Laisvės liepsna, deguonis Romo Kalantos aukai atminti. Gegužės 14 d., 1972-ieji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl, nežinia.
Po kurio laiko pradėjo aiškėti, kad jo motyvai panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai laisvė, laisvė bet kuria kaina. Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis: taip nieko čia niekada nebus, vaikinas save pražudė veltui, nes mes tokie apspangę ir apkrutę duslioje tyloje. Dar apžiūrėjau knygynų vitriną, bet akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų ir išvažiavau į Vilnių.
Praėjo lygiai tokių pat beprasmių pora dienų. Ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda. Neprisimenu kaip ir kuo, bet atsiduriu Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtveria milicininkų grandinė. Bet, keista, norinčių patekti į Laisvės alėją arba, kaip kauniečiai sako, į laisvę, nestabdo, praleidžia. Kodėl neinate, klausiu pirmojo pasitaikiusio? Tas niūriai burbteli: eik, pats pamatysi. Ryžtuosi ir einu.
Turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, patys būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalės. Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių kuopa. Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, pilna ekipiruote. Šiaip jie tais jau nutolusiais nuo pokario metais nebekėlė atgrasos, greičiau buvo komiški su savo nudryžusia „clopčiatobumažnaja“ nublukusio medvilninio audinio uniforma ir kreivais kerziniais čebatais. Bet dabar jie atrodė jau kitaip. Šalmai slėpė veidų bruožus, o atkišti, paruošti šūviams “kalašnikovai” nebuvo panašūs į žaislinius.
Dar nieko nepadarius ir neištarus užteko, matyt, atžaraus žvilgsnio ir pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta. Suimtieji išrikiuoti į vieną šerengą, visaip buvo provokuojami patyčiomis, keiksmais, žeminimu parodyti protestą arba bent jau užuominą, o tada į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai, padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru. Tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti.
Atsimenu, jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane. Žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kad ir kas būtų. Tai truko tik sekundės dalį, nesmogė, atsitraukė, atitolo. Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą, kokių 13 metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė gal užgautą pirštą. Ką čia išsidarinėji, kas pirštui? Nusideginau.
Šito liepsnos priminimui užteko, buvo užsimota bananu. Bet šalia stovėjęs tvirtas vaikinas užstojo: ko čia daužai vaikus, duok man. Davė, tas susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė. Toliau viskas skendėjo rūke. Tvankūs, tamsūs, begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai, prigrūsti areštuotojų. „Stojat, vse na meste, ja tebė litovskyj ubliūdok…“. Ir keiksmai, keiksmai, keiksmai. Prisimenu, kokia trejetų metų negalėjau pakęsti žmonių su uniforminėmis sagomis. Jeigu toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą.
O viskas klostėsi taip: valdžia darė viską, kad šitaip įvyktų. Visų pirma spaudoje pasirodė straipsniai, tiksliau, keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad R. Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinant psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į baudžiamosios psichiatrijos, šito gryno sovietinio išradimo, istoriją.
O laidotuvių dieną, vietoje paskelbtosios valandos, milicija porą valandų anksčiau atėmė iš artimųjų karstą ir, nepaisydama protestų, privertė laidoti neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantys – Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis. Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją šaukdami: „Laisvę Lietuvai.“ Jie vieningomis gretomis tarsi viską nušluojanti potvynio banga pasiekė miesto sodą, kur ir įvyko R. Kalantos aukos pašventinimo mitingas.
Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni, gražūs, įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai. Istorijai miesto, vardu Kaunas, kur kiekvienas žmonių susibūrimas, žmonių, staiga pajutusių savo jėgą, pavirtusių iš minios į dvasinį kūną, tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendro su politika neturinčios, visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai – laisvė Lietuvai, laisvė Lietuvai.
O paskui buvo naktis – svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs ir laisvės liepsnos liežuviai, nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip 5–6 XX a. dešimtmečių karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai. Kas 20–30 metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai. Nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimais, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo, bet nemokėjo kitiems, nepatyrusiems, papasakoti, kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kuriuo ši liepsna yra gyva.
Dar keletą žodžių šiek tiek kita, bet kartu ir artima tema. Apie dabartį, nes kiekvienas istorinis faktas, kiekvienas istorijos prisiminimas turi tik tada prasmę, kai mes jį palyginame su dabartimi ir iš to gauname pamokų. Yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta Lietuvoje ir tarp kalantinių. Tada mes turėjome išorės priešą. Tai buvo okupantas. Dabar mes turime (gal bus labai stipriai pasakyta), bet vis tik turime vidaus priešą.
Su juo kovoti yra daug sunkiau, jis yra daug klastingesnis. Kova su juo yra daug subtilesnė. Mes dar netgi neturime tokios ir patirties. Aš turiu omeny tai, kad kas vyksta pastaruoju metu. Turbūt svarbiausia yra ne tiek ekonominė krizė, kurią tikriausiai įveiksime ir, galima sakyti, jau galbūt ir įveikėme, bet moralinė krizė. Turiu omenyje Klonio gatvę, turiu omenyje tai, kas ten vyksta.
Yra dvi stovyklos, Lietuva yra pasidalijusi. Jeigu reikėtų trumpai įvardyti: vienoje pusėje yra tiesūs, kitoje yra įlenkti viena ir kita forma žmonės. Nežinau, kodėl tai vyko. Tai yra tam tikra paslaptis. Nenorėčiau pasakoti tų aplinkybių, jūs jas visas puikiai žinote. Tik noriu padaryti keletą pastabų pasinaudodamas šita tribūna ir šita vieta. Tiksliau – įspėjimų. Visų pirma – jaunimui. Nepražiopsokite to, kas ten vyksta, nepražiopsokite. Tai gali praeiti, ir jūs turite didelę galimybę tą patį patirti, ką patyrė R. Kalantos laikų jaunimas.
Toliau – kitas inteligentijai. Nestovėkite po medžiu. Po to gailėsitės. Ir paskutinis valdžiai, o, tiksliau sakant, teisėsaugai, kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija. Lietuvoje pasekmės nenuspėjamos. Čia, Seime, aš praleidau 10 metų šitose patalpose ir žinau, kad norėdamas ir nenorėdamas savaime (galbūt dėl to esi nekaltas) atitrūksti nuo to, kas vyksta gatvėje.
Gatvė yra kitokia, negu tai, kas yra valdžios koridoriuje. Ten bręsta labai ir labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinis. Tai būtų toks perspėjimas ir, patikėkite, jis yra gana rimtas. Aš esu įgaliotas žmonių jį perduoti. Pragyvenome 22 metus. Buvo pavasaris, Sąjūdis, buvo vasara, buvo ruduo, po to atėjo žiema, ilga ir užsitęsusi. Dabar vėl pavasaris. Lietuva išgyvens.
Nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas.
Kovo11-osios Akto signataro Algirdo Patacko kalba, pasakyta Romo Kalantos žūties 40-mečio minėjime Lietuvos Respublikos Seime.
2012.05.15
