Jurijus Modinas (Jurij Ivanovič Modin g. 1922) – sovietų žvalgybos bendradarbis, vadovavęs „Kembridžo penketuko“ darbui (1947–1953 m.).
Jurijus Modinas gimė mažame miestely kaimo glūdumoje. Jo tėvas buvo kareivis, Rusijos pilietiniame kare (1917–1920 metais) kariavęs bolševikų pusėje.
Tėvą dažnai kilojo į naują tarnybos vietą, ir vaikystėje Jurijus daug pasivažinėjo po šalį. 1940 metais jis įstojo į karinę jūrų inžinerinę mokyklą Leningrade (dabar Sankt Peterburgas).
Nuo karo pradžios 1941 metų birželį ėmėsi ginklo, kad kovotų su vokiečiais, bet 1942 metais buvo evakuotas kartu su kitais kursantais į šalies gilumą. Tais metais J.Modinas pirmą kartą susidūrė su Sovietų specialiųjų tarnybų, o tiksliau – NKVD darbu. Mokykloje suėmė ir nuteisė sušaudyti virėją už sviesto vogimą. J.Modinas liudijo apie jį tardytojui.
Netrukus jis ir pats perėjo dirbti į NKVD. Iš pradžių jis buvo pasiųstas į Maskvą geriau išmokti anglų kalbos, o 1943 metų gruodį jis pradėjo dirbti vertėju NKVD būstinėje Lubiankoje. Nuo 1944 metų kovo ir baigiant 1947 metais J.Modinas vertė daugybę dokumentų, siunčiamų į Maskvą Kembridžo grupės narių, kurių tada jis asmeniškai dar nepažinojo.
Paskui, 1947 metų pabaigoje, J.Modinas siunčiamas į Londoną Sovietų žvalgybos rezidento padėjėjo pareigoms. Kartu su juo važiuoja jo žmona ir maža dukrelė. J.Modino pareigos – dirbti su Sovietų agentūra, veikiančia Didžiosios Britanijos teritorijoje (tai buvo ne pirmoji J.Modino pažintis su Londonu; vos tik pasibaigus karui jis jau buvo čia atvykęs su Sovietų jaunimo delegacija).
Dirbdamas priedangoje kaip Sovietų ambasados spaudos tarnybos atstovas, J.Modinas reguliariai susitikinėja su Entoniu Blantu, Gajum Berdžesu, Džonu Kernkrosu ir kitais agentais. Didžiosios Britanijos kontržvalgyba nesusekė nė vieno jų susitikimo. O 1951 metais J.Modinas padėjo organizuoti G.Berdžesui ir Donaldui Maklinui pabėgimą į Sovietų Sąjungą.
1953 metų gegužę jis iškviečiamas į Maskvą, bet jau po metų vėl siunčiamas į Londoną į pagalbą Haroldui (Kimui) Filbiui.1955 metais J.Modinas atvyksta į Londoną jau ruošiant Sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo vizitą į Didžiąją Britaniją. Po to J.Modinas lieka Anglijoje iki pat 1958 metų ir užsiima kontržvalgybine veikla.
Tačiau toliau važinėti į Angliją buvo nebeįmanoma, nes E.Blantas, nuvargintas tardymų Didžiosios Britanijos saugumo tarnyboje (MI 5), įvardijo kontržvalgybininkams J.Modiną kaip savo „kuratorių“. Toliau J.Modinas dirbo KGB centriniame aparate, keletą kartų buvo išvykęs į Indiją, pagaliau skaitė paskaitas Jurijaus Andropovo institute Maskvoje (buvusi KGB žvalgybos mokykla).
O Maskvoje jis suartėjo su Kembridžo grupės nariais, radusiais prieglobstį Sovietų Sąjungoje. Beje, padėjo K.Filbiui parašyti autobiografiją „Mano tykusis karas“ („My Silent War“, 1968). Paties J.Modino memuarai pasirodė 1994 metais ir vadinosi „Mano penki draugai iš Kembridžo“ („My Five Cambridge Friends“). Savo knygą J.Modinas baigia savotiška panegirika jiems:
„Jie buvo ne šiaip sau komunistai ar prijaučiantieji, jie laikė save tikrais revoliucionieriais, pasirengusiais paaukoti Reikalui savo gyvybę arba kitų žmonių gyvybę. Ir jų negalima kaltinti, kad jie tikėjo Stalinu, panašią klaidą darė ištisa karta dorų žmonių visame pasaulyje.
Dabar aiškiau matyti jų naivumas, bet ketvirtajame dešimtmetyje tokie buvo visi.
Jie man atrodo tokie Don Kichotai, pašventę savo gyvenimus karui su vėjo malūnais ir nepastebėję, kad pati istorija naikina jų idealus. Paniekinę visas žmoniškas iliuzijas – valdžią, turtus, garbės troškimą ir šlovę, jie saugojo savo širdyje tik vieną, pačią didžiausią: politiką. Jie prisiekė ištikimybę revoliucijai ir jos nepažeidė“.
Nuotraukoje: Jurijus Modinas, išėjęs į pensiją.
2012.09.21
