Vytauto Pociūno byla neištirta, neaiški. Kedžio, pedofilų – taip pat. Apie Medininkų bylą net kalbėti neverta, apsiribota vienu atsitiktinai sučiuptu omonininku.
Dabar – Snoras. Panašu, kad ir šios bylos niekas niekada neištirs. Kai pagrobiami milijonai, milijardai – kaltų nėra. Nes tie milijardai ne konkretaus turtuolio, o mūsų, mokesčių mokėtojų. Mūsų, mokesčių mokėtojų, paskirti, išrinkti pavaldiniai (prezidentai, Seimo nariai, premjerai ir ministrai, teismų pirmininkai…) juos, tuos milijardus, lengva ranka nurašys mums į nuostolius. O mes susiveršime diržus, palauksime normalių algų, pensijų arba išvažiuosime į šalis, kur pavogti milijardą žymiai sunkiau.
Arba bursimės į šimtatūkstantinius mitingus prie Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės ir nesitrauksime tol, kol milijardą jie mums atneš ir nuolankiai padės prie kojų. Kaip valdovui.
Toks scenarijus būtų geresnis, pats geriausias. Nes dar nėra buvę, kad tauta nusilenktų vagims, veltėdžiams, prievartautojams. Ji ilgai kenčia, bet kai jos kantrybė baigiasi – visiems būna riesta. Pavyzdžių pastaruoju metu daug. Gal tokių mitingų pradžia jau padaryta? Gal kovo 17 dieną prie Seimo jis bus dvigubai, tvigubai didesnis nei tas, kuris įvyko prie Prezidentūros?
Grįžtu prie Snoro nusikaltimo. Jeigu pagrobtas milijardas, tai ko reikėtų ieškoti? To, kas šnipštelėjo “bankininkams”, kad metas skubiai sprukti į Londoną. Man regis, gerai informuotas asmuo yra “Lietuvos ryto” bosas. Jis padėjo mus “apšvarinti”. Ar ne? Juk, kai spausdino laviną sukėlusį straipsnį, gerai žinojo, ką daro, kam padeda, kam kenkia. Bet jis įeina pro vienas duris, o pro kitas išeina, kaip niekur nieko. Ar nors vienas plaukas nuo jo galvos nukrito? Ar nukris? Sakote – tokie įstatymai: žurnalistas turi teisę neatskleisti informatoriaus. Net jeigu tas neatskleidimas mums visiems kainuoja milijardą? Tada aš atsiprašau. Tegul jis sau pro vienas duris įeina, o pro kitas išeina.
Esame liudininkai, kaip net kelios komisijos vaizduoja, kad ieško tiesos, o iš tikrųjų tik drumsčia vandenį, tyčia šūkauja, kelia šurmulį, nes siekia naudos ne valstybei, o sau, galvoja apie savo likimą šių metų rudenį įvyksiančiuose rinkimuose.
Per du dešimtmečius valstybė taip supuvo, kad vargu ar įmanomas eilinis, kosmetinis jos remontas. Reikia kapitalinio. Reikia sugrįžti prie šimtatūkstantinių mitingų, kurių kaip velnias kryžiaus bijo ne tik mūsų – viso pasaulio galingieji.
2012.03.02
