Palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas (Yassiras Arafatas) mirė 2004 metų lapkričio 11-ąją Paryžiaus ligoninėje.
Kad palestiniečių prezidentas tikrai mirė, pranešė Prancūzijos generolas Kristijanas Estripeau, kuriam vieninteliam iš Persi karinės ligoninės medikų leista oficialiai skelbti informaciją apie J.Arafato sveikatos būklę. Remiantis Prancūzijos įstatymais, informacija apie paciento sveikatos būklę viešai skelbiama tik tuo atveju, jeigu tokiam žingsniui neprieštarauja ligonio artimieji. Ar sava mirtimi mirė palestiniečių lyderis?
Persi ligoninės atstovai labai atidžiai ir kruopščiai tyrė, ar 75 metų sulaukusio J.Arafato kraujyje nėra nuodų. Gandai apie palestiniečių lyderio nunuodijimą pasklido po to, kai islamistų kovotojų grupuotės “Hamas” vadovai apkaltino “Izraelį nužudžius jų mylimą J.Arafatą”.
Panašios nuomonės laikėsi ir kovotojų grupuotė “Al Aksos kankinių brigada”, kuri oficialiai paragino keršyti sionistams už “J.Arafato mirtį”. Kad Izraelio valdžia galėjo imtis provokacijų, netiesiogiai patvirtina visa Izraelio specialiųjų tarnybų istorija. Izraelio slaptųjų tarnybų agentai per visą savo šalies istoriją įvairiais būdais, tame tarpe – ir nuodų pagalba, yra nužudę šimtus politinių oponentų visame pasaulyje. Tačiau Prancūzijos nacionalinės tyrimų laboratorijos prie Paryžiaus policijos valdybos specialistai teigė, jog neaptikta požymių, esą “J.Arafatas galėjo būti nunuodytas lėtai veikiančiais, sunkiai atpažįstamais nuodais”. Oficiali medikų išvada tokia: paskutinėmis dienomis jam į smegenis išsiliejo kraujas, nustojo funkcionuoti kai kurie gyvybiškai svarbūs organai, jį ištiko koma…
Palestiniečių lyderio gedulo ceremonija įvyko Egipto sostinėje Kaire. Po Kairo oro uoste (saugumo sumetimais) surengtos gedulo ceremonijos karstas su J.Arafato palaikais buvo išgabentas į Ramalą ir tą pačią dieną ten palaidotas. Karstas užbertas žeme, paimta iš šventos Al Akso mečetės teritorijos. Musulmonai tiki, jog Al Aksos mečetė pagal svarbą yra trečioji islamo šventykla. Pats J.Arafatas norėjo būti palaidotas Jeruzalėje prie Al Aksos. Tačiau Izraelio valdžia kategoriškai atmetė šiuos palestiniečių pageidavimus, tuo sukeldama visuotinį palestiniečių pyktį bei nepasitenkinimą.
Dauguma pasaulio valstybių palestiniečiams reiškė užuojautą dėl netekties. J.Arafato laidotuvėse dalyvavo visų svarbiausių pasaulio valstybių atstovai. Laidotuves stebėjo JAV, Rusijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vatikano, Afganistano, Vokietijos Tuniso, Kinijos, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų aukšto rango pareigūnai. Oficialią užuojautą nusiuntė ir tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Tuometiniam Palestinos nacionalinės administracijos ministrui pirmininkui Ahmedui Qurei adresuotoje V.Adamkaus pasirašytoje telegramoje J.Arafatas buvo vadinamas “tikru arabų pasaulio lyderiu, įžvalgiu politiku, kovotoju už taiką ir savo tautos idealus”.
Įdomios būta Rusijos prezidento Vladimiro Putino pozicijos. Kategoriškai atsisakydamas suteikti čečėnams nepriklausomybę ir paskandinęs šią Šiaurės Kaukazo respubliką kraujyje, Kremliaus vadovas tuo pačiu metu žavėjosi J.Arafato pastangomis įkurti nepriklausomą Palestinos valstybę. V.Putino pasirašytoje telegramoje sakyta: “Iš gyvenimo išėjo autoritetingas tarptautinio masto politinis veikėjas, kuris visą savo gyvenimą paskyrė teisingam palestiniečių tautos reikalui, kovai už jos neatimamą teisę kurti nepriklausomą valstybę, gyvenančią taikoje su Izraeliu esant saugioms ir pripažintoms sienoms”.
Oficiali Izraelio pozicija buvo ne tokia palanki J.Arafatui. Izraelio politikai tvirtino, esą “J.Arafato mirtis gali tapti puikia galimybe Artimuosiuose Rytuose atnaujinti taikos derybas”. Izraelio teisingumo ministras Tommy Lapidas neslėpė džiaugsmo ir, duodamas žurnalistams interviu, nuolat pabrėždavo: “Gerai, kad pasaulis nusikratė J.Arafatu”. Tuometinis Izraelio premjeras Arielis Sharonas akcentavo, kad tik po J.Arafato mirties “atsiranda istorinių permainų taikiai sureguliuoti konfliktą Artimuosiuose Rytuose”.
Smerkdami J.Arafatą kaip nelankstų, teroristus rėmusį lyderį, tuometinė Izraelio valdžia pamiršo pridurti, jog 1994-aisiais jis buvo gavęs Nobelio taikos premiją. Už pastangas taikiai sureguliuoti palestiniečių ir žydų konfilktą tais metais Nobelio taikos premija buvo įteikta ne tik J.Arafatui, bet ir Izraelio premjerui Izchakui Rabinui bei Izraelio užsienio reikalų ministrui Shimonui Peresui. Tačiau tuometinis Izraelio premjeras I.Rabinas netrukus buvo nužudytas. Palestiniečiams palankų Izraelio premjerą nušovė ne arabai, o patys žydai. Beje, paleidęs lemtingus šūvius į premjerą žydas Igalis Amiras įtariamas palaikęs ryšius su Izraelio slaptosiomis tarnybomis. Kai kurie įtakingi pasaulio dienraščiai iki šiol narplioja versiją, esą I.Amiras šaudė į premjerą I.Rabiną Izraelio specialiųjų tarnybų paliepimu. Ši versija turi daug šalininkų.
Oficiali Vašingtono pozicija tuo metu irgi buvo dvejopa. JAV vyriausybė paskutiniuoju metu J.Arafato asmenyje matė pagrindinę kliūtį stringančiam taikos procesui sureguliuoti.
Statybos inžinerijos mokslus baigęs J.Arafatas šeštojo dešimtmečio pabaigoje įkūrė judėjimą “Fatah”, kuris sėkmingai gyvuoja ir nepraranda populiarumo iki šių dienų. 1969-aisiais J.Arafatas tapo Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) vadovu. Ši organizacija labai skaitlinga, įtakinga iki šiol. Tačiau per 35 metus, praleistus politikoje, J.Arafatui taip ir nepasisekė įgyvendinti savo didžiausios svajonės – įkūrti Palestinos valstybės. Skirtingai nei žydai, palestiniečiai Artimuosiuose Rytuose naudojasi tik autonomijos teisėmis.
Taigi žinių, jog J.Arafatas būtų nunuodytas, – per pastaruosius metus neatsirado. Versija, jog palestiniečių lyderis vis dėlto mirė savo mirtimi, – lieka pagrindine, niekieno neginčijama versija.
Nuotraukoje: palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas su savo žmona Tunise.
2011.07.30
