Ar galima nuspėti valstybės, miesto, tautos ar atskiro žmogaus ateitį? Galima, tiksliau – bandoma. Ir tai daro astrologai tai pranašaudami pagal zodiako ženklus, Saulės, Mėnulio ir planetų padėtį danguje.
Tam sudaromos specialios lentelės – horoskopai. Jie turi astronominį pagrindą, nes sudaryti konkrečių dangaus kūnų judėjimo ir jų santykių analize.
Astrologų teigimu, tai kas vyksta danguje, nulemia tai, kas atsitinkam žemėje. Bet, kaip teigia daugelis mokslo vyrų, tuo visas astrologijos „moksliškumas“ baigiasi. Toliau prasideda interpretacijos, kurios remiasi daugybe prielaidų, ir visų pirma zodiako ženklų simbolika bei tradicijomis. Bet mums svarbiau ne tai, o jo atsiradimo faktas.
Kas, kur ir kada sukūrė zodiaką, tiksliai nėra žinoma. Tyrinėtojai teigia, senovės keltų, gyvenusių I tūkstantmetyje pr.m.e. žyniai /druidai/ turėję kažką panašaus į horoskopą. Jų horoskopas buvo susietas su medžiais. Apie magiškąsias medžių jėgas druidai buvo sukūrę ištisą mokymą, kuriame kiekvienas žmogus pagal gimimo laiką, priskiriamas kurio nors medžio globai. Druidų horoskope – 22 medžių ženklai, ir priklausomai nuo jų, žmogui priskiriamos atitinkamos savybės, o iš jų ir likimo kelias.
Žvaigždžių zodiako pradininkai laikomi graikai, gyvenę VI-II a.pr.m.e. Matyt, jie savaip perdirbo iš Babilono ar Asirijos atkeliavusias pažiūras. Zodiako atsiradimą lėmė įvairios aplinkybės. Svarbiausios iš jų – būtinybė išmokti skaičiuoti laiką. Pati pirmoji „laiko tarnyba“ galbūt atrodė taip… Nusileidus Saulei, rytuose iš už horizonto išniro žvaigždė Regulas. Žynys garsiai šaukia: „Prasidėjo Liūto valanda“. Po kiek laiko rytuose suspindi kita ryški žvaigždė – Spika. Dabar žynys skelbia prasidėjusią Mergelės valandą… Tyrinėtojai teigia, kad pirmasis istorinių laikų žynys buvo Zaratrusta iš Persijos, gyvenęs apie 500 m.pr.m.e.
Senovės arijai, kurių gyvenvietę aptiko archeologai, klestėjusią daugiau kaip prieš 7 tūkst. metų, turėjo savo bibliją – „Avestą“. Žodis „avesta“ išvertus reiškia „pirmoji žinia“. Iki šių dienų tai yra vienas seniausių ir paslaptingiausių rankraščių pasaulyje. „Avestos“ knygos, parašytos ant jaučio odų, pirmąkart išversta 1771 m. Prancūzijoje, tačiau jos esmės nebuvo galima nustatyti, kol nebuvo prieita prie išvados, kad „Avesta“ parašyta astrologiniu požiūriu yra globalinis horoskopas, kurį sudaro mažesni, situaciniai horoskopai.
„Avestos“ rankraščiuose buvo rastas ir seniausias pasaulio horoskopas. Be abejonės, jis – visų šiandieninių astrologijos mokyklų pradininkas. Iš jo išsivystė 12-os metų Rytų ir astrominerologiniai horoskopai. Mėnulio ir saulės parų kalendoriai, keltų horoskopai, vėlesnioji Vakarų astrologinė sistema.
Akylūs „laiko tarnybos“ žvaigždininkai pastebėjo, kad tie žvaigždynai, kurie Saulei nusileidus matomi vakaruose, maždaug po dviejų mėnesių prieš Saulės tekėjimą pasirodo rytuose. Vadinasi, Saulė kasdien ne tik teka ir leidžiasi, bet ir pasislenka maždaug per du savo skersmenis iš vakarų į rytus.
Todėl maždaug po mėnesio ji atsiduria jau kitame žvaigždyne. Vasarą ji praeina vienais žvaigždynais, žiemą – kitais. Tai įvyksta todėl, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Kai Žemė atsiduria naujoje savo orbitos padėtyje, Saulę pamatome kitame žvaigždyne. Per metus Žemė apsisuka aplink visą Saulę, ir todėl ji danguje nubrėžia uždarą ratą, vadinamą ekliptiką. Saulės judėjimas ekliptika yra tik regimasis reiškinys, atspindintis Žemės sukimąsi aplink Saulę. Arti ekliptikos praeina ir kitų ryškiausių dangaus šviesulių /Mėnulio, planetų/ judėjimo keliai. 16 laipsnių pločio dangaus juosta, kurios viduriu eina ekliptika ir kurioje išsidėstę Saulės, Mėnulio ir planetų judėjimo keliai, vadinama zodiaku.
Senajame Babilone ši dangaus juosta buvo padalyta į 12 lygių dalių. Kiekviena iš jų gavo atskirą vardą, embleminį paveikslą, hieroglifą ar simbolinį ženklą, kurį vėliau imta vadinti tiesiog zodiako ženklu.
Kiekvienu ženklu Saulė keliauja maždaug po mėnesį. Mus pasiekė tokie zodiako ženklų pavadinimai: Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis, Žuvys. Visi jie – „gyvūnai“, išskyrus Svarstyklės. Šis ženklas senovėje, matyt, vadinosi Svėrėju, nes senovės indų bei arabų zodiako piešiniuose vaizduojamos ne svarstyklės, o žmogus su svarstyklėmis rankose.
Kas lėmė zodiako ženklų pavadinimus?
Didelės paslapties ir mistikos čia nėra. Visi jie – tarsi „žvaigždžių kalendoriaus“ lapeliai, atspindintys gamtos nuotaiką. „Žvaigždžių kalendorius“ įgauna konkrečią prasmę, kai keliaudami zodiako ženklais, stebime gamtos įvairovę, jos kitimus ir kartu žmonių darbus, nuotaikas.
Graikai pirmieji sudarė šiandien bene labiausiai žinomą gimimo horoskopą. Horoskopo pirmtaku laikomas senovės graikų astronomas ir matematikas Klaudijus Ptolomiejas /apie 100-apie 170/, parašęs išsamų traktatą apie žvaigždžių įtaką žmonių gyvenimui. Pirmieji krikščionys nepripažino astrologų, tačiau viduramžiais jie vis dėlto įsiveržė į Europą ir labai išpopuliarėjo.
Ja tvirtai tikėjo ir daugelis popiežių. Iki XV a. astrologai vadinosi išsimokslinę žmonės, kurie tyrinėjo dangaus kūnus, aiškino jų ir žmogaus bei bendruomenės gyvenimo ryšius. Reformacijos amžiuje, įgyjant vis daugiau žinių apie žvaigždes astrologų autoritetas susvyravo. Ji virto prietaru, o apie 1900 m. buvo laikoma galutinai mirusia. XX a. karai, katastrofos, sumažėjęs saugumas vėl skatino prisiminti astrologiją.
Pirmuoju zodiako ženklu ir metų pradžia nuo seno įprasta laikyti tą, į kurį įžengusi Saulė per pavasario lygiadienį skelbia pavasario pradžią. Dabar pavasario lygiadienį Saulė pasiekia kovo 21 d. Garbė pradėti zodiako ratą atiteko Avinui. Užsispyręs, aikštingas, išdidžiai einantis kaimenės priekyje, jis lyg pabrėžia tą veržliai plūstančią pilną gyvybės pavasario jėgą.
O visišką pavasario įsigalėjimą senieji žvaigždsekiai susiejo su jaučiu – Tauro ženklu. Ir tai nenuostabu – juk viena iš svarbiausių gyvenimo atramų buvo gyvulininkystė. Tauras siejamas su Žeme maitintoja, kurią visos tautos labai brangino ir gerbė. Baigiantis pavasariui, gamta ir žmogus ima puoselėti tai, kas gimė Avino ir Tauro laikotarpiu.
Šiuos malonius rūpesčius akcentuoja Dvynių ženklas – du broliukai. Kai kuriuose kraštuose, norint pabrėžti ganymo svarbą, buvo įžiūrimi ne du broliukai, bet du ožiukai arba veršiukai. Įžengdamaa į Vėžio ženklą, birželio 21 d. Saulė skelbia vasaros pradžią. Iki šiol vis kilusi aukštyn, dabar ji pasiekia aukščiausią pakilimo tašką ir tarsi Vėžys atbulomis ima leistis žemyn. Svarbiausia jėga tampa vanduo, ir Vėžys, vandens gyventojas, lyg įprasmintų tą jėgą.
Pagaliau prasideda tikrieji vasaros karščiai. „Kas gali būti toks galingas, kad suvaldytų Saulę?“ – klausia senieji graikai ir atsako: „Liūtas“. „O kas gali suvaldyti vandenį?“ „Lūtas“, – vėl taria senovės išminčiai. Ir zodiako ženklų estafetę perima Liūtas, – jėgos, galios, valdžios, energijos simbolis. Vasaros pabaigoje prasideda pirmojo derliaus rinkimas.
Žemės dosnumą senoviniuose žvaigždėlapiuose byloje Mergelė su varpa rankoje. Per rudens lygiadienį, rugsėjo 23 d., Saulė panaši į šaltą, niūrų, drėgną kampą, kuriame gali gyventi tik šliužai ir skorpionai. Laikiną gamtos apmirimą žymi mirties simbolis – Skorpionas. O kur rasti jėgą, galinčią dar atšiauresnėmis sąlygomis palaikyti gyvybę? Tokią jėgą gali turėti tik Šaulys. Jo strėlė – tai proto siekis, vidinė ugnis, neleidžianti pražūti gyvybei.
Pats Šaulys – žmogaus sumanumo ir arklio jėgos sintezė. Kartu su juo už gyvybę kovoja ir kitas zodiako ženklas – Ožiaragis. Jis žemės simbolis. Pasiekusi Ožiaragį per žiemos saulėgrąžą /gruodžio 21 d./, Saulė pro „pietinius savo vartus“ pasuka atgal į šiaurę ir ima kilti aukštyn tarsi ežys į kalną.
„Po Ožiaragio ženklu“ mes švenčiame Naujuosius metus, o pietiniame pusrutulyje tuo metu prasideda vasara. Kartu su karščiausia vasaros Saule senovės Babilone prasidėdavo ir tropinės liūtys. Šį metą paskelbdavo Saulė, pasiekusi Vandenio ženklą. Egiptiečiai tvirtina, kad tai vandens dievas Knemu apverčia didžiulį ąsotį ir pila į Nilą vandenį. Šis išsilieja į pievas ir žada gerą derlių. Gyvybinę vandens jėgą galutinai įprasmina paskutinis zodiako ženklas – Žuvys.
Pagal dvylika zodiako ženklų nuo seno skiriami dvylika charakterių tipų. Pavyzdžiui, gimęs po Avino ženklu bus energingas, greit užsidegantis, išdidus. Dvynių žmonės – geri, išradingi, visų mėgstami, o Liūto – išdidūs, valdingi, energingi ir pan. Su zodiako ženklais žmonės siejo net sveikatą: kiekvienam ženklui teko „valdyti“ kokią nors kūno dalį. Štai Avinas „valdė“ galvą, Tauras – kaklą, Dvyniai – rankas, Vėžys – krūtinės ląstą ir t.t. Jei žmogus gimsta Avinui tekant, jo galva bus sveika, o jei leidžiantis, galima tikėtis visokių nemalonumų.
Tokia zodiako ženklų simbolika, planetų traktavimo tradicijos, įvairūs matematiniai išvedžiojimai, loginiai samprotavimai bei daugel kitų aplinkybių suformavo ištisą pranašavimo sistemą – astrologiją. Jos esmę nusako priežodis „Po laiminga žvaigžde gimęs“.
Zodiako simbolikoje randame visko: ir pastebėtų dėsningumų, ir spėliojimų, ir prietarų, ir absurdiškų išvadų. Jo negalima nei absoliučiai priimti, nei be išlygų atmesti. Tapęs žmonių būties dalimi, jis ne tik skatino astronominius stebėjimus, bet ir suteikė polėkį kūrybai. Zodiakas gyvas ir šiandien, XXI amžiuje. Jis brangus kaip mūsų senolių žinių, svajonių, lūkesčių, tikėjimo, fantazijos, kultūros paminklas, įamžinęs seną ir drąsią žmogaus svajonę pažinti pasaulį.
Įdomu, kad zodiakas, mūsų kalba reiškiantis gyvūnų ratą /graikiškai „zoon“ – gyvūnas/, buvo seniai žinomas ir lietuviams. Štai kaip rašė lenkų poetas, Vilniaus universiteto profesorius Motiejus Sarbievijus /1565-1640/:
„Gyventoiey Žiemaytcziu, Litwos, Kurszu, Prusu,
Pažinst Žinklus Danginius, ant Pasaula musu.
Pyrms Awyns, Antras Bulius, Trets wadints Dwinayte,
Ketwyrtas Wiežis, Pektas Lewas, szieszts Panayte…“
Pirmąjį horoskopą spaudoje 1930 m. rugpjūčio 24 d. išspausdino Londono laikraštis „Sunday Express“ princesės Margaritos gimimo dienos proga. Horoskopas buvo užsakytas „astrologui“ R.H.Neilorui, o šis pataikė kaip pirštu į dangų – išpranašavo princesei santuokos krizę, nors tuo metu rodėsi, kad karališkojoje šeimoje tokių dalykų nė būti negali. Ir vis dėlto skandalas kilo, tiesa, tik po 6 metų.
Įvairenybės
Astrologijos patriotu galima vadinti XVI a. italų mokslininką, išradusį automobilių veleninę pakabą, dar vadinamą kardanu, Jeronimą Kardaną /1501-1576/. Jis būdamas puikus matematikas, mechanikas, labai domėjosi ir alchemiją, ir astronomija. Dar jaunystėje sudarė sau horoskopą, kuris išpranašavo mirtį 45 metų amžiuje. Pats J.Kardanas prisipažino, kad ši pranašystė „sutrukdė jam įamžinti savo vardą“, nes jis laukė mirties ir „nieko rimto“ nedarė. Ir tik po to, kai horoskopas nepasitvirtino, mokslininkas pakeitė savo gyvenimo būdą.
Jis sudarė sau ir antrą horoskopą, kuris mirtį išpranašavo 75 metų amžiuje. Horoskopas nurodė netgi mirties dieną. Atėjo išpranašautos mirties diena, o J.Kardanas buvo dar visai tvirtas ir žvalus seniokas. Ir štai tada, kad įrodytų, jog astrologijos pranašystės išsipildo, J.Kardanas paėmė durklą ir įsismeigė jį į širdį. .. Pasakojama ir kitaip: kad J.Kardanas išgėręs nuodų taurę, kad jis ruošęsis mirčiai badaudamas.
XXX
Kieno kokios mintys?
Avino – garbanotos.
Jaučio – jautrios.
Dvynių – dviprasmiškos.
Vėžio – atvirkščios.
Liūto – karališkos.
Mergelės – nekaltos.
Svarstyklių – svarios.
Skorpiono – kandžios.
Šaulio – taiklios.
Ožiaragio – raguotos.
Vandenio – skystos.
Žuvų – paplaukusios.
XXX
Vis daugiau kinių renkasi Cezario pjūvį, kad galėtų nulemti savo vaiko gimimo datą.
Populiariausios yra datos su skaičiumi aštuoni, kuris Kinijoje reiškia nešantis laimę. „Aštuonios minutės po aštuonių rugpjūčio 18-ąją – tai yra laimingas Cezario pjūviui laikas“, – vietos spauda citavo vieną gimdyvę.
Paplitęs yra mėginimas gimdyti iki rugpjūčio 31 dienos. Vaikai, gimę iki tos dienos, Kinijoje į mokyklą eina metais ankščiau nei tie, kurie pasaulio šviesą išvysta tik nuo rugsėjo.
XXX
Moterys, pasirinkdamos gimdymo datą, patarimo klausia aiškiaregių, varto horoskopus arba interneto puslapius. Daugelis kinių planuoja ir pastojimo datą.
2012.06.11
