Pabeldusi į duris ir nedrąsiai įžengusi vidun moteris prabilo vokiškai. Močiutė ir aš supratome tik vieną žodį „brot“. Reiškia, ji prašo duonos.
Tą žodį kartodavo pirmąją pokario vasarą po kaimus duoneliaujančios, tapusios našlėmis ir benamėmis vokiečių moterys. Lietuvoje jos gelbėjosi nuo bado. Kone kiekviena vedėsi vaikus. Mūsų ir kitų kaimų žmonės gailėjosi elgetaujančių moterų, ypač vaikų, sušelpdavo kuo galėjo. Duona, daržove, kartais pavilgo gabalėliu. Tik sunku būdavo visiems užtekti. Šliaužiojo po kaimus trofeičikai, duok jiems maisto, vaišink stribus, o ir tų duoneliaujančių moterėlių kone kasdien atsirasdavo.
Ne viena buvo ir pas mus atėjusioji. Prie jos glaudėsi kokių penkių šešerių metų berniukas. Išblyškęs it bulvių daigas, kažko išsigandęs, rodės, kad tuoj pravirks. Tačiau kojos iš po trumpų kelnaičių buvo nurudintos saulės. Vienos blauzda apvyniota neaiškios spalvos skuduru.
Močiutė iš podėlio atnešė riekę duonos ir gabalėlį sūrio, padavė vokietei. „Danke bestens! Danke bestens!“ Karštai dėkojo moteriškė. Plonu balseliu jai antrino berniukas.
-Kas vaiko kojai? – pasiteiravo močiutė, rodydama pirštu į aprištą jo blauzdą.
Moteris ėmė aiškinti, vis pabrėždama žodį „hund“, bet mes nieko nesupratome. Tada ji kelis kartus sugniaužė išskėstus rankos pirštus, ištarė „au au“, tapo aišku, kad berniukui įkando šuo.
Mano močiutė daug kam pagelbėdavo savo surinktomis vaistažolėmis, gydančiomis visokius negalavimus, skaudulius. Parūpo jai berniuko žaizda. Ženklais parodė, kad motina nurištų skudurą. Į blauzdą suleistų šuns dantų žymės buvo užpūliavusios. Močiutė pasižiūrėjo, palingavo galva ir liepė palūkėti, iš kuparo paėmdė drobės atraižą, atkirpusi skiautelę ją ištepė kiškio taukais ir uždėjo ant žaizdos. Tos pačios drobės skivytu rūpestingai aprišo berniuko koją. Kol močiutė darbavosi, motina stovėjo šalia ir žiūrėjo ašarotomis akimis.
-Užgis, dabar bus gut, – pasakė močiutė, įterpusi daug kam žinomą vokišką gut – gerai. Vokietė puolė bučiuoti rankos, bet močiutė spėjo ją pakišt po prijuoste.
-Užponavojo ruskis Prūsiją, vokiečius ubagais paleido. O kiek išžudė! Kas tas vokietkas iš namų išvarė? Gražiai gyveno, vaikus augino. Dabartės žebravoti, šunis lodyt tenka. Neduok tu, Dieve… – išėjus pavargėlei su mažu sūneliu, užjautė močiutė.
Kiek patylėjusi, prisiminusi praeitį ji toliau balsiai samprotavo:
-Kai pamisliji, tai geri buvo ir vokiečiai… Tiems ne duonos reikėdavo. Per aną karą, būdavo, įpuls trobon vokietis ir šaukia, duok jam špeken, ejer, buter. Neduosi, pats paims. O kur dar visokios pyliavos… Plėšė ir tie, kap dabar ruskis.Tik žinia, nevalia kaltinti tų moterėlių ir vaikelių.
Mano močiutė užėjusioms vokietėms atkišdavo ką nors valgomo. Tačiau tą pavakarę, kai moteris su dviem mergaitėmis ir paprašė “brot“, močiutė skėstelėjo rankomis.
-Ar iš peklos šiandien jų!? Vienai daviau duonos, kitai bulvių, trečią su vaikais nuo pietų likusiu viralu pamaitinau, o ką šitoms duot? Duona pasibaigė, rytoj kepsiu, lašinių paskutinė puspaltė, tik spirgams liko. Iš kur čia visiems paimsi…
Vokietė, matyt, suprato, kad nieko nepeš. Jos žvilgsnis nukrypo į artipilnį burokų lupynų kibirą. Močiutė nemažai jų prilupo paraugti. Gestais pasiprašiusi leidimo ateivė pasirinko gal porą saujų lupynų ir įdėjo didesnės mergaitės pintinėlėn. Ji gal kokių aštuonerių metų, daugmaž su manimi vienmetė. Graži mergaitė, garbanoti šviesūs plaukai, didelės mėlynos akys. Jos sesutė dar maža, gal dar nė penkerių metų neturi. Gaila, kad močiutė joms nieko nedavė, tenkinosi tik tomis lupynomis. Matyt, ir močiutei pasidarė nesmagu, kad niekuo nesušelpė pavargėlių.
-Galėjau mergaitėms po kiaušinį duot, gal vištos padėjo, – prisiminė ji.
-Nubėgsiu tvartan ir pažiūrėsiu, – pasisiūliau aš. –Jei rasiu, tai pasivijęs atiduosiu.
-Pažiūrėk, – pritarė močiutė. – Jos gal dar neišėjo iš kiemo. Duok du. Kitus palik.
Aš tuoj pat išdūmiau į tvartą, gūžtoje radau net penkis kiaušinius, visus juos sukroviau savo kepurėn ir bėgau vytis vokiečių. Motina ir mergaitės nustebusios atsigręžė, sutrikęs ištiesiau kepurę su kiaušiniais didesniajai vokietaitei ir iškaitęs pralemenau:
-Prašau, imkite…
Mergaitė šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir savo didelėmis dangiaspalvėmis akimis. Šypsojosi ir motina. Abi kažką kalbėjo, supratau tik tiek, kad dėkoja. Stovėjau išraudęs laukiau, kad tik greičiau pasiimtų kiaušinius. Nežinau, kodėl aš taip susidrovėjau. Gal todėl, kad pirmąkart savo gyvenime daviau išmaldą. Ir dar savo bendraamžei mergaitei… Bet kai parbėgau namo, krūtinėje buvo lengva, kaip visada, kai padarai ką nors gero. Gerai, kad močiutė nepaklausė, kiek daviau. kiaušinių, būčiau turėjęs meluoti.
Nežinau, kokiais keliais vokietės pasiekdavo Suvalkijos kaimus. Gal jos iš nusiaubto Karaliaučiaus krašto, tapusio Kaliningrado sritimi, pėsčiomis leisdavosi varganon kelionėn. Gal rizikuodavo važiuoti traukiniu, dauguma jų tapdavo trofeičikų aukomis. Nesaugu buvo vokiečių moterims ir Lietuvoje. Jos vengė rusų kareivių, bijojo ir stribų, grėsmingiausi joms buvo trofeičikai. Susidūrus su jais neretai vokietukai vaikai tapdavo našlaičiais. Beje, rusų rašytojas, buvęs karo krespondentas Ilija Erenburgas, šlovindamas raudonarmiečius ragino negailėti fašistų, pasinaudoti ir jų moterimis…
Nemažai našlaičiais likusių vokiečių vaikų užaugo Suvalkijos sodžiuose, turėjo globėjus, buvo įvaikinti. Įvairiai klostėsi jų likimai. Kai kurie liko nesužinoję, kokios jie tautybės.
Liūdnos, dramatiškos vertos romanų tos pokario istorijos. Prisiminiau kapelį po sena laukine kriauše ant Šešupės kranto. Atsirado tas kapelis iš po vienos vasaros nakties. Mokančiam vokiečių kalbą Ambrasų Andriui pavyko prikalbinti paklaikusią iš sielvarto, vaikštančią po kaimą ir nešiną negyvu kūdikiu motiną palaidoti lavonėlį. Arčiausiai gyvenusios kaimo mergaitės panoro prižiūrėti tą kapelį, kasmet sodindavo gėles, puošdavo.
Kai po daugelio metų lankiau jau vargiai beatpažįstamus Gulbiniškius, neradau senolės kriaušės, nė žymės, kur būta kapelio. Tarp vėjo šiurenamų smilgų ryškiai raudonavo kelios laukinės aguonos. Gal jos saugo anų šiurpių ir kruvinų laikų paslaptį?
2022.07.11; 09:00
