Jau mažai belikę senolių, galinčių papasakoti apie patirtus praėjusio karo baisumus. Baimėje augo, gyveno turėjusi paklusti okupanto valiai pokarinė karta. Partizanų kovos, tremtinų, politinių kalinių kančios, kitaminčių persekiojimai… Nyku ir liūdna, prisiminus tas slogias dienas.
Smurtas ir priespauda, skaudžios netektys drumstė vaikystės džiaugsmus, visi buvome kaustomi baimės. Bėgantis laikas neištrina iš atminties tų pačių dramatiškiausių pokario istorijų. Manau, kad mano bendraamžiai, tos jau išeinančios pokario metų kartos atstovai, buvę okupacinio režimo liudininkai daug ką galėtų papasakoti. Atminties akimis matau save, mažą berniūkštį pokarinės Lietuvos kaime, kur teko patirti okupantų smurtą ir melą. Matau ir to smurto vykdytojus sužvėrėjusius stribus, plėšikaujančius buvusius rusų kareivius, kuriuos mano kaimo žmonės vadino trofeičikais. Matau duoneliaujančias vokiečių moteris, išniekintus partizanų kūnus, ašarotas tremiamų kaimynų akis…
Nusprendžiau pasidalinti tais prisiminimais su skaitytojais.
Vygandas RAČKAITIS
ABLAVAS (1)
Šitą žodį rašau taip, kaip jį tardavo sunerimę ir išsigandę mano kaimo žmonės. Ką jis reiškia sužinojau tą vasarą, kai karas jau buvo pasibaigęs, mūsų krašte ėmė šeimininkauti rusai. Tada mažai betrūko, kad likome gyvi, nesušaudyti.
Karo dienų ir įvykių aš neprisimenu. Buvau dar per mažas suvokti aplink esantį pasaulį. Menu tik mane labai bauginusias, ieškančias padangėje skraidančių lėktuvų galingų prožektorių šviesas. Man atrodė, kad tos slankiojančios šluotos nušluos žvaigždes nuo dangaus ir visus mus paskandins tamsa. Dar prisimenu į pašešupio lankas nukritusį lėktuvą. Parašiutų šilkas pravertė kaimo merginoms, panorusioms pasisiūdinti nuotakos suknią.
Nuslinkus karo pavojams sodiečiai kibo į ūkio darbus. Niekas nenujautė, kas laukia pasibaigus karui, nesitikėjo, kad bus pralieta daug kraujo, degs sodybos, kone į kiekvienus namus belsis mirties grėsmė. O tas įvykis, susijęs su žodžiu ablavas, įsirašė į mano vaikiškos galvelės atmintį taip ryškiai ir detaliai lyg tai būtų įvykę vakar.
Močiutė ir kartu su ją gyvenantis dėdė Andrius džiaugėsi geru rugių derliumi, užderėjo ir vasarojus. Tą dieną vežėme rugius į kluoną. Dėdė Andrius iš gubų nešė rugių pėdus vežiman, ten juos tvarkingai sukraudavo močiutė, jos padėjėja buvo kaime atostogaujanti gimnazistė, mano sesė Laimutė. Talkino ir pas mus atvažiavusieji svečiai, teta Bronė ir jos vyras Povilas. Grėbė šiaudų padraikas ir nešė pagrėbstus į vežimą. Tik mudu su jų sūnumi Mindaugėliu nežinojome ką veikti, bet buvome kartu su dirbančiaisiais.
Su Mindaugėliu aš greitai susidraugavau. Jis gal tik kokiais metais už mane vyresnis, jau ėjo mokyklon. Mane labai juokino tai, kad jis bijojo varlių. Mindaugėlis man pasakojo, jų namuose Kauno Žaliakalnyje šeimininkauja raudonieji, tėvelis labai bijąs rusų. Užtat ir atvažiavę pas mus į Gulbiniškius, gal čia jų niekas neieškos.
Vakarop darbas buvo baigtas, į kluono šalinę sukrauti paskutiniai rugių pėdai. Dėdė Andrius iškinkė arklį, išstūmė tuščią vežimą į kiemą ir išsivedė Bėrį į ganyklą. Netrukus sugrįžo kažko sunerimęs. Pasakojo, sutikęs Petronių Vytelį , kuris sakė, kad kaimą supa kareiviai, o po sodybas pasklidę stribai, ieško vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje vaikinų. Ablavas! Vytelis bėga slėptis miškan. Tada pirmą kartą išgirdau tą mįslingą rusišką žodį, reiškiantį kažką baisaus ir lemtingo. Mūsų kauniečiai svečiai labai nusigando, matyt, žinojo kas yra tas ablavas.
- Bėk slėptis ir tu, Poviliuk, – paliepė Bronė savo vyrui. Tasai nieko nelaukęs, tiesiai per ražienas nužingsniavo į artimiausią alksnyną.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Saulė jau sėdo už vėjo plaikstomų pakluonės gluosnių, parausvėję spinduliai tryško pro mirguojančius lapus, kažko neramiai raibuliavo kiemą apklėtę šešėliai. Nepamačiau, kaip ir iš kur atsiradę įvirto trobon trys vyrai. Du kareiviai ir trečias pusiau kareivis, apsirengęs nei šiaip, nei taip. Kareiviškos kelnės, auliniai batai ir baltų naminių siūlų megztinis. Garbanoti, vario spalvos plaukai sulipę nuo prakaito, blizgantis raudonas veidas. Jis kalbėjo lietuviškai, kamantinėjo, ar nėra šauktinių į kariuomenę, ar nesislepia pas mus fašistai, banditai. Panoro apžiūrėti visus kambarius. Pravėrus seklyčios duris, įsibrovėlių akys nukrypo į stalą, kur gulėjo atversta knyga ir paauksuotais rėmeliais akiniai, ant kėdės atkaltės kabojo gražus tamsmėlis švarkas. Raudonplaukis spoksojo artyn priėjęs prie stalo, paskui atsigręžė ir nuvėręs akimis dėdę Andrių užriko:
- Kieno šita drapana? Kur slepiasi tas buržujus?
- Nėra pas mus jokių buržujų,- sutrikęs aiškino dėdė. – Švarką aš pirkau turguje, ketinau nešti pas siuvėją pataisyti…
- Nekalbėk jerundos, svolačiau! – Plyšojo įširdęs raudonplaukis. Jis išsitraukė po megztiniu už diržo užkištą revolverį ir juo mostaguodamas liepė visiems mums išeiti į kiemą. Stot visiems prie vežimo, – komandavo buržujų ieškotojas. – Greičiau, greičiau, jabujamat.
Negirdėjau, ką kalbėjo dėdė Andrius, teta Bronė, nes mūsų Sargis ėmė pašėlusiai skalyti, tiesiog draskytis nuo grandinės. Šuns lojimas, matyt, erzino atėjūnus. Krūptelėjau išgirdęs paeiliui du šūvius ir pamačiau, kaip Sargis persivertė kūliais ir sudribo ant žemės. Jis dar bandė kelti galvą, laižyti iš šono alvantį kraują, bet jau neįstengė ir išsitiesė visu kūnu.
- Vot tak, svolači, – žvarbiu balsu pareiškė egzekutorius, – jei nepasakysite, kur slepiasi tas pabėgėlis, jūs būsite sušaudyti. Poniali?
Nustėrę iš baimės tylėjome. Suklupusi močiutė, apglėbusi mane ir Mindaugėlį, ėmė maldauti:
- Šaudykit mane, bet vaikus palikite gyvus… Bijokit Dievo!..
- Raudonplaukis atsigręžė į atokiau stovėjusius kareivius ir kažką jiems rusiškai pasakė. Jie nusiėmė nuo pečių šautuvus ir prisiartino.
- Skaičiuoju iki trijų, – vėl sugergždė baudėjo balsas, – jeigu tas jūs globotinls brangesnis už pačių gyvybę, tai žinokitės… Vienas!..
Jis mostelėjo kareiviams rankoje laikomu revolveriu. Tie atstatė šautuvus ir nukreipė į mus jų vamzdžius. Už jų nugarų skaudžiai tavaravo kraujo spalva pražydę močiutės jurginai. Aš paleidau savo dūdas, garsiai pravirko Mindaugėlis, tyliai ašarojo mano sesė Laimutė. Dar neištarus lemtingo du, išgirdom slopų tetos Bronės balsą;
- Palaukite, aš einu jo ieškot.
Taip pasakius ji sparčiai nužingsniavo link alksnyno šaukdama „Povilai, Poviliuk“. Jai iš paskos panorusį bėgti Mindaugėlį raudonplaukis stvėrė už sprando ir bloškė mane glėbiančiai močiutei. Pasakė:
- Bachuras tegu… Visi stovėkit ir laukit. Nė iš vietos! Jei negrįš, sušaudysiu…
Stovėjome mes ilgai. Baisiai ilgai. Atrodė, kad nesulauksime nė Bronės, nė Povilo.
Kareivai pakabino ant peties šautuvus, vienas dūmijo iš laikraščio susuktą machorką, kitas sėdėdamas ant šulinio rentinio gliaudė saulėgrąžas, lukštai biro į šulinį. Tik raudonplaukis nenurimo, žingsniais matavo kiemą ir vėrė mus plėšrūno žvilgsniu.
Teta Bronė grįžo kartu su Povilu. Jį pamatę „ablavsčikai“ pripuolė prie jo it vanagai prie savo aukos. Neleido nei atsisveikinti, nei pasiimti to išdaviko švarko ir akinių.
Daugiau jau niekada nematėme Povilo. Kaip ir rytojaus dieną išvažiavusios tetos Bronės su Mindaugėliu. Po kiek laiko pasiekė žinios, kad Povilas mirė nukankintas kalėjime, mirė ir Bronė išvežta į Sibirą. Mindaugėlį priglaudė vaikų namai, jo likimas nežinomas.
Ablavas… Paskui, kai tik pasklisdavo žinia apie prasidėjusį ablavą, močiutė imdavo žegnotis, o dėdė Andrius virpančiais pirštais kimšdavo tabaką į riestu cibuku pypkę.
2022.06.01; 07:00
