolaikine demokratija. Jei demo pats ar manipuliacijos dėka pasiliks tik rinkimų galią, o visas sprendimų galias perduos atstovaujamai valdžiai, nepasilikdamas jokių realių kontrolės ar poveikių svertų, tai tokia atstovaujamoji valdžia gali peraugti į renkamąją diktatūrą. Tai patvirtina ir J.Karosas, panaudodamas terminą autoritarinė demokratija.
Pažvelgus į demokratizacijos proceso evoliuciją, galima pastebėti, kad nevienareikšmis demokratijos suvokimas pagrindinai remiasi skirtingais demokratijos pagrindimo būdais. Tačiau visi iš esmės sutaria, kad demokratijos privalumas tame, kad ji geriausiai iš visų alternatyvų, leidžia siekti politinės lygybės, laisvės, bendro intereso, asmenybės saviraiškos, visuomenės naudos ir pasitenkinimo. Demokratizacijos procesas vystėsi kuriant demokratijos modelius, kurie reiškiasi kaip priemonės, būdai demokratijai reikštis. Jie – demokratijos idėjos konkrečios išraiškos.Tokių demokratijos raiškos modelių yra tiek klasikinių (klasikinė demokratija, respublikonizmas, liberalioji (atstovaujamoji) demokratija, tiesioginė demokratija), tiek ir šiuolaikinių ( teisinės demokratijos, konkurencinis elitinis, pliuralistinė (empyrinė demokratija), dalyvaujančioji demokratija, kosmopolitinės demokratijos ir daug kitų). Demokratijos modeliuose pastebimas skirtingas demokratijos kiekis, šiuolaikiniuose – ypatingai.
Jų neapdairus naudojimas jiems nepritaikytose sąlygose gali neduoti laukiamų rezultatų. Tam išreikšti panaudokime sąvoką kritinė demokratijos riba. Tai – ne griežtai determinuotas kiekinis rodiklis, o realios demokratijos suvokiamo instrumentas. Jo esmė – piliečių perduodamų galių riba, kai ją peržengus demokratija išnyksta. Svarbu turėti omenyje, kad ši riba, priklausomai nuo konkrečių sąlygų, gali būti vertinama nevienodai. Pavyzdžiui, jei piliečiai pasiliko sau galią tik rinkti atstovus, o jų sprendimai tenkina jų lūkesčius ir jie patenkinti, tai šiuo atveju minėta riba nebuvo peržengta. Jei tomis pačiomis sąlygomis išrinktų atstovų sprendimai netenkina piliečių lūkesčių, jie yra nepatenkinti ir nieko negali padaryti, tai buvo peržengta kritinė demokratijos riba ir demokratijos neliko.
Vienas iš įdomiausių ir plačiausiai išskleistų šiuolaikinės demokratijos modelių yra konkurencinis elitinis. Jis susiformavo 20 amžiaus pradžioje, jo kūrėjai žymūs mąstytojai Max Weber, Joseph Schumpeter ir kiti. Modelio pamatas – parlamentinė su konkuruojančiomis partijomis sistema. Piliečių galia ribojama iki galimybės rinkti sprendimų priėmėjus. M.Weber nuomone, demokratiją teisingiausia būtų suprasti kaip pagrindinį mechanizmą, turintį garantuoti efektyvų vadovavimą politikai ir valstybei, todėl ji turi užtikrinti per rinkimus atrankos funkciją ir legimituoti išrinktuosius. J.Schumpeter siūlo demokratiją suprasti kaip politinį metodą, kai žmonės kaip rinkėjai periodiškai renkasi iš galimų lyderių komandų.
Šiomis sąlygomis atsiranda politinės partijos, jos tampa biurokratinėmis organizacijomis su griežta drausme. Išrinkti sprendimų priėmėjai verčiami remti partijos liniją ir tampa gerai disciplinuota balsuojanti banda. Sprendimų priėmimas faktiškai persikelia į partinę politiką. Konkuruojančių partijų formavimasis pakeičia parlamentinės politikos pobūdį, partijos įsitvirtina kaip ištikimybės reikalaujantys centrai, tapdami svarbiausia valstybinės politikos atrama.
Modelio kūrėjai ir kritikai atkreipė dėmesį į galimus pavojus. Partijos gali sukurti galingus mechanizmus, kurie kaups dideles pinigines lėšas, darys poveikį rėmėjams, rinkėjams ir rinkimų rezultatams. Galima situacija, kai partijos valdo parlamentą, o lyderiai valdo partijas ir virsta renkamąja partine diktatūra.
Akcentuojamos būtinos sąlygos, kad šis demokratijos modelis galėtų veikti: politikai turi būti aukštos moralės; konkurencija tarp besivaržančių partijų privalo vykti siaurame politinių klausimų rate; gerai paruošta nepriklausoma biurokratija; privalo būti demokratinė savikontrolė; reikia aukšto kultūros lygio. Galima manyti, kad esant tokioms sąlygoms išrinktų sprendėjų lūkesčiai ir siekiai sutaps su piliečių, o kritinė demokratijos riba neperžengta. Jei to nebus, nebus ir demokratijos..
Galima daryti tokias išvadas. Pirma, pasaulyje egzistuoja plati įvairovė demokratijos ir jos formų teorijų, modelių ar paradigmų. Tačiau nei viena iš jų nėra išskirtinė ar vienintelė teisinga. Antra, kiekviena demokratinė valstybė, jos tauta pasirenka ar sukuria tokį demokratijos modelį, kuris geriausiai atitinka esamas sąlygas, bet realybėje užtikrina demokratiją.
Lietuvių tauta savo apsisprendimą gyventi demokratinėje santvarkoje ir pasirinktą jos modelį išreiškė priimdama Konstituciją. Jos pirmas straipsnis teigia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. 2-ame straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, suverinitetas priklauso tautai. Tai reiškia, kad valdžia priklauso tautai arba demo yra tauta, o demokratija mūsų šalyje yra tautos valdžia. 4 straipsnyje tauta apsisprendė, kad aukščiausią suvenerią galią vykdys tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Šio straipsnio nuostatos gali sukelti tam tikrų neaiškumų ar ginčų. Pirmiausia, ką reiškia tiesiogiai lyg ir aišku, tačiau visiškai neaišku, kaip tai įvykdyti. Gal tauta parodė didelį įžvalgumą dėl šios demokratijos formos. Dar neaiškiau – per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Daugumai tai suprantama taip: jei tauta neturi galimybių ar noro tiesiogiai vykdyti savo suvenerią galią, tai vykdo per savo atstovus. Kitaip sakant, išrinkti atstovai yra rinkėjų valios išreiškėjai. Jų sprendimai turi remtis rinkėjų nuomone.
Kitas supratimas – tauta perduoda galią savo išrinktiems atstovams ir jie sprendžia klausimus nevaržomai, remdamiesi savo kompetencija ir bendru viešu interesu. Ginčai galėtų būti ilgi ir nuobodūs, jei ne 59-asis straipsnis. Jis įneša pilną aiškumą, skelbdamas, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“. Vadinasi, išrinktieji atstovai nėra rinkėjų tarnai ar nuomonės reiškėjai, o savarankiškai priima sprendimus, prisilaikydami nurodytų suvaržymų.
Ar tai neprieštarauja demokratijos dvasiai? Ne. Kaip jau buvo kalbėta, tauta savo valia tam tikrą galios dalį gali perduoti savo demokratiškai išrinktiems atstovams, pasilikdma tam tikrus poveikio svertus. Juo labiau tai atitinka klasikinės libraliosios (atstovaujamos) demokratijos modeliui. Kitas dalykas, kad šio modelio kūrėjai siūlė tautai pasilikti daugiau kontrolės svertų, tai esmės nekeičia. Lietuvos tauta, matyt, taip pasitikėjo savo išrinktais atstovais, kad jiems suteikė beveik nevaržomą veikimo laisvę. Iš kitos pusės, numatyti išrinktų atstovų veiklos apribojimai esminiai, tačiau nenustačius jos veikimo procedūrų ir pasekmių, realiai liko tik norais. Pasvarstykime, ką reiškia “vadovaujasi Konstitucija”? Neaišku, kas tai vertina ir nenumatyta jokių poveikio priemonių, jei išrinkti atstovai ja nesivadovauja. Kaip žinia, Seimas priėmė nemažai įstatymų, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, pasekmių jokių. Tas pats ir dėl valstybės interesų, kiek išrinkti atstovai priėmė valstybei nenaudingų sprendimų. Vertinimo ir poveikio jokio. O ką kalbėti apie Seimo nario sąžinės vertinimą? Absurdiška situacija, kai Konstitucinis teismas nustato, kad Seimo narys grubiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką, tačiau išrinktų atstovų sprendimu išteisinamas.
Visumoje tautos pasirinktas atstovaujamos demokratijos modelis yra gerai žinomas ir pripažintas, o ar jis realioje tikrovėje neperžengė kritinę demokratijos ribos, pasakyti negalima, nes neveikia.
Lietuvoje veikiantis demokratijos modelis atitinka jau minėtą konkurencinį elitinį. Piliečiams palikta tik teisė rinkti, valstybės klausimų sprendimai perėjo į partijų rankas, rinkimai paverčiami brangiai kainuojančiais šou ir panašiai. Sąlygų tokiam demokratijos modeliui veikti nėra. Vargu ar būtina įrodinėti, kad pas mus žemas moralės ir kultūros lygis, nėra savikontrolės ir atsakomybės. Pasekmės – partijos tapo ne tik biurokratinėmis organizacijomis, bet sėkmingai politiką pavertė verslu, suaugo su oligarhinėmis struktūromis. Faktinė valdžia susikoncentravo nedaugelio partinių bosų ir oligarhų rankose, dažnas piktnaudžiavimas valdžia, korupcija ir nebaudžiamumas. Totalinis nepasitikėjimas partijomis ir valdžia, smuko žmonių politinis aktyvumas. Piliečiai neturi jokių galimybių ir svertų įtakoti priimamus sprandimus. Tokiu būdu realiai egzistuojantis demokratijos modelis neužtikrina demokratijos, nes aiškiai peržengta kritinė demokratijos riba. Teisūs tie, kurie galvoja, kad Lietuvoje demokratijos nėra.
Dar daugiau, Lietuvos tauta tokio demokratijos modelio nepasirinko, Konstitucijoje nenumatytos galimybės formuoti parlamentinę sandarą besiremiančia partine sistema. 59 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad einantys pareigas Seimo nariai negali būti varžomi jokių mandatų.. Tai reiškia – ir partinių. Partijos aiškiai uzurpavo tautos savo išrinktiėms atstovams perduotas galias, sprendimai priimami elitinių partijų vadovų aplinkose ir tik formaliai įteisinami Seime. Konstitucija politinėms partijoms tokių galių nesuteikia, o 35 straipsnyje numato galimybę piliečiams laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas. Ir tiek. Daugiau apie partijas Konstitucijoje nekalbama. Vadinasi, realiai veikiantis demokratijos modelis yra dar ir neteisėtas, antikonstitutinis.
Ką ir kaip daryti? Mūsuose suformuota nuomonė, kad nors negerovės bado akis, dramatizuoti nereikia, laikui bėgant padėtis gerės, pagaliau kokia tauta, tokia ir valdžia. J.Karosas teigia, kad yra tiktai vienas demokratijos brendimą skatinantis kelias – visuomenės sąmonėjimo skatinimas, pilietinės visuomenės ugdymas ar ugdymasis. Kartu pažymima, kad šitas kelias ilgas ir skausmingas. Žodžiu, gyvenkime pagal principą „kentėk kazoke, atamanu būsi“. Bet ar toks principas priimtinas, jei kazokui aišku, kad jis niekada nebus atamanu, o kančia tapo nebepakeliama? Ar mes demokratijos brendimo keliu einame į priekį, stovime vietoje, ar einame priešinga kryptimi? Nesunku įsitikinti, kad dabartinio lygio pilietinės visuomenės brandumas yra žemesnis, negu atkurtos valstybės pradžioje. Totalinis nepasitikėjimas ir nesusikalbėjimas, partinės sistemos ir jos vadovų siautėjimas ir kitos badančios akis negerovės bei demokratijos numarinimas veda žmones į neviltį, kuri pastoviai didėja. Todėl, eidami ta kryptimi, baigiame prieiti kelio galą. O tada gali įvykti baisi nelaimė.
Mano supratimu, yra dvi galimybės pajudėti brandžios pilietinės visuomenės ir realios demokratijos kryptimi. Pirma. Tauta turi surasti savyje jėgų susigrąžinti savo aukščiausią suvenerią galią, kurią neteisėtai pasisavino partinė sistema. Pirmiausia reikia susidoroti su Konstitucijos pažeidimais. Be to, tauta turėtų apsispręsti dėl savo galių kiekio perdavimo savo išrinktiems atstovams. Karti gyvenimo patirtis rodo, kad nekontroliuojami išrinkti atstovai labai greitai nueina „į lankas“. Todėl tikslinga numatyti aiškią kontrolės ir poveikio sistemą. Pavyzdžui, tiksliai nusakyti, ką reiškia “vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine”: nurodyti, kokia struktūra nustato pažeidimus ir kokios jų pasekmės.
Svarstytinas ir Seimo veiklos vertinimo klausimas. Gal tikslinga vertinti jo darbą įpusėjus kadencijai. Jei dauguma piliečių nepritaria jo veiklai, jis paleidžiamas ir skelbiami nauji rinkimai. Konstitucijoje turėtų būti patvirtintas Seimo darbo reglamentas. Nenormalu, kai seimūnai sprendžia klausimus, tiesiogiai juos liečiančius. Svarstytina ir tiesioginės demokratijos naudojimo galimybė savivaldoje. Čia taip pat nemažai diskutuotinų klausimų.
Tokiu būdu reikėtų plačios diskusijos, kuri įgalintų tautą apsispręsti dėl savo išrinktų atstovų kontrolės ir poveikio priemonių.
Antra. Tiesioginės demokratijos naudojimas. Tai sudėtingiau, nes žinoma tik idėja, nėra aiškaus modelio, kuris galėtų būti taikomas tokiai sudėtingai visuomeninės struktūrai kaip valstybė. Nežiūrint, kad tai pati demokratiškiausia jos forma, tačiau po antikos ji nebuvo plėtojama. Aišku, kodėl. Nebuvo techninių ir fizinių galimybių tokia demokratijos forma naudotis. Tik dabartiniu metu, kai informacinės technologijos įgalina virtualiame pasaulyje bendrauti, diskutuoti ir priimti sprendimus būnant savo geografinėse vietovėse, padėtis iš esmės pasikeitė. Tačiau kol nėra suformuotas bent teorinis jos ištisinis modelis, nekalbant apie konkretaus panaudojimo galimybių studijas, kyla nemažai klausimų.
Ar techninės priemonės įgalins visus rinkėjus laisvai reikšti savo valią, ar bus užtikrinamas slaptumas, ar nebus paklaidų suvedant rezultatus, ar nebus galimybių juos falsifikuoti ir panašiai? Taip pat daug klausimų ir organizacinėje dalyje. Kas ruoš ir teiks sprendimų projektus, ar jie būtinai bus alternatyvūs. Sprendimų ir jų atmetimų procedūros, kas ir kokiu būdu patvirtins sprendimų priėmimą ar jų atmetimą ir panašiai? Kas ir kaip formuos vykdomąją valdžią, kaip ji santykiaus su tautos įstatymine valdžia?
Pagaliau – svarbiausia. Ar tauta turės pakankamai kompetencijos priimti sudėtingus sprendimus ir ar ji tam pasiruošusi ir to norės? Yra abejonių, nes tauta arba piliečiai tikrai yra skirtingo išsilavinimo lygio su skirtinga gyvenimo patirtimi ir pasaulėžiūra, morale ir bendra elgsena. Tačiau reiktų turėti omenyje, kad sprendimų priėmimo procese svarbią vietą užima jo paruošimas ir svarstymas. Mažai tikėtina, kad sprendimų paruošime dalyvaus visi piliečiai. Sprendimus ir galimas jų alternatyvas ruoš kompetentingi specialistai, reikės organizuoti visiems prieinamus svarstymus. Piliečių pareiga – išreikšti savo valią vienam ar kitam projektui.
Ar tai garantuos visada teisingus ir racionalius sprendimus? Žinoma ne. Ten, kur žmogus, ten galimybė suklysti. Bet palyginkime su dabartine situacija, kai sprendimus priima kompetentingi išrinktieji, pastoviai besigilindami į valstybės valdymo subtilybes, nuolat tobulėdami, apsistatę patarėjais. Priimtų įstatymų kokybė apverktina, jie pastoviai kaitaliojami, neatitinka valstybės interesų. Vadinasi, ne vien kompetencija lemia sprendimų kokybę.
Ne mažiau diskutuotinas ir piliečių noras aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Žemas procentas dalyvauja rinkimuose, daug nusivylusių ir nesidominčių bendrai politika. Daug piktnaudžiaujančių narkotikais ir alkoholiniais gėrimais, nusikaltėlių ir piktybiškai nusiteikusių valstybės atžvilgiu. Nemažai pavyzdžių, kai žmonės nesiima spręsti tiesiogiai savo klausimų (daugiabučių bendrijų) arba neaktyviai dalyvauja (blogai veikiančios daugiabučių bendrijos). Kitaip sakant, problemų yra ir daug.
Tačiau tauta apsiprendė ir savo sprendimą paskelbė Konstitucijoje. Visiems privalu juo vadovautis. Kas galėtų imtis padėti tautai susigrąžinti prarastas galias? Tik gerai organizuoti ištikimi Konstitucijai piliečiai. Juos turėtų kažkas organizuoti ir vadovauti jų veiklai. Dabartinėmis sąlygomis to galėtų imtis TAF (Tautos Ateities Forumas), kuris pakilęs aukščiau partinių interesų, pastebimai stiprėjantis, pasižymintis ryžtingais siekiais. Padėtis grėsminga, reikia veikti.
2011.04.19
