Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.
Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.
Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.
Labai protingas, labai išsilavinęs, nes “knygų spintoje gimęs”. Pagalvodavau: bepigu jam tokiu būti, užaugus inteligentų šeimoje. Tėvo bibliotekoje, be abejo, buvo ir draudžiamos, mums, mirtingiesiems, sunkiai pasiekiamos literatūros. Sūnus galėjo susidaryti tikresnį vaizdą, kas dėjosi Sovietų imperijoje prieš karą, po karo, skaitė ne vien tai, ką rašė mokykliniai vadovėliai.
Ką čia kalbėti! Tomas Venclova – eruditas, daug pasaulio matęs, daug žymių žmonių pažįsta, jo bičiuliai – Nobelio premijos laureatai. Vienu metu buvo kalbama, kad ir jis tokiu norįs tapti.
Ir vis dėlto ne prie dūšios man tie jo pamokymai – kaip turėtumėm bendrauti su lenkais, su Lenkija, ką reikėtų daryti, kad su kaimynais geriau sutartumėm. Man nepriimtinas jo atitrūkimas nuo Lietuvos, nuo lietuvių tautos. Ne visada jis nuoširdus, tikras, nors nenuoširdumu neretai kaltina kitus; kartais tyčia nevengia užgaulių epitetų, kaip pats prisipažįsta, dėl “šurmulio”. Štai minėtos paskaitos antraštė: “Aklybę…” Jūs visi akli, aš vienas aiškiaregis.
Reikėtų nekreipti dėmesio, nereaguoti į tuos jo straipsnius, kaip jis nereaguoja į Lietuvos intelektualų kritiką jo atžvilgiu. Tačiau netikėtai į rankas pateko žurnalas “IQ”, kuriame net devyni puslapiai skiriami prof. T.Venclovos samprotavimams. Ten skelbiamas ir tas bičiulio istoriko minėtas straipsnis – Varšuvos universitete skaityta paskaita “Aklybę galima praskaidrinti”, taip pat interviu “Lietuviai niekada negyveno geriau”.
Nesusilaikiau neperskaitęs. Turiu prisipažinti:šį kartą buvau šiek tiek nustebintas, nes turbūt pirmą kartą pasaulio žmogus T.Venclova priekaištauja ne tik lietuviams, bet ir lenkams.
“Lenkija turi susitaikyti su savo rytinių sienų pakeitimu”. Jis pripažįsta, kad Lietuva turi teises į Vilnių, kaip Baltarusija, Ukraina – į Gardiną ir Lvovą. Minėti miestai priklausys šioms šalims, “žinoma, jei jose bus užtikrintos lenkų tautybės gyventojų teisės”. Kaip sakoma – ačiū ir už tai.
“Dabar Vilnius nėra lenkiškas miestas ir jau nebus”, – sako profesorius. Aš pridėčiau “jeigu”: jeigu lietuviai nebus minkštakūniai moliuskai.
T.Venclova pripažįsta, kad tebeegzistuoja “lenkiškas viršenybės pojūtis”, kurį nugalėdavo sveikas protas, bet dabar to proto nebeliko. “Tai pasibaigė”. Jis cituoja Adamą Michniką: “Ignoravimas ir įtarumas yra sprogstamasis mišinys. Deja, taip šiandien plėtojasi Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Grįžta priešiškumo, užgauliojimų, šantažo kalba”.
Profesorius mato: atėjo sunkūs laikai. Dėl to, kad lietuviai dokumentuose lenkiškas pavardes rašo lietuviškai, iš lenkų tautinės mažumos reikalauja lojalumo Lietuvos valstybei, nori lenkų vaikus išmokyti skaityti ir rašyti valstybine kalba? Kas dėl to kaltas? Ne vien lietuviai, Lietuva – tokią susidariau nuomonę perskaitęs abu tekstus. Ir tai džiugina, nes lietuviškuose televizijų forumuose, konferencijose su lenkų istorikais paprastai šaudoma viena kryptimi. Aišku, taip pat ir T.Venclovos akimis – kaltesni esame mes (“Visada laikausi nuostatos, kad esant panašioms situacijoms dera kritikuoti tik savus…”).
Jis trumpai argumentuoja, kodėl didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis buvo polonizuota. “Polonizacija bent jau iki XIX a. pabaigos vyko daugmaž savanoriškai”. Man priimtinesnis istoriko Algimanto Liekio šio reiškinio aiškinimas (“Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija”). Mes patys kalti, kai anais tolimais laikais ne sagą prie švarko prisiuvome, o švarką – prie sagos. Ir “daugumos lenkų požiūris į lietuvių kalbos ir kultūros gaivinimo bei puoselėjimo bandymus buvo atvirai niekinamas, o neretai ir priešiškas”.
Reikėtų profesoriui padėkoti už šiuos žodžiu: bumblauskininkai, kuriuos T.Venclova laiko “šviesesniais” istorikais, tokiais žodžiais nesišvaisto. Paprastai jie lenkų elgesį vertina kaip objektyvią būtinybę ir kaltina tik lietuvius, niekaip negalinčius pamiršti tarpukario okupacijos ir skriaudžiančius lenkų tautinę mažumą Lietuvoje.
Neginčytina, kad istorijos eigoje Lenkija iš Lietuvos labai daug atėmė. Per mūsų … – ką? Kvailumą, ribotumą? Buvo objektyvios priežastys? Visko buvo… Kaip neišmintingas tėvas nesirūpina savo vaikų mokymu, taip ir mūsų tautos “tėvai” nuo Vytauto Didžiojo laikų nesuprato (gal negalėjo suprasti?) tėvų kalbos, rašto reikšmės. Ir intelektualai, tokie kaip prof. T.Venclova, daro tą pačią klaidą. Užuot iš paskutiniųjų raginę, skatinę per kalbą, papročius, tradicijas išsaugoti tai, ką dar turime, jie niekina tuos, kurie siekia išlikti savimi.
Negalima sutikti su kaltinimais, kad lietuvių nacionalistai (jei jie ne kokie provokatoriai) skriaudžia arba ketina skriausti tautines mažumas, juo labiau – pretenduoja į užgrobtas, atplėštas lietuviškas žemes. Toks elgesys būtų suprantamas, tačiau neišmintingas. Geriausiu atveju: iš paskutiniųjų stengdamiesi galime išsaugoti tik tai, kas dar liko. Deja, kosmopolitai, kurių per dvidešimtmetį daug išugdėme, prie to neprisideda. Mažoms tautoms išlikti laikai labai nepalankūs. Didžioji lietuvių tautos dalis – ne nacionalistai, o tautininkai. Šios sąvokos ne tapačios. Lenkams išnykimas negresia, bet ten daug nacionalistų ir šovinistų.
“Šviesesni” Lietuvos istorikai, tokie kaip Bumblauskas, Nikžentaitis, norėtų, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų kaip Suomijos ir Švedijos. Bet gal švedai suomiams nėra padarę tiek skriaudų, kaip lenkai lietuviams? Bent jau artimiausiu metu tokie lenkų ir lietuvių santykai neįmanomi. Per mažai “šviesių” istorikų, o ką jau kalbėti apie lietuvius neistorikus! Štai net T.Venclova pripažįsta, kad “pagal gimimą, kalbą ir auklėjimą” jis yra jaunalietuvis, t.y. ne Pilsudskis ir Želigovskis, ne Giedroycas ir Miloczas, ne Antanas Baranauskas.
Profesorius sako, kad Giedroycas ir Miloszas turbūt buvo paskutiniai senalietuviai. Jis pamiršo Bumblauską ir Nikžentaitį. Tiesa, kalba jie ne lenkiškai, bet iš esmės siekia to paties, ko siekė bent jau kai kurie senalietuviai – abiejų tautų susiliejimo, o teisingiau – lietuvių įsiliejimo ir išnykimo.
Artimiausiau metu tai neįmanoma. Daug dešimtmečių Lenkija lietuviams (išskyrus tuos du, gal dar vieną kitą) nėra siekiamybė, autoritetas. Lenkėjimas lietuviams negresia. Net Seinų ir Punsko lietuviai, tikiuosi, laikosi didvyriškai, nenori ištirpti. Lietuviai anglėja! Štai T.Venclovos anūkai “pagal gimimą, kalbą ir auklėjimą” jau nei senalietuviai, nei jaunalietuviai. Tokių jau šimtai tūkstančių, ir jų vis daugėja.
Lenkija dabartinius lietuvius gali tik užkariauti, pavergti, nes yra žymiai stipresnė, o tik paskui sulenkinti. Dabar negali nei to, nei kito. Gali tik įžeidinėti, tyčiotis, niekinti. Ir tai tik todėl, kad esame minkštakūniai. Štai parlamentaras konservatorius Česlovas Stankevičius jau užregistravo įstatymo projektą, kuris leistų nelietuvišką pavardžių rašymą dokumentuose.
Artėja Seimo rinkimai, reikia pataikauti.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2012.05.11
