Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.
Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.
O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.
Pirmoji, ekspansija. Europos istorija prasideda nuo didžiųjų geografinių atradimų istorijos. Europa skiriasi nuo Kinijos, na, paprasčiausiai tuo, kad Ameriką atrado Europa, o ne Kinija. Taigi, nežinau nė vieno Europos istoriko, kuris nepaminės europiečių išsisklaidymo po visą pasaulį kaip vieno iš pagrindinių faktų, kuris Europą padarė Europa. Ir tas išsisklaidymas buvo lydymas griežto europietiškų vertybių įdiegimo. Ir kai anglai matė Indijoje našlių susideginimą, jie nesakė: „Oi, mes turime laikytis vietinių kultūros tradicijų“, jie draudė našlių susideginimą.
Antra, atnaujinamų energijos šaltinių panaudojimas. Neatsitiktinai pavartojau būtent šitą frazę vietoj įprasto žodžių junginio „pramoninė revoliucija“. Nes kiekvieną kartą, kai bandai aprašyti pramoninę revoliuciją, susiduri su paradoksaliu faktu, o būtent su tuo, kad daugelis iš technologijų, kurios Europoje privedė iki pramoninės revoliucijos, Kinijoje buvo žinomos prieš 500, ir net prieš 1000 metų iki tol.
Ir ten net sėjamoji (aš nekalbu ten apie geležies lydymą), sėjamoji, kuri tolygiai barsto grūdus į dirvą, buvo išrasta kinų Hanio epochoje, kai Europa dar beveik 2 tūkstančius metų sėjo iš krepšio. Tad kodėl visi tie išradimai nesukėlė pramoninio sprogimo? Atsakymas: nė vienas iš tų mechanizmų nevartojo neatnaujinamų energijos šaltinių. Panaudojimas iš pradžių anglies, paskui naftos suteikė Europos civilizacijai milijardus kilokalorijų energijos, kurie buvo ekvivalentiški milijardams hektarų žemės.
Štai X amžiuje voveraitė galėjo peršuoliuoti per Angliją, nenušokdama nuo medžio. Iki XVIII amžiaus Anglija iškirto savo miškus geležies gamybai. Tuo momentu, jeigu Anglija nebūtų perėjusi prie anglies, jos laukė katastrofa. Tai lengva įsivaizduoti, pavyzdys Japonija, kuri atsisakė technologinio vystymosi kelio dėl stiprėjančio gyventojų spaudimo, ir dėl to XIX amžiaus viduryje Japonija užmiršo apie mėsos vartojimą maistui, apie kitas trąšas, išskyrus žmonių išmatas.
Samurajai vaikščiojo pėsčiomis, aukštuomenę nešiojo palankinuose. Tai labai svarbu suprasti, kad neatnaujinamų energijos šaltinių panaudojimas suteikė galimybę sutaupyti milijonus akrų miškų, kurių neiškirto ir kurių jau nebebuvo, ir davė energijos, kuri skyrėsi nuo vėjo, vandens ir raumenų jėgos.
Štai trečias veiksnys. Žmogaus nuosavybės neliečiamumo sąvoka, kurios daugumoje kitų pasaulio civilizacijų šiaip ar taip nėra. Nes kaip taisyklė dauguma kitų kultūrų mano, kad „žinote, valdžia moka skirstyti neteisėtai gautą turtą“.
Ten koks nors osmanų sultonas sėda į sostą ir prisiekia, žinoma, pripildyti tuščią iždą ašaromis tų, kurie ją išgrobstė. Štai pildė pildė, o Turkija Europai pralošė. Nors, negalima sakyti, kad visose Europos šalyse nuosavybė buvo absoliučiai neliečiama, yra geležinis dėsnis: kuo labiau neliečiama buvo nuosavybė, tuo labiau klestėjo šalis. Štai Prancūzija periodiškai per savo karalius rengė teismus pernelyg turtingiems pirkliams. Ji atsiliko nuo Anglijos, kur niekas tokių teismų nerengė. Apie Ispaniją aš apskritai nekalbu.
Ketvirtas. Mokesčių mokėtojo kaip piliečio sąvoka. Iš pradžių tai buvo viduramžių miestų komunos, paskui Didžioji Britanija, paskui JAV. Tai buvo unikalios istorinės aplinkybės ir jų dėka iždo imamą mokesčių dydį pradėjo nustatinėti ne aukščiausioji valdžia, o mokesčių mokėtojai, ir tai privedė prie valstybės minimizacijos ir asmens teisių bei laisvių maksimizacijos. Toli gražu ne visur Europoje mokesčių mokėtojai tapdavo ir rinkėjais, bet vėl geležinis dėsnis: kuo griežčiau buvo išlaikomas tas santykis, tuo geriau vystėsi šalis.
Ir štai kai aš žiūriu į kažkokį taisyklių sąvadą, kurį man siūlo šių laikų socialdemokratinė sąmonė, matau, kad ji nelabai atitinka tas vertybes. Dar daugiau, kad tos vertybės daugeliu atvejų pasuktos 180 laipsnių. Apie kolonizavimą mums aiškinama, kad tai labai blogai, kad tai baisi nuodėmė, už kurią europiečiai iki septintos kartos privalo mokėti kolonizuotoms tautoms. Kad tų kolonizuotų tautų atstovai turi teisę persikelti į Europą, kad, štai, ypatingos biurokratinės agentūros dalins jiems pinigus ir pašalpas, už kurias jie galės išsaugoti savo unikalią ir savitą kultūrą.
Iškasamieji energijos šaltiniai? Tai vėlgi labai blogai. Tai kenksmingi pramonės koncernai, atmosferos teršėjai, kurie sukelia globalinį atšilimą, tai baigsis pasaulio pabaiga. Ir to galima išvengti, vėlgi, tik jeigu sukursime pasaulinę biurokratinę organizaciją, kuri visą tą negerą dalyką reguliuos.
Privati nuosavybė? Tai savanaudiškumo, gobšumo ir visokių bėdų šaltinis. Barakas Obama ženklina stambųjį kapitalą praktiškai tais pačiais žodžiais, kaip ir Adolfas Hitleris. Fransua Olandas rengiasi imti 75 procentus mokesčių iš tų, kas uždirba per 1 milijoną eurų. Moralinis požiūris į stambųjį kapitalą šių laikų Europoje, na, maždaug toks, kaip Melanezijoje Trobrianų salose. „Viską reikia padalyti“.
Ketvirta. Rinkėjas – mokesčių mokėtojas. Toji norma ne šiaip užmiršta, ji sutrypta, ji paskelbta fašizmu, žmogaus teisių pažeidėja. Šiuolaikinės socialdemokratinės doktrinos požiūriu rinkimo teisė turi būti visuotinė. Visa kita, beje, priešingai ir istorijos pavyzdžiams, ir sveikam protui, apskelbiama kaip diktatūra.
Na, žinoma, man gali sakyti, kad pasaulis nestovi vietoje, kad Europoje kažkas pasikeitė į gerąją pusę, kad šiandien pasaulis ten neįsivaizduojamas be policijos, be visiems prieinamo išsilavinimo, visiems prieinamos medicinos. Viso to XIX amžiuje nebuvo. Bet štai, pagaliau, moterys pradėjo balsuoti. Žodžiu, buvo vienos vertybės, atsirado kitos.
Bet mane glumina keletas momentų. Visų pirma tai, kad tos vertybės kažkodėl save vadina europietiškomis. Na, būtų teisingiau jas vadinti socialdemokratinėmis ir pabrėžti, kad jos atėjo pakeisti ankstesniųjų, pasenusių, europietiškų. Tai labai negerai, kai vertybės savinasi svetimą pavadinimą. Negerai, kai jos vadina save liberaliomis, nes jos priešingos viskam, ko mokė klasikinis liberalizmas.
Keista, kad jos save vadina bendražmogiškosiomis, nes, žinote, kažkaip bet kokia religija ar ideologija, kuri skelbiasi esanti bendražmogiška, ji iš tikrųjų nėra bendražmogiška, ji yra totalitarinė. Totalinė. Aš tai pavadinčiau „totalinėmis vertybėmis“. Antra, kažkaip tas vertybes sunku pavadinti naujomis. Aš jau sakiau, kad, požiūryje į nuosavybę, tai toks senoviškiausias socialinis-politinis archetipas, kuriuo remiasi visos archainės totalitarinės kultūros.
Be to, tas vertybių rinkinys nelabai logiškas. Štai man logiškai nesuprantama toji priežastis, dėl kurios kiekvieno teisė balsuoti ginama apsiputojus. Nes štai yra mechanizmas tėvystės teisėms atimti. Štai už ką šiuolaikiniame politiškai korektiškame pasaulyje vaikai neatimami iš tėvų?
Antai, pernai Norvegija įsigudrino atimti vaikus iš indo, kuris dirbo Stavangere, nes, vadinasi, motina ir tėvas maitino vaikus rankomis. Na, žinoma, tai retas atvejis – dažniau vaikai atimami iš alkoholikų ir narkomanų. Bet kažkaip keista, kad tie patys žmonės, kurie mano, kad ne narkomanė, o indė motina negali spręsti savo vaikų likimo, jie mano, kad narkomanės ir alkoholikės turi šventą ir neatimamą teisę spręsti visų mūsų likimą.
Ir svarbiausia, tas vertybių rinkinys kontrproduktyvus. Jis paprasčiausiai prieštarauja faktams. Jeigu jūs užvešite į Europą pabėgėlių – nesvarbu, iš Artimųjų Rytų, iš Somalio – duosite jiems daug daug pašalpų, padarysite taip, kad jiems bus nebūtina asimiliuotis, jūs iš to negausite laimingos ir laisvos visuomenės. Jūs gausite minią agresyvių veltėdžių. Jūs sugriausite savo kultūrą ir, labai svarbu, kad jūs suardysite tų žmonių dvasią. Užtat jūs sutvirtinsite biurokratų, kurie jiems dalija pinigus, valdžią.
Ir apskritai, daugybė besivystančių šalių pakliūva į tų vertybių spąstus. Ten susimetus visas Kinijos politines problemas galima būtų išspręsti, jeigu Kinija dalinai įvestų rinkimų teisę tiems, kas jau moka mokesčius. Palaipsniui, kylant gerovei, plėstų rinkėjų skaičių. Bet šiuolaikinės socialdemokratinės doktrinos rėmuose Kinija negali to padaryti.
Tiesą sakant, man kyla klausimas, iš kur atsirado toks vertybių rinkinys? Tai ilgas istorinis klausimas, kuris susijęs su masinėmis Pirmojo pasaulinio karo armijomis, su socialistinių šalių ir socialistinių doktrinų įtaka. Šiuo momentu aš matau, kad kalbama apie netoliaregio rinkėjo, kuris nori gauti daugiau, o mokėti mažiau, sąjungą su biurokratija, ne tik nacionaline, bet labai dažnai tarptautine biurokratija, kuriai labai naudinga viską reguliuoti.
Ir ką mes matome Europoje… Mes visi aptarinėjame artėjančią Europos krizę. Toji krizė ne tik finansinė, toji krizė politinė ir kultūrinė, toji krizė susijusi su politikais, kurie žada gyventojams daugiau, negu jie gali duoti, nes kitaip gyventojai jų neišrinks.
Ir, deja, problema tame ir glūdi, kad neįmanoma bus Rusijoje sukurti sistemos kaip Europoje, nes, visų pirma, tuo momentu Europoje bus nelabai gera. O antra, esant žemesniam gerovės lygiui Rusijoje bandymas sukurti tokią sistemą, kur viskas dalijama ir viskas reguliuojama, kaip jums pasakius, akimirksniu nesukursi.
Pasakyčiau senovės Diodoro žodžiais: „Akimirksniu baigiasi tironija, vos tik minia suranda vadą“.
Nuotraukoje: žymi Rusijos politikos apžvalgininkė, žurnalistė Julija Latynina.
Parengta pagal Julijos Latyninos laidą „Kod dostupa”. Laidos „Kod dostupa” transliuojamos per radiją echo.msk.ru ir televiziją RTVi.
2012.08.14
