Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.
1996 12 20 mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.
Aš tuomet dar nebuvau nė pradėjęs dirbti. Praėjo visai nedaug laiko, kai perėmiau Ministeriją. Per tą laiką dar nespėjau net susipažinti su esama padėtimi. Apie kokį nors tos padėties keitimą dar negalėjo būti ir kalbos. D.Kuolys puolimą pradėjo aiškiai per anksti ir tuo išsidavė.
Vėlesniuose straipsniuose jis visą laiką plėtojo iš esmės tas pačias puolamąsias mintis. Jos buvo iš naujo kartojamos didžiųjų dienraščių vedamuosiuose, pvz., “Laiko ženklai” 1997 09 19 (Lietuvos ryte). Puolimo tonas vis įžūlėjo. Buvo žongliruojama visokiais kaltinimais nenurodant nė vieno konkretaus fakto, nes tokių nebuvo. Kaltinimai niekuo neparemti, be jokių įrodymų! Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas. Štai kelios būdingesnės straipsnių antraštės: “Švietimo ministerijoje padėties pabloginti jau nebeįmanoma” (Veidas, 1997 09 20-26, Dialogas, 09 26), “Švietimas atsidūrė krizėje” (Lietuvos rytas, 1998 01 23), “Z.Zinkevičiaus “švietimo reforma” priėjo liepto galą” (Respublika, 1998 01 24), “Skersvėjai švietime” (Kauno diena, 1998 02 02) ir pan.
Ypač atkakliai buvau puolamas didžiųjų dienraščių “Lietuvos ryto” ir “Respublikos”, nekalbant jau apie “pedagogės” su dviem partiniais diplomais Elenos Tervidytės redaguojamą “Dialogą”, kuris tapo pagrindiniu D.Kuolio ruporu, klaidinusiu mokytojus.
Ilgainiui Kuolys su savo puolimais taip plačiai užsimojo, jog ėmė kaltinti ir įžeidinėti ne tik mane, kitus Ministerijos vadovus, bet ir visus jos darbuotojus, naudodamas tokius apibendrinimus kaip “isteriška būsena ir ministerijoje, ir visame švietime” (iš tikrųjų jokios isterijos nebuvo), “ministerijoje jau seniai suirutė” (iš tikrųjų visi skyriai dirbo normaliai), “ministerijoje dabar vyrauja tikras chaosas” (nebent Kuolio vaizduotėje) ir pan.
Kodėl jis taip elgėsi? Kaip galėjo pavyzdingas jaunuolis, gabus studentas (tuo pats įsitikinau jam dėstydamas Vilniaus universitete) ir dar lituanistas virsti tokiu piktu žmogumi?
Senesni Ministerijos darbuotojai sakė, kad iki mano atėjimo Kuolys per darbą tarybose, grupėse, taip pat individualų darbą su Ministerijos tarnautojais darė didelę įtaką Ministerijai, pedagogikos institutui, ypač Ministerijos ugdymo turinio skyriui. Kontrolės praradimas, jų nuomone, ir sukėlė Kuolio desperacinę būseną, išreiškiamą šmeižikiškomis priemonėmis. Bet iš tiktųjų aš tada dar nė nesistengiau Kuolio įtakos mažinti, netrukdžiau jam lankytis Ministerijoje, kur jis, matyt, turėjo savo šalininkų.
Kai kurie Vyriausybės nariai, anksčiau dirbę kartu su Kuoliu, buvo linkę kaltę prisiimti sau. “Mes patys, – sakė jie, – esame kalti, kad jis toks. Nepatyrusį jaunikaitį išpaikinome. Jis net organizavo premjero Gedimino Vagnoriaus nuvertimą!”
Man šie aiškinimai neatrodė įtikinantys, nors gal ir turėjo pagrindą. Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. “Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (MT. 18,17). Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausia jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras.
Viena iš svarbiausių Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo Meilė Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino. Buvome pažįstami nuo 1949 m., kai ji persikėlė į Vilnių bolševikų valdžiai panaikinus Kauno universitetą. Po to kartu dirbome gretimose lituanistinėse katedrose, gerai sutarėme. Kai reikėjo Universitete ginti lietuvybę nuo bolševikų užmačių, ėjome visą laiką kartu. 1959 m. Lukšienę bolševikai pašalino iš Universiteto kaip “nacionalistę”. Tačiau leido jai dirbti Pedagogikos institute.
Prasidėjus Atgimimui Lukšienė vadovavo švietimo reformai bei tautinės mokyklos teorinių pagrindų kūrimui. Apie tą darbą stengiausi kalbėti ir rašyti kuo pagarbiau, nors man nepatiko atitinkamuose dokumentuose (švietimo koncepcija, beje, aš vadinčiau lietuviškai švietimo samprata) nepakankamas akcentavimas lietuvybės ir ypač krikščioniškų principų. Vietomis jų ten reikia ieškoti su žiburiu. Tačiau dėl to triukšmo nekėliau, tiek vengdamas konflikto, tiek ir tikėdamasis, kad bus kompensuota praktiškai įgyvendinant reformą.
Taigi mums pyktis iš tikrųjų nebuvo dėl ko. Bet ji nuo pat pirmųjų dienų užėmė priešišką mano atžvilgiu poziciją ir ėjo drauge su Kuoliu, kurį visą laiką protegavo, pirmoji dar 1990 m. buvo iškėlusi į ministrus. Galbūt Lukšienei nepatiko mano pasisakymas prieš Ateities forumą, kuriam ji simpatizavo ir, matyt, priklausė. Galbūt ją įžeidžiau negalėdamas priimti vieną iš pirmųjų mano darbo Ministerijoje dienų, kada ji prašėsi audiencijos. Bet aš tada iš tikrųjų neturėjau laisvos minutės ir dėl to jos vėliau atsiprašiau. Gal jai, kiek žinau, netikinčiai, užkliuvo mano krikščioniškos pažiūros? Bet visa tai tėra spėliojimai. Tikroji priežastis ir dabar lieka neaiški.
1997 m. sausio 7 d. “Lietuvos aide” buvo išspausdintas didelis per visą lapą Lukšienės straipsnis “Kur einame? Pasvarstymai apie Lietuvos švietimą”, po kurio beveik visomis nuostatomis ir aš galėčiau pasirašyti, tačiau straipsnio pabaigoje pridėtame “asmeniškame pos scriptum” metamas man netikėtas kaltinimas, esą jai buvę skaudu iš mano lūpų išgirsti nuosprendį (!), kad reforma įstrigusi (aš įstrigimą supratau kaip reformos stabdymą LDDP valdant, pati Lukšienė kalbėjo apie tai, jog 1992-aisiais reforma ėmė stoti – žr. Dialogas, 1998 02 30), kad ji ne tautiška (kalbėjau vien apie lietuviškos dvasios trūkumą dabartinėje mokykloje), o kosmopolitiška (kosmopolitizmo tikrai nestokojo). “Lietuvos rytas” persispausdino išrinktinai vien man nepalankias straipsnio vietas ir “asmenišką post scriptum”.
Vėlesniuose Lukšienės straipsniuose ir daugelyje jos kalbų vyravo teoriniai samprotavimai, su kuriais galima sutikti, bet kartais nei iš šio, nei iš to išlysdavo keistų, mane šokiruojančių teiginių, pavyzdžiui, kad mokiniai prašomi pasirašyti už ministrą (Dialogas, 1998 03 06; kur, kas, kada prašė?) ir pan. Taip įžūliai kaip Kuolys ji manęs nepuolė, tik visur ir visada pritarė Kuoliui.
Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plb. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skirtingos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.
Su Pociaus mirtimi Seimas neteko tauraus lietuvio patrioto, pastaraisiais metais daug kentėjusio nuo visokio plauko prisiplakėlių prie valdžios, savo sveikatos kaina išgelbėjusio Mokslo ir enciklopedijų leidyklą nuo “prichvatizavimo” ir jos pagrindu įkūrusio Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą.
Pociaus rūpesčiu dar okupacijos metais ir vėliau, valdant LDDP, buvo išleista nemaža labai svarbių Lietuvos mokslui ir kultūrai veikalų. Jis daug nuveikė ir kaip lituanistas: buvo vienas iš Lietuvių kalbos draugijos atkūrėjų, po to jos valdybos narys, prisidėjo rengiant Valstybinės kalbos įstatymą, dirbo Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. Už dalyvavimą ginant Televizijos bokštą apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Tai – penktoji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius.
(Bus daugiau)
2012.04.10
