Daugelis moterų labai pergyvena dėl celiulito. Idomu, dėl ko dar galima taip savęs nevertinti? Teiginys, kad nė viena odos būklė ar liga nėra taip sureikšminta ir aktuali kaip celiulitas, matyt, teisingas. Tačiau juo nieko naujo nepasakiau. Juk rašoma, kad apie 95 proc. moterų, vyresnių nei 20 metų, oda yra daugiau ar mažiau pažeista.
Dauguma mūsų vadina celiulitu būtent išorinį simptomą: duobėtą, apelsino žievelę primenančią odą. Visuomenės nuomone celiulitas yra tiesiog nepatrauklios išvaizdos problema. Didžioji dauguma publikacijų žiniasklaidoje teigia, jog celiulitas yra rimta jungiamųjų audinių liga.
Šios krypties atstovai supažindina mus su naujais bauginančiais celiulito pavadinimais (panikulitas, panikulopatija, ginoidinė lipodistrofija, kiti) ir, autorių įsitikinimu, efektyviausiais gydymo būdais, pabrėždami, kad šią liga būtina gydyti, net kol įžymiosios apelsino žievelės dar nė plika akimi pastebimos. Tokiose publikacijose teigiama, kad nesveikas ir negražus celiulito pažeistos odos vaizdas yra tik aisbergo viršūnė…
Mokslinio požiūrio į celiulitą vis tik labai trūksta, nors oficialiu medicinos požiūriu dėl celiulitą apibūdinančių terminų – viskas lyg ir aišku. Todėl tik priminsiu pagrindinį apibūdinimą.
Celiulitas – liga, estetinė problema ar normali odos būsena? Dažnai neteisingai interpretuojamos skirtingos odos ir poodžio būklės. Žodis „celiulitas” medikams – tai sunkus bakterinės kilmės giliųjų poodžio audinių uždegimas. Visuomenėje „celiulitu” vadinama kita problema – tai „apelsino žievelės fenomenas”. Ar galima tai pavadinti estetine problema? Ko gero galima ir, matyt, taip dažniausiai atsitinka. Tačiau ar celiulitas gali būti normali odos būsena? Taip, ko gero gali būti ir taip. Juk pažvelgus į rubuilio kūdikio užpakaliuką – greičiausiai įžvelgsite „celiulito“ užuomazgas. Bet kažkodėl tai niekam – ne problema, o greičiausiai – mielas vaizdas…
Ko gero, galima pasakyti, kad tiesa slypi kažkur per vidurį – celiulitas gali būti tiek normali odos būklė, tiek, retesniais atvejais, liga. Todėl neverta perdėtai baimintis, įsivaizduoti gręsiantį paskutinės stadijos celiulitą ar kitas sunkias ligas. Negalima nuleisti rankų, negalima pasiduoti ligai.
Jeigu diskomfortas jaučiamas dėl nelygios odos, tai būtina paminėti, jog odą ant mūsų kūno sudaro 90 procentų biochemiškai susijungusių mikroorganizmų grandinė, susiformavusi kaip apsauginis sluoksnis, ir tik apie 10 procentų tėra tikrosios odos, kuri nuolat kinta kartu su savo apsauginiu sluoksniu.
Galima aiškinti, kad medicina toli pažengusi, galima aiškinti, kad reikalingos farmacinės priemonės, tačiau, mano giliu įsitikinimu, būtinas normalus fizinis aktyvumas ir, kaip jau buvau rašęs apie kaulų osteoporozę, kuriai būtini jėgos pratimai, taip ir prevencinis mechanizmas prieš celiulitą yra jėgos pratimų kompleksas.
Paprastai kalbant, jei vidus stangrus (raumenys nesubliuškę), tai ir išorė (antodis) nesusiraukšlėjęs. Tai – tolygu pavyzdžiui apie pripūstą kamuolį su viduje esančia kamera. Todėl kalbant apie moterų perdėtas “galvos skausmo problemas“ dėl celiulito galima sakyti: kam tas nerimas, jeigu tik stereotipiškai vadovaujantis suformuotomis nuomonėmis atsisakoma iššūkio atlikti jėgos pratimų kompleksą, aktyviai judėti, mobilizuoti medžiagų apykaitos procesus ir prevenciškai atitolinti celiulito “baubą“.
Atkreipiu dėmesį, kad celiulitas susiformuoja ten, kur mažiausiai raumenys apkraunami fiziniu darbu: klubai, pilvas, šlaunys, viršutinė rankų dalis, krūtinė. O kiek kartų gyvenime aplamai tikslingai mankštinote būtent šias kūno vietas? Matyt būsiu teisus pasakydamas, kad šios kūno vietos beveik iš viso negavo fizinio krūvio. Taigi ir rezultatas – akivaizdus. Toliau – viskas priklauso nuo valios bei ryžto keistis ir imti tikslingai mankštintis.
Taigi vietoje organizmo teršimo cheminėmis medžiagomis, kurios taip pat kainuoja, “išmeskite“ lėšas fizinio aktyvumo didinimui. Investuokit į aktyvų malonumą, o ne į piliules.
Turime suprasti, kad absoliutaus tobulumo niekur nėra ir nieko nėra amžino. Ypač moterys be reikalo pergyvena dėl celiulito ir galbūt dažniausiai ne tiek dėl paties celiulito, kiek dėl aplinkinių (vyru) neigiamo požiūrio.
Esu įsitikinęs, kad 1-2 kartus per savaitę atliekami jėgos pratimai, 1-2 kartus per savaitę aktyvus judėjimas tikslingomis ir sau priimtinomis formomis sumažins celiulito tikimybę labiau nei bet kas kitas.
Jei jau taip norite, tai tapkite fiziškai normaliai aktyvios (3-4 kartai per savaitę bent po 30 min), saikingai valgykite (organizme turi būti šioks toks kalorijų stygius), nepersivalgykite, ir po kurio laiko “ būtinai aplyginsite“ odos paviršių, o jam iš viso neegzistuojant, išvengsite “susiraukšlėjimo“ visai arba šią problemą bent jau gerokai atitolinsite.
Nuotraukoje: teksto autorius Andrius Kaveckas, Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas.
2011.11.24
