Pasaulyje geopolitinės realijos sparčiai kinta. Greta jau įprasto skirstymo į Rytus ir Vakarus atsiranda ir kitoks skirstymas. Tradicinis skirstymas dažniau keičiamas kitokiu skirstymu: į Šiaurę ir Pietus. Šiaurei priskiriama Šiaurės bei Pietų Amerika, Europa, Australija, kai kurie Azijos pakraščiai, o Pietūs – tai dauguma Azijos (tame tarpe – ir Kinija, Indija, Iranas) ir Afrika. Nuo 2000 metų visame Vidurio Rytų ir Artimųjų Rytų regione didėja Irano įtaka.
Riba tarp Šiaurės ir Pietų kaip tik eina ties Gruzija ir Armėnija. O pastaruoju metu šios valstybės patenka į vis didesnę Irano įtaką. Kodėl taip vyksta? Nuo 2009 metų daug Vakarų valstybių nusisuko nuo Gruzijos, ir šios šalies Vyriausybė suartėjo su Turkija bei Iranu. Tai dėsningas suartėjimas. Gruzija su Iranu vysto tiek ekonominius santykius, tiek ir glaudų politinį dialogą. Gruzijai pravartus Irano palaikymas, o Iranas nori turėti sąjungininką, nes Irano santykiai su kaimyniniu Azerbaidžanu gana šalti.
Apie šiandienos pasauliui gresiantį terorizmą ir jo gilumines priežastis svarsto Rusijos filosofas Viktoras Aksiučicas: ,,Pasaulyje nuo XIX amžius pradėjęs vystytis terorizmas XXI amžiuje jau įgyja globalaus terorizmo formas. Tačiau profesionalių teroristų skaičius iš esmės nekinta – jų, kaip ir prieš keliasdešimt metų, tėra tūkstančiai (galbūt kelios dešimtys tūkstančių). Dauguma šių teroristų yra kilę iš viduriniosios klasės arba iš turtingiausių žmonių sluoksnio. Visais laikais teroristų bendrijos – tai idėjinių maniakų ordinai.
O idėjinės manijos yra užkrečiamos, ir tuo metu, kai tradicinės vertybės ir dvasingumas praranda pozicijas, atsiranda puiki terpė ekstremistinių ideologijų plitimui. XX amžiaus teroristų gretose dominavo anarchistinės arba komunistinės idėjos. Šiuo metu labai paplitusi terorizmo ideologija – tai ekstremistinis islamas. Ši kryptis iš esmės skiriasi nuo radikalaus islamo, dauguma kurio pasekėjų yra nuoširdžiai tikintys islamo pasekėjai, besivadovaujantys Korano normomis ir teigiantys, kad reikia grįžti prie pirminio islamo, kai VIII-XII amžiuose klestėjo islamo kultūra. Tarptautinės teroristų grupuotės tampa įvairių politinių jėgų, slaptųjų tarnybų ir narkotikų kartelių bendrininkėmis ir talkininkėmis.
Boriso Jelcino laikų generolų nusikalstami ir primityvūs veiksmai užvirė Čečėnijos katilą, nuo kurio karo liepsnos paplito po visą Kaukazą. Karo liepsnos nuo Kaukazo pasiekia ir Maskvą, Peterburgą bei kitas Rusijos vietas. Kam naudinga pakurstyti terorizmo katilus? Ir siekti, kad plistų terorizmo fobija? Tai naudinga slaptosioms tarnyboms ir kai kurias stambias korporacijas valdančioms slaptosioms ložėms. Pasinaudodami terorizmo grėsmėmis, jie kraunasi kapitalą – slaptosios tarnybos užsitikrina sau gausų finansavimą, o korporacijas valdantys slaptųjų ložių vadeivos lobsta iš prekybos ginklais, po kovos su terorizmu skraiste vykdo visokias aferas ir net atlieka stambias prekybos narkotikais operacijas“.
Tačiau pasaulyje egzistuoja ir kitokios terorizmo formos. Apie tai dar 1988 metais rašė Argentinos filosofas Anchelis Livraga: „Egzistuoja įvairios teroro formos. Viena iš teroro formų yra ekonominis terorizmas, plintantis įvairiose pasaulio šalyse. Jis pasireiškia neteisingų mokesčių sistemos egzistavimu, mažais atlyginimais, gaudami kuriuos žmonės net negali padengti būtinųjų pragyvenimo išlaidų. Jeigu įmonėms uždedama nepakeliama mokesčių našta, jos pradeda atleisti darbuotojus, kartais atleidžiami net pusė įmonės darbuotojų, o kai kurios įmonės išvis užsidaro. Tada sparčiai didėja bedarbystė, o tam, kad mokėtų pašalpas bedarbių armijai, mokesčiai ir vėl keliami. Susidaro užburtas ratas, žmonių tarpe sukeliantis nusivylimą ir baimes. Plinta išnaudojimas, plinta alkoholizmas, narkomanija ir kitos priklausomybės. Ką turime daryti, kokie vaistai nuo ekonominio teroro? Pirmiausia – neturime likti abejingi ir neturime nuleisti rankų. Nereikia skaldytis dėl smulkmenų, o turime vienytis. Ir turime eiti tiek aktyvaus pasipriešinimo blogiui, tiek tikrų vertybių propagavimo keliu. Ir turime užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę mokytis ir tobulinti savo sugebėjimus“.
Lietuva – kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Naujos geopolitinės realijos tokios: besiformuojantys Šiaurės ir Pietų poliai mūsų valstybei kol kas turi labai mažą įtaką. Lietuvos vidaus ir užsienio politika yra sumaišties būsenoje. Tai neatsitiktiniai procesai. Juk mūsų šalyje duota laisvė aferistams ir išdavikams. Lietuvos užsienio politika nėra nuosekli, jos staigūs viražai sukelia įvairių užsienio valstybių analitikų nusistebėjimą. Bet kodėl taip vyksta? Į Lietuvos užsienio ir vidaus politikos formavimo procesus kišasi Kremliaus emisarai. Didelę įtaką šiems procesams turi ir vietiniai oligarchai bei savanaudžiai korumpuoti politikai. Tad Lietuvos nacionaliniai interesai dažnai lieka antrame ar trečiame plane.
Žvelgiant į naujas geopolitines realijas, negalima neatkreipti dėmesio į kai kuriuos kertinius dalykus. Kai kurių Vakarų valstybių lyderiai daro didžiules klaidas. Šie faktoriai labai veikia pasaulį, ir kaip jis bebūtų skirstomas, jei toliau išliks primityvios manipuliacinės politikos apraiškos, atsiras begalės problemų. 1918-1920 metais Vakarų šalys nepakankamai parėmė baltagvardiečius bei kitas prieš komunistinį aljansą Rusijos Pilietiniame kare kovojusias jėgas ir leido įsigalėti bolševikams. O 1936-1940 metais kelių įtakingų Vakarų valstybių lyderiai nuolaidžiavo J.Stalinui, A.Hitleriui ir leido jiems dalytis Europą. Ir šiuo metu kai kurių įtakingų Vakarų šalių vadovai A.Merkel, S.Berluskonis ir kiti laikosi prisitaikėliškos politikos bei remia Rusiją valdantį fašistinį Kremliaus režimą, nusisuko nuo Gruziją valdančios demokratinės M.Saakašvilio vyriausybės, nesiima jokių priemonių prieš Lietuvoje įsigalėjusią kleptokratiją. Ir tuo pačiu metu vykdoma priešiška politika prieš Iraną, kur vyksta demokratiniai rinkimai, ir egzistuoja stabili visuomenė, kur iš esmės pažabotas skurdas ir tėra mažas nusikalstamumo lygis.
Kam naudinga remti totalitarinius režimus, korumpuotus oligarchinius režimus ir tuo pat metu nusisukti nuo demokratinių vyriausybių arba net vykdyti priešišką politiką kai kurias valstybes valdančių vyriausybių atžvilgiu? Tai naudinga toms pačioms blogio jėgoms – kai kuriose šalyse didelę įtaką turinčioms korumpuotų politikų kastoms ir stambias korporacijas ir bankus valdantiems slaptųjų ložių vadeivoms. Tam, kad jų veiksmai būtų pateisinami, suteikiamas ,,tinkamas informacinis fonas“. Žmonės apdorojami kryptinga informacija. Rusijos filosofo S.Rastorgujevo knygoje „Informacinio karo filosofija“ teigiama, kad šiuolaikiniame informaciniame kare naudojamos tiek senos, jau ir prieš 200 metų naudotos priemonės, tiek grynai naujos priemonės. Ir tam metamos didžiulės lėšos. Tad žmonėms pravartu atsirinkti teisingą informaciją didžiulėje informacijos jūroje, o pažangių politikų bei žurnalistų grupėms reikia bendradarbiauti, analizuoti gaunamą informaciją ir tinkamai pateikti ją visuomenei.
„XXI amžiaus” laikraštis
2011.03.04
