Gegužės mėnesį Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento ataskaita, bylojančia apie 2011-aisiais metais nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Vadinasi, laukti liko visai mažai.
Bet ar nenusivilsime, išvydę ataskaitą? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrųjų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Ir – nieko daugiau. Vis dėlto perskaityti baigiamą rengti saugumietišką ataskaitą verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį. Mat iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti apie saugumietiškus reikalus. Bent mažą kruopelytę. Bent jau turėti viltį, jog mūsų “džeimsai bondai’ išties gina Lietuvos valstybės interesus.
Suprantama, ataskaita apie VSD veiklą 2011-aisiais metais netaps vieša nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visuomenei prieinama bus tik dalis atsakaitos. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Slaptosios tarnybos negali atskleisti visų savo planų bei tikslų. Su slapta ir visiškai slapta informacija galį susipažinti tik išrinktieji. Pavyzdžiui, slaptąsias tarnybas kontroliuojantys Seimo nariai iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Tokia tvarka egzistuoja visose demokratinėse, padoriose visuomenėse.
Kad toji ataskaita greičiausiai primins vien bendrų frazių kratinį – greičiausiai niekas nesiginčys. Nebent paklaustų: kam tada ką nors skelbti, jei vis tiek nebus nieko pasakyta. Tačiau egzistuoja ir dar viena dilema: ar galima aklai pasitikėti viskuo, kas viešojoje ataskaitos dalyje numayta paskelbti?
Seimo NSGK pirmininkas turįs asmeninį internetinį puslapį, kuriame publikuoja savąsias įžvalgas. Jo internetiniame portale šiuo metu paskelbtas straipsnis “VSD viešai pateiks duomenis dėl sekimo mastų”. Ten polemizuojama su Europos Komisijos 2011-aisiais metais paskelbta ataskaita, tvirtinančia, jog Lietuvos slaptosios tarnybos masiškai įrašinėja, klausosi, analizuoja savo piliečių pokalbius, taip pat – ir telefoninius.
Taigi Europos Komisija tvirtino, jog 2008-aisiais metais Lietuvos teisėsauga net 85,3 tūkstančius kartų kreipėsi į įvairių komunikacijų operatorius dėl duomenų apie skambinusiuosius pateikimo. Skaičiai ne tik įspūdingi, bet ir bauginantys. Ar tikrai Lietuvoje tiek daug nusikaltėlių, kyšininkų, užsienio šalių žvalgybų agentų, kurių pokalbiai turėtų būti žinomi mūsų operatyvinėms tarnyboms?
Savo publikacijose Seimo NSGK vadovas ramina visuomenę. Suprask, EK pateikti duomenys apie telefoninių pokalbių pasiklausymus iškreipti dėl skaičiavimo metodikos. Tik pamanyk, EK pateikė net penketą kartų padidintus skaičius. Gal ir apsiriko EK, pateikdama tokius duomenis. Klystame visi, gali suklupti ir EK nariai. Tačiau tokiais atvejais visuomet norisi bent jau pasiteirauti: o kokios egzistuoja garantijos, jog Lietuvos teisėsauga drauge su lietuviškaisiais “džeimsais bondais” mums nepateiks į kitą pusę pakreiptos ataskaitos? Tiksliau tariant, kaip mums žinoti, jog oficialiai Lietuvos pusės pateikiami skaičiai – dirbtinai nesumažinti? Kas atsitiko, kad štai EK nemoka skaičiuoti, o Lietuvos pareigūnai – skaičiuoja kokybiškiau, objektyviau, sąžiningiau?
Be kita ko, Seimo NSGK pirmininkas apgailestauja, esą apie VSD vyrauja išankstinė neigiama nuomonė, todėl prisipažįsta, kad, ruošdamasis išslaptinti dalį atsakaitos apie 2011-uosius metus, Seimas siekia sumažinti nepasitikėjimą “šia svarbia Lietuvos žvalgybos institucija”.
Gerai, kad mūsų parlamentarai bent jau prieš būsimuosius rinkimus susirūpino “išties smukusiu VSD prestižu”. Bet kokiais būdais bus bandoma sustiprinti visuomenės pasitikėjimą savaisiais saugumiečiais? Pagražintomis atsakaitomis įvaizdžio nepagerinsime. Vien tik viešų ataskaitų neužteks. Reikia konkrečių nuopelnų. Pavyzdžiui, sugautų užsienio šnipų. Bet vieno. Bent jau tokio lygio, kokio lygio agentus pajėgios demaskuoti Estijos slaptosios tarnybos. O gal norima pasakyti, kad tokio tipo šnipų, kurie veikė Estijoje, bet vis tik buvo Estijos kontržvalgybos sučiupti, Lietuvoje nėra vieno?
Tiesa, mūsų “džeimsai bondai” taip pat yra kai ką sugavę, demaskavę, sužlugdę. Tačiau jų demaskuoti blogiukai kažkodėl labai nepanašūs į blogiukus. Taigi norėtųsi išgirsti ir kai kurių konkretesnių paaiškinimų apie rimtų abejonių sukėlusias saugumietiškas operacijas.
Omenyje turiu kad ir čečėnų Gatajevų persekiojimo istoriją. Įtartiną istoriją. Sveiku protu sunkai suvokiamą istoriją. Mūsų saugumo pareigūnai nei iš šio, nei iš to puolė persekioti karo našlaičių globa Kaune besirūpinusius čečėnus Hadižat ir Maliką Gatajevus. Persekiojo dėl neva žiauriaus elgesio su įvaikintais mažyliais bei paaugliais. Sutikite, padėtis tikrai keista – nuo kada mūsų “džeimsai bondai” pradėjo rūpintis buitiniais, šeimyniniais konfliktais?
O ką Seimo NSGK pirmininkas atsakė žurnalistui, pateikusiam versiją, jog minėtų čečėnų sutuoktinių persekiojimas Lietuvoje naudingas buvo tik Rusijos slaptosioms tarnyboms? Žurnalistas svarstė, ar čečėnų Gatajevų persekiojimu gali būti suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos, ar tai reiškia, kad VSD bendradarbiauja su Rusijos Federaline saugumo tarnyba, galų gale ar toks bendradarbiavimas naudingas mūsų valstybei?”
Bet Seimo NSGK vadovas mįslingai teatsakė, jog “ši versija klaidinga ir klaidinanti”. Gal ir klaidinga. Sunku ginčytis su žymiai geriau informuotu žmogumi. Juk čia galimi patys netikėčiausi variantai. Žvalgyba ir kontržvalgyba – tai sunkiausiai nuspėjamos sritys. Tačiau šiandien akivaizdu, kad ir suomiams oficialioji Lietuvos versija apie Gatajevų žiaurių elgesį su augintiniais pasirodė neįtikinama. Suomija iš Lietuvos pasitraukusiems čečėnams Gatajevams suteikė politinį prieglobstį. Oficialiai. Viešai.
Taigi, kaip bežiūrėsime, o Lietuva dėl savo saugumiečių veiklos atsidūrė tarptautinio politinio skandalo centre. Mums reikia tik džiaugtis, kad niekas iš ES vadovybės bent jau kol kas atidžiai nenagrinėja susiklosčiusios dviprasmiškos situacijos. Juk oficialiojo Helsinkio sprendimas suteikti politinį prieglobstį iš Lietuvos pasitraukusiems čečėnams reiškia, kad Lietuva šiuo konkrečiu atveju pasielgė ne kaip demokratinė, padori, žmogaus teises gerbianti valstybė. Vadinasi, Lietuva neatitinka Europos Sąjungos šalims keliamų kriterijų. Arba tokių kriterijų nesilaiko Suomija, suteikdama politinį prieglobstį iš Lietuvos pasprukusiems niekadėjams.
Kitų variantų tiesiog nėra. Arba Lietuva nėra padori valstybė, nes joje dėl nežinomų motyvų susidorojama su našlaičių prieglaudą Kaune įkūrusiais čečėnais, pasitelkiant į pagalbą VSD pareigūnus, arba antidemokratiškai elgiasi pati Suomija, suteikdama paramą nusikaltėliams, kuriuos persekioja principingi Lietuvos pareigūnai. Žodžiu, iš ES derėtų išmesti arba Lietuvą, arba Suomiją.
Liūdniausia, kad Lietuvos visuomenė, perskaičiusi viešąją VSD ataskaitą, greičiausiai taip nieko ir nesužinos, kodėl mūsų saugumiečiai taip atkakliai, aršiai, nuožmiai persekiojo nuo karo Čečėnijoje pabėgusius Gatajevus. Taip, kaip buvo persekiojami Gatajevai, derėtų persekioti nebent priešiškų užsienio valstybių diversantus, prekeivius narkotikais, samdomus žudikus. Tačiau tokių kaltinimų VSD bent jau iki šiol Gatajevams nėra pateikusi. Tad mūsų VSD autoritetas negali šoktelėti į viršų, kol Lietuvos visuomenė absoliučiai nieko nežino apie tikrąsias šios mįslingos istorijos priežastis.
Internetiniame pono A.Anušausko puslapyje esama ir daugiau rašinių, analizuojančių Lietuvos saugumo reikalus. Publikacijoje “Energetinio saugumo tema netinka politiniam populizmui”, kurį paskelbė ir vienas iš populiariausių internetinių leidinių – delfi.lt, Seimo NSGK vadovas apgailestauja, jog Rusija apie mus skleidžia daug dezinformacijos. Suprask, Vakarai neturėtų pasitikėti Lietuva, Vakarai neturėtų skubėt investuoti į Lietuvą, nes lietuviai susipainioję istoriniuose vertinimuose, be to, turime akivaizdžių bėdų dėl neva netinkamo elgesio su tautinėmis mažumomis.
Taip, Rusija dezinformuoja, meluoja, iškreipia tikruosius faktus. Akivaizdu ir tai, kad Rusija turi vis mažiau galimybių daryti mums neigiamą įtaką tiesiogiai. Tačiau Rusija kenkia netiesiogiai. Kenkia aplinkiniais keliais. Ir dar nežinia, kas Lietuvai pavojingiau – atviresnė ar labiau paslėpta dvikova. Ypač pastebima, kaip Kremlius skleidžia nepasitikėjimą būsimais Lietuvos energetiniais projektais. Dezinformaciją bei abejones mūsų kaimynė apie mus platina į pagalbą pasitelkdama būtent aplinkinius kelius. Seimo NSGK vadovas minėtoje publikacijoje pabrėžė, kad, neužtikrinus informacinio fono, tas fonas bus pažeistas, ir energetiniai projektai gali įstrigti dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo.
Labai taiklus pastebėjimas. Džiugu, jog pripažįstamas žiniasklaidos vaidmuo. Tačiau čia įžvelgiu didelę dviprasmybę. Žodžiai skiriasi nuo darbų. Viena vertus, pripažįstama, jog politiniam, ekonominiam ir kultūriniam valstybės saugumui užtikrinti reikalingas palankus informacinis laukas. Kita vertus, nė žodžiu neužsimenama, kad valdančioji konservatorių – krikščionių demokratų partija, atvedusi poną A.Anušauską į Seimą, padarė viską, kad lietuviškoji žiniasklaida būtų apkrauta kuo didesniais, dažnusyk sunkiai bepakeliamais mokesčiais.
O tai reiškia, kad mūsų žiniasklaida apkrauta žymiai didesniais mokesčiais nei kitų ES šalių leidiniai. Vadinasi, įtakingoms finansinėms grupuotėms ir holdingams nenorintys parsiduoti lietuvškieji leidiniai arba bankrutuoja, arba vegetuoja. Arba, nematydami kitos išeities, puola vykdyti nežinia kieno politinius užsakymus.
“Dažnas energetinis projektas gali būti sužlugdytas dar pradinėje stadijoje apie jį formuojant neigiamą foną. Pastaruoju metu pastebiu, kad apie energetinius projektus rašančių gerai arba neutraliai yra gerokai mažiau negu rašančių blogai”, – savo straipsnyje įrodinėjo parlamentaras A.Anušauskas. O kas kaltas dėl tokių proporcijų?
Vaizdžiai tariant, kalti valdantieji, savosios žiniasklaidos neatleidę nuo mokesčių, kaip, sakykim Danijos Karalystė. Dabar, tiesa, PVM mokestį nuo 21 proc. žadama mažinti iki 9 proc. Bet per pastaruosius trejetą metų, kol Lietuvą valdė konservatoriai – krikščionys demokratai ir galiojo drastiški mokesčiai žiniasklaidai, bankrutavo arba iki minimumo susitraukė itin daug leidinių.
Be to, tie 9 proc., kuriuos žadama palikti, vis tiek dar labai dideli, lyginant su Danija, kur žiniasklaidai netaikomi jokie PVM tarifai. Tad lietuviškoji žiniasklaida, toji, kuri bando išlaikyti bent šiokią tokią nepriklausomybę, kuri rūpinasi ne vien skandalingomis sekso ar žmogžudysčių istorijomis, bet ir egzistencinėmis tautos problemomis, priversta skursti. Ji nepajėgi, net jei ir labai norėtų, deramai rūpintis “teigiamais informaciniais fonais”.
Atvirai kalbant, tie, kurie planavo ir tebeplanuoja prieš Lietuvą įvairiausio pobūdžio dezinformacinius bei propagandinius karus, tikriausiai labai džiūgavo, kai valdančioji Lietuvos koalicija, vadovaujama premjero Andriaus Kubiliaus, nusprendė prispausti žiniasklaidą kelis kartus drastiškai padidindama mokesčius. Dabar, kai svarstoma galimybė sumažinti mokesčius, mūsų nedraugai džiūgauja mažiau. Bet vis tiek dar džiūgauja. Mat suvokia, jog valstybės reikalais norinti rūpintis lietuviškoji žiniasklaida vis tik nebus pajėgi tvirčiau atsistoti ant kojų mokėdama ir tą 9 proc. mokestį. Be to, viliasi, jog kai kurie leidiniai, net ir sumažinus mokesčius, jau nebeatsigaus.
Tad valdančiųjų ašaros dėl “neigiamo informacinio lauko” kai kada primena krokodilo ašaras. Patys tą foną griauna, o paskui verkia, kad jis – niekam tikęs.
Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2012.05.17
