Rusija kaskart darosi vis didesnis vadinamojo demokratinio pasaulio galvos skausmas. “Vadinamojo” todėl, kad demokratijos niekur pasaulyje nėra per daug. Per daug tik besaikio godumo, “demokratijos” nesaikingai lobti eilinių piliečių, vargšų sąskaita. Per daug apsimestinio, savanaudiško gerumo mažų, silpnų tautų atžvilgiu.
Bet aš ne apie tai. Aš apie Rusiją, kuri grįžta į brežnevinius (jeigu ne dar blogesnius) laikus. Ir to grįžimo simbolis – naujasis senasis prezidentas Vladimiras Putinas. Kasdien matome, kas dedasi Maskvoje. Vartau mėnraštį “Soveršenno sekretno”, kurio pirmajame puslapyje – iki dantų ginkluoti omonininkai prieš mažą berniuką, sėdintį ant dviratuko. “Tai tavo tėvynė, sūneli!” Kas laukia šito berniuko? Kas laukia Rusijos? Kas laukia vadinamojo demokratinio pasaulio, kurį galima įsivaizduoti mažojo dviratininko vietoje?
Jeigu kokį Afrikos arba Azijos diktatorių galima nuversti opozicijos ir iš toli atskridusių bombonešių, naikintuvų pastangomis, tai Putiną nuvers tik vyresnieji to berniuko broliai. Apie iš toli atskridusius bombonešius čia net kalbos negali būti. Putiniškojoje Rusijos nelaimėje tik pati Rusija gali sau padėti. Demokratinis (tiek to – be “vadinamojo”) pasaulis tik baikščiai iš tolo stebi, kas dedasi Maskvoje ir mažojo berniuko vyresniesiems broliams linki sėkmės kovoje su senuoju naujuoju prezidentu.
Senasis naujasis prezidentas. Senasis – taip, bet ne naujasis. Nes jis niekur nebuvo dingęs, kelerius metus didelę nelaimingą šalį valdė mažytės, tarsi antis krypuojančios marionetės rankelėmis. Gėdingas faktas Rusijos tautai. Brangiai sumokės ji už tokį mankurtiškumą. Ir šiandien dar nežinia, kuo baigsis, kada baigsis senojo naujojo prezidento era. Viskas tik prasideda. Valdžia nežino, kaip elgtis pasaulio akivaizdoje: bando nepastebėti, bando suiminėti, nežmoniškomis baudomis bauginti, elgtis kaip Čechovo unteris Prišibejevas – neleisti rašytojams, muzikantams, dailininkams eiti gatve net be plakatų, tyliai ramiai eiti, žiūrovams siunčiant oro bučinius. O kodėl jūs čia susirinkote?! “Kodėl darkote Bulato Okudžavos paminklo kompoziciją?”
Kremlius svarsto: į “liaudies vaikštynes” nekreipti dėmesio ar traiškyti? “Nepastebėti” ir baugu, ir neįmanoma, nes, kaip rašo “Visiškai slaptai” apžvalgininkas Leonidas Velechovas, nuoširdus protesto akcijų azartas, į savo orbitą įtraukiantis vis daugiau žmonių, nė neketina išsikvėpti, subliūkšti. Borisas Akuninas kreipiasi į maskviečius rašytojus kviesdamas organizuotai pereiti gatvėmis. Tai būtų “kontrolinis pasivaikščiojimas”, primenantis “kontrolinį pirkimą”, gerai žinomą nuo sovietų laikų. Revizorius, apsimetęs eiliniu pirkėju, tikrina, ar nesukčiaujama, ar neapgaudinėjami pirkėjai. “Kontrolinio pasivaikščiojimo” tikslas – patikrinti, ar po gegužės 6-osios įvykių piliečiai dar turi teisę laisvai vaikštinėti po gimtąjį miestą, jeigu jų susirenka daugiau negu leidžia nelemtoji prišibejevinė kvota.
Maskvos valdžia, rašo L.Velechovas, piliečius nedviprasmiškai įspėja: tokiame pasivaikščiojime dalyvauti nepatartina, galima susilaukti nemalonumų. Rašytojų niekas nelies, tegul jie, keistuoliai, vaikštinėja, o jūs sėdėkite namie. Valdžia norėtų, kad inteligentija liktų vieniša, liaudies neparemta, todėl nepavojinga.
Tačiau taip nėra. Opozicijos lyderiai (Aleksejus Navalnas, Sergejus Udalcovas, Ilja Jašinas, Eugenija Čirikova) ne vieniši. Nepasitenkinimas valdžia – masiškas. Ir ta valdžia vis labiau tapatinama su Putinu. “Kiečiausias” čekistas, dar neseniai vadintas nacionaliniu lyderiu, pastarųjų mitingų ir demonstracijų metu tapo karikatūrų, pajuokos objektu. Populiarus šūkis: “Už Rusiją – be Putino”. Labai sąmojingas šūkis – “Mūsų durnių namas balsuoja už Putiną”. Juokas dalykas rimtas.
Dar vienas valdžios manevras: mitingai – “putingai”, kai bizūno ir saldainio priemonėmis suvaryti biudžetinių organizacijų darbuotojai (pabandyk neateiti – būsi atleistas!) nori nenori turi demonstruoti meilę vyriausiajam čekistui. Bet valdžios ir visuomenės dalies, kuri valdžia nepasitiki, kurios nepripažįsta, santykiai įtempti, jų dialogas bent jau kol kas neįmanomas. Savo neprotingais veiksmais valdžia tik kaitina atmosferą.
Jeigu valdžios ir liaudies santykiai rutuliosis tokia kryptimi, tai labai greitai opozicinio judėjimo priešakyje vietoje dabartinių lyderių atsidurs visai kiti žmonės, rašo L Velechovas.- Tuos kitus jaunus žmones mes matėme gegužės 6-ąją. Jie buvo kupini įtūžio, tvirtai susikibę rankomis, ir į omonininkus žiūrėjos su tokiu pykčiu akyse ir lūpose, kad ginkluotiems “kosmonautams” suvirpėjo pakinkliai.
Ne, tai nebuvo provokatoriai, rankose jie neturėjo jokio “proletariato ginklo”. Tai buvo tie jauni mūsų tėvynainiai, kurie išėjo į aikštę, nes, tikriausiai, nerado sau vietos dabartinėje korumpuotoje, užpelkėjusioje tikrovėje ir tuo pačiu nenumojo ranka, neišvažiavo ieškoti laimės užsienin, kaip tą kasmet daro šimtai tūkstančių jų amžininkų, rašo L.Velechovas.
Norisi tikėti, kad tie ryžtingi vaikinai – nuvertę Putiną, paėmę valdžią – nesielgs taip, kaip kažkada mano tėvynėje elgėsi jų seneliai. Rašau birželio 14-ąją, todėl omenyje turiu 1940-ųjų, 1941-ųjų birželio okupaciją ir trėmimus. Norisi tikėti.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.06.15
