Ne tavo daržas, ne tavo pupos


Print

„Ne tavo daržas, ne tavo pupos”… Arba paklausiu šitaip: kodėl atsakingos institucijos formuoja sveikatos tausojimo, fizinio aktyvumo mobilizavimo beraščius ir dirba senoviškai, tik su naujoviškais “lozungais”?

Tokiu pamąstymu pradedu straipsnį, susijusį su realybe. Juk niekam ne paslaptis, kad yra išankstinės suplanuotos vietos “specialistams”, kurie dirba visuomenės sveikatos biuruose, veda kūno kultūros pamokas ir pan., nes konkursai arba darbo skelbimai pozicijoms užimti tik tam, kad išlaikytų įstatymų nustytą tvarką, bet ne daugiau.

Ar dar ilgai tęsis žemos kompetencijos specialistų toleravimas, po kurių “darbo” visuomenė vis tiek nepasistūmėja nė per nago juodymą fizinės sveikatos tausojimo, rekreacijos ar kūno kultūros raštingumo srityse?

Visi tik dejuoja, kad daug lėšų išleidžiama gydymui. Rajonai “kiaurai” persirgę neinfekcinėmis ligomis. Metamos didžiulės lėšos pseudo tyrimams, kad nustatytų, pavyzdžiui, kiek vaikų turi plokščiapėdystę, kiek antsvorį, kiek nutukimą, kiek vaikų su iškrypusiais stuburais ir pan…

Juk ir taip aišku, kad velkamės Europos sąjungos gale.

Pats fizinio aktyvumo raštingumo terminas – tai paprasčiausios žinios, pavyzdžiui, kodėl reikia bėgti krosą, kodėl reikia šokti į tolį, kodėl reikia stuburo stabilizavimo specifinių pratimų, kaip ir kiek atlikti užduočių, kokia galiausiai iš to nauda apart “atsiskaitymo pažymiui”, apart apsilankymo paskirtose reabilitacijos procedūrose ir pan…

O ką vis dėlto įsisavina mokiniai, studentai, pacientai? Juk dažnas net nesupranta vienokių ar kitokių užduočių esmės. Net nebekalbu apie nuolatinius gebėjimus individualiai mankštintis pagal ligų diagnozes, kurios, matyt, privalėjo būti suteiktos gydymo ir ugdymo institucijose. Juk gyvenimas tęsiasi ir po mokyklos ar universiteto baigimo. Gyvenimas tęsiasi ir po paskirtų procedūrų. O namuose? Ar įskiepijame visuomenei bazines žinias, kaip paprastais judėjimo būdais tausoti sveikatą? Ar tai pseudo specialistams per sunku, nes patys, matyt, nežino, nes, ko gero, neturi praktinių gebėjimų įgūdžių.

Akivaizdu, kad tebesivadovaujama senosios mąstymo paradigmomis, nomenklatūriniais apkerpėjusiais standartais, tik su šiuolaikiškais pavadinimais.

Apmaudu žiūrėti, kai, sakykim, šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimuose dalyvauja keturi žmonės, iš kurių vienas sveikatos biuro darbuotojas su savo artimu giminaičiu ir to giminaičio du draugai. Matyt, inventoriui skirtos didelės lėšos buvo puikiai įsisavintos iki cento, o daugiau jokios veiklos ir nevyksta. Ar ne per brangus epizodinis malonumas? Juk tam, kuris neva mokė kitus kažkokiais būdais, matyt, pats pirmiausiai turėjo turėti sertifikatą apie užbaigtus tokio tipo kursus suteikiant teisę mokyti kitus. Juk ir čia buvo išeikvotos lėšos.

Panaši padėtis ir kūno kultūros pamokose. Ar ne keista girdėti, kad, sakykim, vyksta spontaniški, dažnai iš piršto laužti atsiskaitymai, kaip atliekamos užduotys fiziniam mokinių ir jaunimo pajėgumui nustatyti tiesiog be jokio atskiro ir specifiškai būdingo pasirengimo. Dažnai netgi iš anksto nepranešama, kad tokie atsiskaitymai iš viso bus. Mokiniams, žinoma, lieka tik paklusti bukiems nurodymams. Juk kitaip gaus neigiamus įvertinimus, pastabas ir t.t…

Ar tokie mokytojai gali gauti pilnus atlyginimus už tokio darbo “kokybę”?. Jeigu dar pridėtume, kad reikalaujama iš mokinių atlikti tokius pratimus, kurie seniai išimti iš ugdymo programos, nes totaliai kenkia sveikatai, pavyzdžiui, “žvakė”, “tiltelis”. Ar tokie specialistai tyčia luošina vaikus, ar tiesiog atskleidžia savo nekompetenciją ir nesidomėjimu, kas iš tikrųjų dedasi judėjimo ugdymo srityje?

Paklausiu visų paprastai: juk atėjęs mokytojas į matematikos pamoką pirmiausiai supažindina su užduotimis. Papasakoja ir paaiškina, kaip teisingai išspręsti uždavinį. Keletą pamokų sprendžia, analizuoja, diskutuoja ir tik po to organizuoja apklausą ar kontrolinį darbą įvertinimui. Galiausiai bent pasako, kokia iš tokio uždavinio nauda gyvenime, kur jį galima pritaikyti formuojant gyvenimo įgūdžius. Taip yra ir su lietuvių kalbos bei literatūros pamokomis ir t.t.

Tad grįžkime prie tokių pseudo judėjimo “skatinimo” – reikalavimų. XXI amžius toli pažengęs judėjimo technologijų kontekste. Yra tokie sumanūs laikrodžiai. Juos uždėjus ant rankos galima nustatyti bet kokią norimą programą ir net nebūnant šalia su testuojamuoju asmeniu tobulai sužinoti jo organizmo veiklos lygį iki menkiausių funkcijų. Nedelsiant perkėlus į kompiuterį duomenis, infraraudonųjų spindulių (IRS) pagalba gauti atsakymą apie visas judėjimo veiklos klaidas ir netgi sveikatos sutrikimus.

Dabartiniu metu mokiniai netgi nežino kaip apskaičiuoti pulsą. Koks jis turi būti po vienokio ar kitokio fizinio krūvio pamokose. Galu gale net nežino pamokos temos ir pagrindinės užduoties. Kyla klausimas, kam tada į tokias pamokas eiti? Tai, deja, vyksta iš kartų į kartas, tarsi dabar tebegyventume XX amžiaus vidurį. Apmaudu, kai formuojama eilinė fizinio aktyvumo ir sveikatos beraščių karta, ir, kas įdomiausia, ne dėl jų kaltės, o dėl tų, kurie pro pirštus iš papratimo dirba “ugdydami” jaunąją kartą ir tiesiog netobulėja, o kažkaip stebuklingai apsigina kategorijas, nuo kurių priklauso atlyginimo dydis.

O tikrieji specialistai neatsverią to, drįstu taip pavadinti, butaforinius specialistus iš “amatininkų liūno”. Išeikvotos lėšos kvalifikacijos kėlimui iš esmės nieko nekeičia, nes modernios judėjimo technologijos nei pacientams, nei mokiniams, nei studentams dažniausiai nepateikiamos. Atliekamas primityvus ugdymas ir neskatinamas kritinis mąstymas bei kūrybinis potencialas. Todėl iš esmės tie, kurie siekia žinių, siekia emigruoti, nes sistema pati atstumia gebančius ir siekiančius dirbti kitaip. Praraja tarp savųjų ir gebančių tik nuolat didėja…

Ar per ateinantį ketvirtį amžiaus bus kam keisti ir siekti modernaus judėjimo, praktinių ir teorinių žinių konteksto? Atsakymas akivaizdus, jei institucijų vadovai ir tų vadovų vadovai, ir toliau liks angažuoti nes, ir vieni. ir kiti atėjo į užimamas pozicijas, ir, matyt, per dažnai tik per partines linijas, jau iš anksto suvaržyti kintančių politinių, povandeninių sprendimų. Pridėjus ir asmeniškumus, kad, bijodami priimti daugiau gebančius už save, kad neatsiskleistų jų pačių nekompetencija strategiškai vadovauti, išeina puikus “buketas”, tik su neigiamais, atsilikusiais ir žemais veiklų rezultatais.

Juk ir akis badantys faktai, kai paskelbus darbo pozicijas ir sulaukus nepageidaujamų personų CV, datos, iki kurių gali pateikti CV, žaibiškai keičiamos, koreguojamos arba netgi visai išimamos iš skelbimų. Tai tik atima norą dirbti valstybėje, kuri puoselėja silpną globaliosios sveikatos tausojimo sampratos viziją…

Lieka tik pasakyti, kad, girdint politikų kalbas, atskirtas nuo realybės, nei pedagogų kūrėjų, nei kompetetingų visuomenės sveikatos specialistų dar ilgai nesulauksime nei mokyklose, nei visuomenės sveikatos biuruose. Mat tokie toms institucijoms per brangūs ir, matyt, per “brangūs” tiek, kad tauta ir toliau degraduos fizinės sveikatos tausojimo srityje, nors aukščiausiame lygmenyje – ministerijose patvirtintos puikios judėjimo skatinimo programos. Bet juk ten dirba tik senosios paradigmos “partijų bičiulių specai” …

Pabaigai

Esu tikras, kad tegul nors ir pseudo specialistai inicijuoja mokyklose visas klases aprūpinti moderniais “augančiais” suolais, tegul įrengia modernius apšvietimus klasėse, tegul sugrąžina 5-ių minučių kasdienes mankštas mokyklose, tegul pamokas padaro nuo 9 valanos ryto, kad mokiniai normaliai išsimiegotų. Tegul bent suformuoja fizinės sveikatos stiprinimo ir tausojimo uždavinius ir juos įgyvendina pasitelkdami neformaliąjam ugdymui kompetetingus specialistus, gebančius valdyti IT integruotus procesus. Tada per keletą metų vaikų karta, ateinanti į mokyklas, susiformuos sveikesnė, o lėšos rajonams bus sutaupytos būtent sveikesnių bendruomenių dėka…

Būkite sveiki.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Andrius Kaveckas, biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas.

2012.05.12  


Prisijunkite prie diskusijos