Prostitucija vadinama seniausia profesija. Neatsitiktai. Žodis prostitucija kilęs iš lotynų kalbos “prostare” – pardavinėtis. „Nakties plaštakės“, „meilės deivės“, „damos su kamelijomis“ – tai seniausios profesijos atstovių romantiškos pravardės. Taip daryti gali ne tik moterys, bet ir vyrai.
Dar senų senovėje Havajų salų gyventojos nuogos priplaukdavo prie europiečių laivų, ant galvų laikydamos ryšulį su suknelėmis, bateliais ir skėčiais. Džentelmenai užsikeldavo gražuoles ant denio, iš pradžių tinkamai aprengdavo, o po to – nurengdavo, bet jau tamsiose ir ankštose kajutėse. Amžinas vyrų siekis užvaldyti moterį prostituciją visiems laikams padarė „nepaskandinama“ profesija.
Babilono miestas /Mesopotamijoje, prie Eufrato upės, XXIV a.pr.m.e.– II m.e.a../ garsėjo ne tik prabangiais rūmais ir šventyklomis, bet ir linksmomis orgijomis. O viskas prasidėjo lyg ir nekaltai.
Viršutiniame 90 metrų bokšto aukšte, skirtame Babilono dievui Mardukui, buvo mažas kambarėlis su stalu ir gultu. Šioje kamaraitėje sėdėjo žynė ir laukė paties Marduko, kuriam, vietos gyventojų nuomone, sekso paslaugų galėjo prireikti bet kuriuo momentu. Naujųjų metų šventės metu pasirodydavo kilminga „ledi“, pretenduojanti atlikti dievo Marduko nuotakos vaidmenį. Babilonui šventa santuoka turėjo atnešti gerą derlių, ir prastuomenė linksmai švęsdavo dievišką santuoką.
Iš pradžių vyrai vaikydavosi pusiau apsinuoginusias žynes gamtoje ir ilsėtis guldavo šventose kalvose. Vėliau visą tai persikėlė į šventyklas, ir Babilono moterys pradėjo paleistuvauti tiesiog prieš altorių. Turtingos babilonietės važinėdavo prabangiais vežimais prie šventyklos, o paprastos moterys užeidavo į šventorių ir ten, užsirišusios ant galvos juostas, sėdėdavo ir laukdavo „klientų“. Sandoris įvykdavo taip: svetimšaliai vaikščiodavo alėjomis ir stebėdavo moteris, po to numesdavo ant patikusios „intermergaitės“ kelis pinigus ir sušukdavo: „Šaukiuosi deivės Melitos!” Po to meilės deivė klusniai vykdavo atlikti savo šventą pareigą.
Taip babiloniečiai ir gyveno, platindami venerines ligas, ir lemtingą akimirką „pražiopsojo“ savo garsųjį miestą, iš kurio teliko krūva griuvėsių.
Prostitucija pasižymėjo jau senovės Egipto miestas Heliopolis. Būta ir religinės paleistuvystės. Babilone mergaitės eidavo į Militos maldos namus ir aukodavo šiai dievaitei savo nekaltybę vaidilų asmenyje. Jeruzalėje buvo nameliai, kuriuose už pinigus žydų mergelės pardavinėjo save. Ypač garsėjo prostitucija senovės Roma. Ja vienu metu vertėsi net kilmingų vyrų žmonos ir dukros.
Religinė prostitucija praktikuota ne tik Babilone. Armėnai garbino prostitucijos deivę Anaitą, kurios šventykla buvo panaši į Melitos šventyklą Babilone. Į ją galėjo įeiti tik svetimšaliai. Moterys iš šventyklos patekdavo ne į gatvę, o ištekėdavo, be to, jaunikiai šventyklose domėdavosi būsimų žmonų elgesiu ir sugebėjimais. Mergina, kurią aplankė daugiausia užsieniečių, buvo laikoma geidžiamiausia nuotaka.
Senovės Graikijoje prostitucija buvo laikoma normalia ir garbinga profesija. Bet kuriam Atėnų piliečiui buvo leidžiama turėti meilužę, tačiau vesti svetimšalę buvo draudžiama – už tai grėsė griežtos bausmės. Todėl graikų vyrai apsiribojo tik savo moterimis ir tuo nesiskundė.
„Sandėris“ vykdavo labai inteligentiškai. Jeigu jaunajam Atėnų gyventojui patikdavo kuri nors hetera, jis jos vardą užrašydavo ant šventyklos sienos. Kurtizanės ryte nusiųsdavo savo vergą /kaip matome, senovės prostitutės buvo turtingos ir kilmingos/ perskaitydavo ant sienos paliktus užrašus ir, jeigu rasdavo savo vardą, tuomet vykdavo į šventyklą ir ten laukdavo gerbėjo. Po tokių „derybų“ moteris galėjo keliauti su juo, bet galėjo ir atsisakyti, kadangi heteros turėjo teisę rinktis meilužius.
Pagonių dievams žmogiškos aistros taip pat buvo nesvetimos. Pavyzdžiui, meilės deivei Afroditei tarnavo tūkstančiai kurtizanių. Jos šventykloje, pastatytoje už meilės žynių pinigus, laisvai vaikščiojo balandžiai /paukščiai, skirti deivei/ ir gyveno prostitutės, kurios žynėms atnešdavo nemažą pelną. Šventyklos buvo atvira „seksualinio švietimo“ vieta. Į jas tėvai siųsdavo savo dukras, kad joms atimtų nekaltybę ir išmokytų kūniškos meilės.
Graikų mitologijoje minimos nimfos – neišsekantis įvairių meilės kombinacijų šaltinis. Garsas apie jų nuotykius su dievais bei mirtingaisiais pasiekė net mūsų laikus.
Romoje, karvedžio Agripos pastangomis pastačius vandentiekį, ėmė kurtis vis daugiau pirčių, kuriuose maudydavosi abiejų lyčių atstovai. Suklestėjo laisva „pirčių meilė“. Imperatoriai Markas Antonijus, Andrianas, Aleksandras, Severas ne kartą buvo uždraudę viešas maudynes, tačiau imperijos laikais šis paprotys ir toliau gyvavo,
Indijos neįmanoma įsivaizduoti be šokių, todėl ir garsiosios indų „bajaderės“ /šokėjos/ privalėjo kasdien šokti šventyklose arba gatvių eitynėse. Gražuolės žiūrovams teikė ne tik džiaugsmą, bet, jeigu gerai sumokėdavo, ir intymias paslaugas. Indijos šventyklose sakralinė prostitucija egzistavo tūkstantmečius. Moterims nebuvo draudžiama /netgi buvo skatinama/ per šventes lankytis šventyklose, kad atsiduotų žyniams ir lankytojams. Šventyklose jos atsiduodavo tik aukštos kastos vyrams. Pirmiausia buvo pabendraujama intelektualiai, o vėliau jau pagal senovės indų meilės meno 1250 pamokymų rinkinį – Kamasutrą.
Senovės Peru inkai turėjo „elitinę“ prostitucijos rūšį. Labai jaunas kilmingų šeimų mergaites atimdavo iš tėvų ir uždarydavo tam tikrose vienuolynuose, kur jos gyveno prižiūrimos auklių, užsiimdavo siuvinėjimu, dirbo ūkyje, prižiūrėjo šventą ugnį ir kepė pyragus iš kukurūzų miltų Didžiojo Inko stalui. Saulės skaistuolių patalpą, apjuosta aukšta siena, buvo neprieinama mirtingiesiems. Tik Didysis Inka turėjo teisę ten įeiti, ką jis su malonumu ir darė. Jis ne tik pats naudojosi Saulės mergelėmis, bet ir norėdamas parodyti išskirtinį dėmesį dovanodavo jas savo patikėtiniams. Su niekuo kitu Saulės skaistuolės neturėjo teisės mylėtis. O jeigu atsitiktinai užklupdavo su vyru, tuomet gyvą užkasdavo į žemę, jos mylimąjį pasmaugdavo, o kaimą, iš kurio kilęs „nusidėjėlis“, sulygindavo su žeme.
Afrikoje taip pat klestėjo savotiška šventyklų prostitucija. Ten egzistavo specialios mokymo įstaigos, kurios ruošė „dieviškas žmonas“. Po trejų metų mokymo jaunos merginos iš pradžių buvo atiduodamos žyniams ir burtininkams, o vėliau ir visiems kitiems kulto atstovams. Šios moterys buvo labai gerbiamos.
Vienoje Rytų Afrikos gentyje buvo toks paprotys: ant upės kranto juodaodžiai statė trobeles upės dievui Gyvatei garbinti. Žinoma, jo vaidmenį atlikdavo genties žynys, o pagalbininkų – kiti garbūs genties nariai. Trobelėse apgyvendindavo moteris, davusias prieinamumo įžadus „pagal pirmą reikalavimą“. „Gyvatės“ taip ir šliaužiojo į tas trobeles, o moterys periodiškai gimdė visai žmogiškai atrodančius vaikus, kuriuos vadindavo „gyvatės vaikais“. Todėl ir vyrai buvo patenkinti, ir padorumas išlaikytas.
Heliopolio, arba Balbeko /Sirija/, pagarsėjusio apgriautų šventovių didybe, paprotys reikalavo, kad kiekviena mergina atsiduotų svetrimšaliui Astartos šventykloje. Lygiai taip pat savo ištikimybę šiai deivei įrodinėjo ištekėjusios moterys. „Pagal Amorėjų įstatymą, tekinamo amžiaus mergina privalėjo septynias dienas lytiškai santykiauti su vyrais prie šventovės vartų“.
Rusų keliautojas, etnografas Miklucho-Maklajus /1846-1888/ rašė apie orang-sakaji paprotį malajų žemėje. „Praėjus keletui dienų ar savaičių po vestuvių, mergina, gavusi vyro sutikimą, savo noru keliauja pas kitą. Su juo taip pat kurį laiką gyvena. Taip ji apeina visus bendrijos vyrus ir sugrįžta pas pirmąjį. Su juo ji vis dėlto nepasilieka ir toliau tęsia atsitiktines jungtuves priklausomai nuo savo norų“.
Turtingame Korinto uoste buvo didžiausia Afroditės Pandemos /visaliaudinė/ šventykla. Ji stovėjo sąsiauryje ir buvo atkreipta ir į Aziją, ir į Italiją. Ją gausiai lankydavo užsienio šalių jūreiviai, kai kurie jų – nuolat. Daugiau nei tūkstantis rinktinių prostitučių tarnavo Afroditės šventykloje.
Manoma, kad pirmąjį oficialų viešnamį bus įsteigę graikai. Jų viešnamiuose galiojo savos taisyklės, papročiai, nustatytas užmokestis ir t.t. Kiekvienas jaunas ir save gerbiantis Atėnų gyventojas privalėjo lankytis viešnamiuose. Senovės graikai ypač rūpinosi svetimšaliais.
Prieš įvažiavimą į meilės miestą Kartaginą, valdžia pastatydavo palapines, kuriose jaunos gražuolės už pinigus atsiduodavo svetimšaliams. Be to, senovės „intermergaičių“ ketinimai buvo patys nekalčiausi – užsidirbti kraičiui, ištekėti ir tapti garbingomis bei protingomis žmonomis! Graikų užrašas, rastas Trale, Lidijoje, įrodo, jog religinė prostitucija gyvavo iki II a.
Atėnų valstybės veikėjas ir poetas Solonas /apie 640-560 m.pr.m.e./ svetimoje šalyje nupirko būrį vergių, atvežė jas į Pirėjo uostą ir čia atidarė vadinamuosius “ dikterionus”. Juose su vergėmis lėbaudavo jūrininkai, kareiviai, atvykėliai iš kitų šalių, užsukdavo ir vietiniai gyventojai. Solonas viešuosius namus įteisino įstatymu kaip neišvengiamą blogį. Tačiau kiekvienam piliečiui, lankančiam prostitutes, buvo draudžiama sakyti viešas kalbas ir pasisakyti teismuose, būti pasiuntiniu, teisėju, valstybės ir kulto tarnautoju.
Už viešnamių sumokėtus mokesčius Solonas pastatė deivės Afroditės šventyklą. Netrukus Atėnų pavyzdžiu pasekė aplinkiniai miestai. Senovės graikų istorikas Herodotas rašė, kad faraonas Cheopsas savo garsiąją, pačią didžiausią piramidę pastatė už pinigus, kuriuos uždirbo jo rūmų prostitutės. Tokios didelės buvusios šios pajamos. Tačiau tai buvo toli gražu ne tokia prostitucija, prieš kurią šiandien pasisako dorovės sergėtojai. Ją globojo patys dievai…
Iki šiol prostitucijos išgyvendinimas primena kovą su vėjo malūnais. Ją išgyvendinti jau IX a. bandė prancūzai. Bet Pilypo Augusto /1180-1223/ laikais prostituciją nutarta palaikyti. Paryžiuje prostitutės sudarė šv. Magdalenos globojamą sąjungą. 1254 m. Liudvikas IX išleido įstatymą, draudžiantį prostituciją. Prostitutės buvo baudžiamos ir išvaromos iš valstybės. Jos išsisklaidė po kaimus ir priemiesčius, ištvirkavo su valstiečiais ir slapta su miestelėnais. Įstatymai ir bausmės buvo bejėgiai. Po poros metų įstatymą teko atšaukti. Leista steigti paleistuvybės namus kai kuriuose Paryžiaus vietose. Po to laisvo elgesio moteris vėl persekiodavo, vėl įteisindavo…
Nuo 1350 iki 1460 metų Europoje buvo “prostitucijos aukso amžius”. “Prostibula publica” /viešieji namai/ turėjo licenzijas daugelyje miestų. Pavyzdžiui, toks nedidelis miestelis kaip Taraskonas, kur gyveno 500-600 šeimų, išlaikė dešimt municipalinių prostitučių. Bažnyčia neprotestavo: kadangi toks blogis egzistavo, reikėjo jį kontroliuoti. Licencijuota prostitucija mažino gatvių neramumus, atitraukdavo jaunimą nuo sodomijos ir dar blogesnių dalykų, pratino prie vedybinių pareigų vykdymo. Po 1480 m. tvarka pasikeitė. Brangios kurtizanės ir toliau aptarnaudavo turtinguosius, tačiau dauguma viešnamių buvo uždaryta.
1778 m. viešieji namai valstybės kontroliuojami Prancūzijoje vėl buvo atidaryti. 1840 m. Paryžiuje buvo 230 licencijuotų viešnamių.
Senojoje Vokietijoje prostitutės buvo budelio žinioje, turėjo vilkėti raudonus rūbus. Pelnas už prostituciją buvo skiriamas savivaldybėms. Vokiečių medikai tvirtino, kad neprofesionali prostitutė užkrečia venerinėmis ligomis vyrų daugiau nei profesionali.
1885 m. Londono žurnalistas V.T.Stydas į žiniasklaidą paleido „baltųjų vergių“ sąvoką, o 1899 m. Londone buvo surengta pirmoji konferencija „baltųjų vergių“ problemai aptarti ir spręsti.
Su didėjančia emigracija Į JAV, didėjo ir prostitučių poreikis. Europoje atsirado specialūs prostitučių kontrabandos tinklai.
1967 m. Vokietijoje – Hamburge, o vėliau Bonoje, Kelne, Štutgarde ir Miunchene įsteigti erotikos centrai, kurie leidžia išvengti trečio asmens /sąvadautojų/ dalyvavimo komerciniame sekse. Prostitucija pradedama laikyti profesija. 1975 m. įkurta Anglijos prostitučių draugija, 1980 m. Berlyne „Hydra“ ir 1984 m. Amsterdame – „Raudonoji gija“. 1985 m. Amsterdame įvyko pirmasis tarptautinis prostitučių kongresas.
Pastebima , kad prostitucija nyksta iš viešojo gyvenimo. Atsiranda kitų komercinio sekso būdų: iškvietimai į namus telefonu, merginų palydos užsakymai, masažo kabinetai ir pan. Net guminės moterys.
Apie Hitlerį prirašyta daug. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad pagal fiurerio užsakymą buvo rengiamasi gaminti pirmą guminę moterį. Ji buvo skirta seksualiniams poreikiams patenkinti lauko sąlygomis. 1941 m. Adolfas Hitleris paprašė gydytoją iš Danijos Oleną Hanseną sukurti lėlės prototipą iš galvanizuoto plastiko. Ją gaminti buvo numatyta Drezdene. Neseniai Norvegijos spaudoje buvo paskelbtas vieno laiškų O.Hanusenui iš Vokietijos tekstas. Jame fiureris išsamiai instruktavo, kaip turi atrodyti „guminė mergina“.
Nacistinės Vokietijos diktatorius įsivaizdavo, kad ji turi būti natūralaus dydžio, 1,76 metro ūgio, labai baltos odos, šviesiaplaukė, švelnių žydrų akių ir apnuoginta bamba. Jos lūpos turi būti storos, krūtys pilnos, rankos ir galva turi lankstytis ir sukiotis. Pripučiamą seksualinį žaislą buvo ketinama įtraukti į vermachto kareivio žygio aprangos sąrašą. Hitlerio nuomone, jis turėjo padėti išvengti venerinių ligų kariuomenėje ir išsaugoti arijų rasės grynumą. Tačiau itin slaptam projektui, kurį kuravo reichsfiureris Heinrichas Hitleris, nebuvo lemta būti įgyvendintam: fabriką, kuriame buvo numatyta pradėti gaminti lėles, subombardavo sąjungininkų aviacija.
Rusijos imperijoje, kuriai priklausė ir Lietuva, prostitucijos verslas buvo įteisintas 1843 m. Nors Vilniuje veikė per 20 viešnamių, nelegalės nepasidavė. Iš teisėtai besidarbavusių prostitučių reikalavo leidimo dirbti Vilniuje, nuolat tikrintis sveikatą, mokėti mokesčius. Moterys skundėsi, esą joms tai per brangu ir dirbdavo slapčia. 1869 m. tarp kareivių kilo sifilio epidemija. Paaiškėjo, jog net 60 proc. jų užsikrėtė legaliuose viešnamiuose, kadangi jų savininkės vengė mokėti už medikų paslaugas.
Lietuvoje, kaip teigia enciklopedija, XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje ir 4 dešimtmečio pradžioje su legalizuotomis prostitucijos formomis kovojo Lietuvos abolicionistų draugija. Legali prostitucija buvo panaikinta 1935 m. Tačiau kai kurių šaltinių duomenimis, kasdien į Vilniaus gatves išeina apie 300 sekso paslaugas teikiančių moterų, apie 30 proc. joms – tik 11 metų…
Įvairenybės
Amsterdame, garsiajame „raudonųjų žibintų kvartale“, stovi paminklas prostitutėms. Pasak šio kūrinio iniciatoriaus, paminklas, pastatytas buvusiai Amsterdamo kurtizanei Mariski Major, prieš 20 m. Nyderlandų sostinėje įkūrusiai informacijos apie prostituciją centrą, yra pagarbos ženklas viso pasaulio prostitutėms“. Bronzinė skulptūra vaizduoja moterį, kuri išdidžiai stovi tarpduryje, akis įsmeigusi į dangų. Pasak paminklo autorės olandų skulptorės Els Rejersės, ši poza demonstruoja pasitikėjimą savimi. Nyderlanduose prostitucija legalizuota 2000 metais ir dabar teisiniu požiūriu yra laikoma tolia pat profesija kaip ir visos kitos.
xxx
Japonijos mieste Osaka yra vienintelis pasaulyje viešnamis, į kurį įleidžiami tik impotentai. Šio viešbučio savininkai broliai Takeo ir Kanebo Isidos teigia, kad jų „įstaiga“ ne vienam japonų vyrui padėjo atsikratyti kompleksų. Nepaisant to, kad kainos čia gerokai didesnės nei įprastose viešnamiuose, lankytojų netrūksta. Merginos taip pat uždirba gerokai daugiau, tačiau, norėdamos įsidarbinti impotentams skirtame viešnamyje, jos turi pereiti griežtą trijų etapų atrankos konkursą.
Ar vyras impotentas, ar apsimetėlis, sprendžia merginos. Jei jos pajunta, kad lankytojo „daikčiukas“ sukietėjo ir „atsistojo“, paspaudžia vieną iš slaptų įvairiuose kambario vietose įtaisytų mygtukų, ir po kelių sekundžių kambaryje pasirodę augaloti apsauginiai išmeta tipelį lauk. Kodėl normalūs vyrai taip nori patekti į šį viešnamį? Kalbama, kad šios „įstaigos“ merginos yra profesionalės, be to, taip puikiai išmano savo amatą, jog suviliotų net mirusįjį.
xxx
Vienas Berlyno viešnamis derina kovą su ekonomikos nuosmukiu bei klimato kaita, siūlydamas nuolaidą klientams, kurie atvažiuoja dviračiu ar viršuoju transportu.
xxx
Viešnamis „Maison d,Envie“ savo tinklapyje paskelbė, kad unikali „aplinkos tausojimo nuolaida“ suteikiama siekiant paskatinti lankytojus susirūpinti gamta esant sunkiai ekonominei situacijai. Viešnamio savininkas tvirtina, kad nuolaida pritraukia po penkis naujus klientus kasdieną, taip pat sumažino spūstis statant automobilius. Vokietijoje prostitucija buvo legalizuota 2002 m. šalyje dirba per 400 tūkst. registruotų prostitučių.
xxx
XVII a. 7-ajame dešimtmetyje Johnas Wilmotas, antrasis Ročesterio grafas, parašė komediją „Sodoma“, kuri šiandien laikoma pirmuoju spausdintu pornografijos pavyzdžiu anglų kalba. „Sodoma“ – tai „tualetinė drama“, kurioje pornografija, anot žiūrovų, „sklinda iš kiekvieno sakinio“. Tai buvo liūdniausiai pagarsėjusių knygų visoje istorijoje. Visos kitos pornografinės istorijos, parašytos per 300 metų iki mūsų dienų, palyginti su šia, atrodo prėskos ir blankios.
xxx
Amerikos pornografijos žvaigždė Hjuston /g. 1969/ per parą pasimylėjo 620 kartų. Tai iki šiol nepagerintas pasaulio rekordas.
xxx
Apie 1990-uosius, vėl atgimė meilės maratonai, buvę užmiršti hipių laikais. Anglai sugalvojo, kad sekso orgijos gali būti įdomios ir žiūrovams, ne tik dalyviams. 1995 m. buvo užfiksuotas pirmas oficialus pasaulio rekordas – kauna panelė Anabelė Čong be pertraukos pasimylėjo su 251 vyru. Po rekordo panelė jautėsi šiek tiek pavargusi, vyrai sužvarbę, nes laukti savo eilės reikėjo labai ilgai.
Netrukus panelės Čong rekordą nutarė pagerinti amerikietė Žasmin. Ji paskelbė, jog pasimylės su trimis šimtais vyrų. Vargo, bet pasimylėjo. Merginų rekordai sugundė ir vyriškius. Juodaodis amerikietis Markusas nutarė įrodyti, kad vyrai neprastesni. Jis per vakarą pamylėjo 101 damą.
Jo rekordą netrukus sumanė pagerinti kitas „daikto“ turėtojas Džonas Daglas, bet, pamylėjęs lygiai 101 damą , dar vienos, rekordinės, nebeįstengė. O tada į lenktynes įsitraukė verslininkas Džonas T.Bonis, kuris pats nesimylėjo, bet pradėjo organizuoti didelius meilės maratonų spektaklius, pakviesdamas į tuos vakarėlius garsiausias pasaulio televizijos ir garsiausius žurnalistus, visus sporto ir kino žvaigždes.
Jis įsteigė firmą „Metro Global Media Inc“. Jo verslas plėtėsi. 2010 m. ponas Džonas T.Bonis suorganizavo vakarą, kuriame ketino pasiekti naują pasaulio rekordą: 500 pasimylėjimų iš eilė…Rekordui sumušti jis pasikvietė panelę Hjuston. Panelė viršijo visus lūkesčius. Rekordininkė buvo apdovanota diplomu, taure ir prabangiu automobiliu.
2012.01.26
