Informacinės agentūros AFP ir ELTA pranešė, kad vasario 8-ąją Švedijos policija nesuteikė leidimo rengti protestus, kurių metu ketinta viešai deginti Koraną – musulmonams šventą knygą.
Tai – džiugi žinia. Civilizuota, demokratinė Švedija jau seniai turėjo suvokti, jog demonstratyvus, viešas knygų metimas į laužą nėra priimtinas. Ypač nepriimtinas viešas naikinimas knygų, kurios brangios religinėms bendruomenėms. Nejaugi civilizuotoms, išsilavinusioms, demokratinėms valstybėms sunku suprasti, jog viešas Korano pleškinimas liepsnose – tai bjaurus, barbariškas, niekšiškas žingsnis?
Tačiau Korano deginimas miestų aikštėse ir gatvėse turi daugiau nei vieną – padorumo – aspektą. Tai – dar ir gyvybiškai svarbi saugumo tema. Degindami musulmonams šventas knygas mes juos tarsi specialiai erziname, kiršiname, audriname? Kam visa tai? Norime musulmonams parodyti, kad jų nebijome, kad mes – pranašesni, kad giliau suprantame šį pasaulį? Šių eilučių autoriui atrodo priešingai – aikštėse prie ambasadų degindami musulmoniškus šventraščius mes demonstruojame, kad nesame tokie išsilavinę ir civilizuoti, kaip dedamės. Pleškindami Koraną mes tarsi rodome, kokie esame primityvūs, kvaili, barbariški. Išlepinti gero gyvenimo, vaikydamiesi dirbtino originalumo, ieškodami stiprių dirgiklių, jau nebežinome, kaip dar begalėtume kvailioti.
Taigi šiandien džiaugiuosi: švedai prisipažino, jog Korano deginimas galįs išprovokuoti teroro išpuolius Švedijoje arba išpuolius prieš Švedijos interesus. Galų gale švedai viešai praregėjo: „Korano deginimas prie Turkijos ambasados 2023 m. sausio mėnesį padidino grėsmes ne tik Švedijos visuomenei, bet ir pačiai Švedijai, jos interesams užsienyje ir švedams užsienyje. Švedija tapo prioritetiniu išpuolių taikiniu.“
Teisinga švediška išvada. Seniai derėjo Stokholmui susigaudyti, kuo teisė protestuoti skiriasi nuo sąmoningo bendruomenių kiršinimo. Kažkoks absurdas: ankstesniais kartais Rasmusas Paludanas degindamas Koraną puikavosi prieš kameras, o jį saugojo policijos pareigūnai, kad, gink Dieve, jam niekas nesutrukdytų pleškinti musulmonams šventos knygos, kad niekas jo neužpultų, nesuturėtų jo už degtuką laikančios rankos.
Taigi nutiko tai, kas privalėjo nutikti. Įsižeidė musulmoniškoji Turkija. Prisiminkime: Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad Švedija nustotų remti „kurdų teroristus“. Oficialusis Stokhomas iš pradžių atkirto – čia ne jūsų reikalas. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad švedai niekam neleistų savo šalyje viešai deginti Korano. Oficialusis Stokholmas vėl atkirto: „tokie štai švediški įstatymai, todėl nesikiškite į mūsų vidaus reikalus“.
O paskui švedai, koks paradoksas, oficialiai kreipiasi į Turkijos valdžią prašydami, kad turkai nedelsdami ratifikuotų Švedijos stojimo į NATO aljansą dokumentus. Turkija teisingai atšovė: jums nerūpi mūsų bėdos, mums nerūpi jūsų vargai. Mano supratimu, turkiškas atkirtis buvo kur kas teisingesnis, suprantamesnis nei švedų mikčiojimai, esą kurdai ir Koranas … neturi nieko bendro su kolektyvine gynybos sistema. Oficialiai – nesusiję. Bet ir Korano deginimas, pripažinkime, nė kiek nepanašus į žodžio laisvę, į saviraiškos laisvę.
Švedijos slaptoji tarnyba SAPO jau perspėjusi savo visuomenę apie padidėjusią terorizmo grėsmę tiek Švedijai, tiek Švedijos interesams. Bet ar SAPO žino, kas toji menkai žinoma maža Švedijos asociacija „Apallarkerna“ ir su ja susidraugavęs ponas R. Paludanas, aikštėse deginantis Koraną?
Tikiuosi, kad Turkija ir Švedija ilgainiui ras „bendrąjį vardiklį“. Tačiau paskutinieji įvykiai tegul bus rimta turkiška pamoka ne tik švedams, norvegams ir suomiams, bet visam NATO aljansui: „draugystė privalo būti abipusė“. Atsikvošėkime. Liaukimės kvailioję. Juk dar nežinia, kada ir kaip baigsis Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą. Jei mums svarbiau laužo liepsnose supleškinti keletą musulmoniškų šventraščių nei draugystė su įtakinga musulmoniška Turkijos valstybe, mes – didžiuliame pavojuje.
2023.02.10; 06:06
