Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius antradienį ketina pateikti Seimui Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose ikimokyklinio ugdymo programą, ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba.
Taip pat siūloma įteisinti, kad papildomai būtų pridėta viena valanda per savaitę ir ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose priešmokyklinį ugdymą.
Tikimasi, kad įgyvendinus įstatymo projekto nuostatas, gerės tautinių mažumų mokyklų vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis, bus stiprinamas teigiamas požiūris į valstybinės kalbos mokymąsi.
„Tikimasi, kad nuo mažumės mokant lietuvių kalbos, bus sudaromos vienodos sąlygos sėkmingai integracijai į socialinį ir ekonominį šalies gyvenimą”, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Šios Švietimo įstatymo pataisos įregistruotos dar 2019 metų sausio mėnesį.
Tačiau 2019 metų kovo mėnesį Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama pagerinti lietuvių kalbos mokėjimo lygį tautinių mažumų mokyklose, Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos prašymu buvo išbrauktos iš Seimo darbotvarkės.
ELTA primena, kad tuomet Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija paprašė papildomo laiko tam, kad šią įstatymo iniciatyvą galėtų aptarti su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.09.22; 09:33
Kad mūsų nekvailintų TM klausimu, pirma patys privalome išmesti iš burnos ne vietoje ir neteisėtai naudojamą sąvoką ,,Tautinės mažumos”, nekartoti jos, lyg papūgos, paskui Tomaševskį ir Co.
Nei kitataučiai, nei atvykėliai (jų abiejų salos kiekvienoje valstybėje knibžda!) nėra TM ir negali pretenduoti į šį statusą. Tai atskira pastraipa pažymėta TMAPK ir ŽT. Maža to – mūsų kitataučiams palei rytinę bei pietrytinę šalies sieną gauti TM statusą bei privilegijų trukdo ir Tarptautinės Teisės okupacijų klausimais įstatymai. Pagal šiuos įstatymus joks okupacijų palikimas, jokie jų padariniai negali pretenduoti į teisėtą palikimą bei nuosavybę – nei jų okupuota teritorija, nei čia turėtas jų NT, nei jų čia prievarta įvesta kalba, nei nutautinti ir perkrikštyti (t.y., į lenkiškas parapijas prievarta registruoti) vietos gyventojai.
Taigi, slavų kalbos čia neturi teisės į privilegijų teikiantį statusą, nes jų kalba čia yra atvykėlė, kaip ir patys slavai. Jų pakeista tautybė irgi yra čia atvykėlė. Visi jie turi savo nacionalines valstybes, ir jų kalba bei kultūrinis paveldas ne Lietuvos, o tų valstybių rūpestis!