Sekantys teismuose žinaisklaidai ir žurnalistams keliamas bylas turėjo pastebėti dvi naujas neraminančias tendencijas: bylų prieš žurnalistus daugėja, ir jos keliamos nepaisant to, kad aukštesnės instancijos teismai tokius sprendimus dažnai panaikina.
Ypač jautri sritis – vadinamosios šmeižto ir reputacijos bylos. Bet kokia kritika gali būti pavadinta šmeižtu, o žurnalistas yra priverstas teisme apginti savo pareigą informuoti visuomenę ir teisę komentuoti įvykius.
Viena šią tendenciją atspindinčių ir kai kurias baugias naujas „strategijas“ atskleidžiančių bylų prasidėjo pernai po LRT transliuotos laidos „Ypatingas atvejis“, kurioje Seimo narys Kęstutis Masiulis, ūkio viceministras Daumantas Lapinskas ir žurnalistas-apžvalgininkas Artūras Račas pažėrė kritikos Gariūnų turgavietei.
Po laidos tris Gariūnų turgų valdančios bendrovės „Geruda“, „Jurgena“ ir „Posūkis“ iškėlė bylą jos dalyviams ir ją transliavusiai LRT (vėliau atsakovais tapo ir prodiuserių bendrovė „Just TV“) dėl dalykinės reputacijos menkinimo. Nors nė viena šių bendrovių laidoje nebuvo nė paminėtos.
Šių metų spalio gale įvyko dar vienas bylos posėdis, po kurio Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir LŽS svetainės redaktorius Džiugas Paršonis nuvyko į naujienų agentūrą BNS pasikalbėti su jos vadovu Artūru Raču apie bylos eigą ir vis dažnėjančius žiniasklaidos santykius su teismais.
D. Radzevičius: Artūrai, iš laidos turinio matyti, kad tai iš esmės yra dviejų pusių konfliktas: valdžios ir Gariūnuose veikiančio verslo. Šie konfliktai nenauji – jie svyruoja nuo meilės iki neapykantos ir atgal, pagal politinę konjunktūrą, pagal vykdomus projektus ir kitų dalykus. Taigi tai yra verslo santykiai su valdžia dėl mokesčių, investicijų, įvairių peripetijų santykiuose su Vilniaus administracija. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra daug įvairių požiūrių į problemą – taip pat ir pačių politikų: Kęstučio Masiulio, ūkio viceministro, kuris savo poziciją dėstė viešai, ne tik toje laidoje. Ir taip pat yra tavo, kaip redaktoriaus ir politikos apžvalgininko komentaras. Visa tai mes žinome.
Tačiau šioje byloje įdomu – ir tai ko gero pirmoji tokia, su kuria susidūriau – kur neaišku, ko ieškovai nori.
A. Račas: Aš tai žinau, ko norima.
D. Radzevičius: Na, bet jei imsime tik tai, ką oficialiai girdėjome. Mačiau procesą. Proceso eigoje, kai vyko tas vadinamasis taikinamasis posėdis, išgirdau ieškovus aiškiai sakant, jog jie laukia atsakovų pasiūlymo. Vadinasi patys nežino, ko nori?
Taigi pirmas klausimas: ar ši byla yra sisteminis atvejis? Joje tarsi kalbama apie reputacijos gynimą, tačiau neaišku, iš kur atsirado ieškinys.
A. Račas: Mano versija yra labai aiški. Iš tikrųjų šia byla yra siekiama gauti sprendimą, kuris padėtų kitoje byloje. Joje Gariūnai bylinėjasi su Vyriausybe dėl ypatingojo projekto sutarties. Jei bendrovėms pavyktų įrodyti mūsų byloje, kad pareiškimai apie nevienodas sąlygas yra klaidingi, jei teismas pasakytų, kad Gariūnai, tarkime, negavo investicijų, kad pasakymas, kad jie nemoka mokesčių yra neteisingas, tada jie tokį teismo sprendimą persikeltų į savo bylą su Vyriausybe – tai būtų papildomas argumentas.
Tokia yra mano versija. Nes šiaip žiūrint į teismų praktiką, visa tai, ką jie skundžia, bent jau mano atveju, yra visiška nesąmonė. Užtenka pasiskaityti Aukščiausiojo teismo sprendimus dėl reputacijos, dėl nuomonės sakymo, dėl faktų skelbimo – tampa visiškai aišku, kad tokioje byloje kaip mūsų negali laimėti. Niekaip, jokiais būdais.
Taigi einama kitu keliu. Žengiamas lengvesnis žingsnis – taikoma į žurnalistą. Teismai dažnai nėra palankūs žiniasklaidai. Taigi tikimasi gauti tą nepalankų sprendimą. Verslininkai gi neprašo pinigų. Jiems reikia tik fakto konstatavimo, kurį jie paskui perkels į kitą teismą.
D. Radzevičius: Ką reiškia tokios bylos, kurių esmė yra visai ne ieškinys?
A. Račas: Manau, kad žiūrima į žiniasklaidą kaip lengviau nugalimą oponentą. Dažniausiai gi kaip yra? Yra pavienis žurnalistas be advokato, be pinigų pasisamdyti rimtą gynėją. Kaltinamas žurnalistas vargu ar sėdės, nagrinės teismų sprendimus, anksčiau svarstytas bylas.
Pavyzdžiui, aš pats rašiau atsiliepimą. Užtrukau dvi dienas, kol surinkau ankstesnių bylų duomenis. Tačiau ar kiti taip darys?
Taigi tie, kas siekia sau naudos kitur, nusitaiko į žiniasklaidą kaip į silpniausią grandį, kurią teisme galima lengviausiai įveikti.
Nes teismas vyksta kaip? Netgi jeigu esi teisus, to neužtenka. Viską lemia įrodinėjimas, ginčas, turimi dokumentai, teisinė kalba ir panašiai. O tai yra silpnoji žurnalistų pusė.
Dėl to tokios bylos ir atsiranda. Bylinėtis su valstybe yra sunku, kadangi valstybė yra galinga; bylinėtis su kitu verslu yra sunku, nes tas verslas turi pinigų – bylinėtis su žiniasklaida yra lengviausia.
Dž. Paršonis: Ar tokios bylos yra pakankamai svarios bylinėjantis toliau?
A. Račas: Jei pavyksta gauti sprendimą – taip. Teisme nesvarbu tu esi teisus ar ne, teisme svarbu, kaip tu sugebi apginti savo poziciją.
Teismo aš nekaltinu. Jis turi dvi bylos puses ir žiūri į ginčą. Priima sprendimą, remdamasis tuo ginču, kuris vyksta teisme. Jis yra teisingas, nes kažkuri viena pusė nesugebėjo apginti savo pozicijos. Taip ir gauname teismo sprendimą, kuris yra teisėtas, nors galbūt ne visai teisingas. Ne dėl teismo kaltės, o dėl tos silpnosios pusės kaltės. Taigi stipresnioji pusė gauna įrankį, kurį gali naudoti savo tikslams.
D. Radzevičius: Man pasirodė, kad svarstant bylą Seimo narys Kęstutis Masiulis jautėsi labai drąsiai, žinojo esąs ne vienas, juk kartu buvo LRT laidos prodiuseriai, tu. Nepastebėjau politiko akyse baimės. Atvirkščiai – jia atrodė tarsi įkvėptas…
Politikai būna patenkinti, kai atsiduria vienoje pusėje su žiniasklaida. Kai kada gal būtų netgi suinteresuoti aštriau pakalbėti ir tapti kaltinamaisiais kartu su žiniasklaida, nes tai jiems yra reklama.
A. Račas: Man toks pats įspūdis susidarė besiklausant teisme K. Masiulio. Jis elgėsi kaip Seimo tribūnoje, netgi nukrypo nuo argumentų, kalbėjo filosofiškai. Sutinku, taip, politikams atsidurti tarp kaltinamųjų kartu su žiniasklaida yra naudinga, ir Seimo narys, manau, tuo puikiai pasinaudojo – tik auditorijos ten buvo mažai… Toks politikų darbas – nieko blogo aš čia nematau.
D. Radzevičius: Teisėjas sakė, kad byla gali ilgai užtrukti – ne savaitę ir ne dvi. Gali praeiti metai ar daugiau. Ar ši byla turės prasmės ją inicijavusiam verslui? Juk per tą laiką, kol ji vyks, ir valdžia pasikeis…
A. Račas: Kitoje byloje kalbama apie Vyriausybės įsipareigojimus ir apie dideles investicijas. Tai nėra trumpalaikė byla. Gariūnų bendrovėms nesvarbu, kada ta byla baigsis – ji gali trukti ir trejus, ir penkerius metus. Suma yra didžiulė. Dėl tokių pinigų bendrovės yra pasirengusios bylinėtis ilgai, nes „tunelio gale“ yra ne vienas milijonas. Jie išnaudos visas įmanomas galimybes, nes nuo to priklauso jų verslas. Tai ne šiaip sau žaidimas – tai yra labai tikslingi dalykai.
Panašiai buvo byloje dėl Vingio parko sklypo nuomos. Verslo interesai – dešimtys milijonų. Taigi bylinėjamasi su valdžia ir ieškoma visų įmanomų būdų, nes tikslas yra ne reputacija ar garbė, o didžiuliai pinigai.
D. Radzevičius: Kodėl tuomet bylai žiniasklaida skiria taip mažai dėmesio? Nustebau, nes tokių bylų tikrai nėra kasdien…
A. Račas: Žiniasklaidos dėmesys priklauso nuo to, kas vyksta aplinkui. Vyko Seimo rinkimai, tad visas dėmesys buvo skirtas jiems. Kitas dalykas – kad suprastum, kas vyksta, turi sėsti ir skaityti ir vieną bylą, ir kitą bylą. Nedaug yra žiniasklaidos, kuri gali tam skirti pakankamai laiko. Reikia žinoti istoriją: kaip buvo steigiami Gariūnai, kokie buvo šalių įsipareigojimai, kaip buvo keičiama sutartis, kas atsitiko su Vilniaus administracija ir kitus dalykus…
D. Radzevičius: Bet galima gi ir paprasčiau: ateiti į posėdį ir apklausti abi ginčo šalis.
A. Račas: Taip, bet tam, kad ateitum, turi suprasti, ko ten ateini. Tam, kad ateitum supratęs, turi įsigilinti.
D. Radzevičius: Man atrodo, kad žiniasklaidai ši byla yra trigubos svarbos: kaip ekonomikos, kaip politikos ir kaip žiniasklaidos problema. Gal dar ir teisės…
A. Račas: Dėl žiniasklaidos dėmesio tai manau, kad nesėkmingai sutapo aplinkybės. Kai šių metų vasarą vyko pirmasis posėdis, tai informaciją skelbė ir „Lietuvos rytas“ ir „Delfi“. Taigi sureagavo. Ridenį gi buvo daug svarbių politinių įvykių, į kuriuos buvo nukreiptas pagrindinis dėmesys.
Dž. Paršonis: Ką daryti, kad tokios bylos netaptų nuolatiniu verslo įrankiu?
A. Račas: Yra toks pavojus. Aš tai jaučiu netgi čia (BNS redakcijoje – red. past.) sėdėdamas. Pastaruoju metu prašymų paneigti paskelbtą informaciją yra padaugėję. Netgi tokių, kai mes esame aiškiai nurodę, kas yra pirminis tos informacijos šaltinis. Tęčiau mes vis tiek kviečiami į ginčą kaip trečioji šalis. Kad ir be teismo – tik dėl informacijos paneigimo. Gali būti, kad čia yra užčiuopta silpna žiniasklaidos vieta.
Nežinau, kas čia gali padėti. Gal vienintelė išeitis – teismų sprendimai. Jei dabar svarstomoje byloje teismas pasakys, kad vadovaujantis Aukščiausiojo teismo išaiškinimu kaltinamieji tiesiog pateikė savo nuomonę, tai tuomet po šios ir gal dar po poros-trejeto bylų verslas supras, kad neapsimoka tokioms priekabėms švaistyti pinigų.
Bet jei pirminės instancijos teismas patenkins verslininkų priekaištą (kaip jau yra buvę ne kartą) tai bus blogai.
Žurnalistams yra sunku, nes mes neturime teisinės pagalbos. Nėra tokios vietos, kur paduotas į teismą žurnalistas galėtų nueiti ir gauti konsultaciją, surašyti tinkamą atsiliepimą.
K. Masiulis, pavyzdžiui, į teismą atėjo su advokate, kuri atsinešė didelę šūsnį paruoštų dokumentų. „Just TV“ prodiuserių bendrovė atsiuntė advokatą vietoje savęs. O kai esi vienas žmogus, vienas žurnalistas?…
Advokatai gi yra brangūs. Tarkime mano byla su LRT kainavo man tris tūkstančius litų. Tai yra daug.
D. Radzevičius: Pastarojo meto teismų praktikoje pirmosios ir antrosios instancijos teismų sprendimai dažnai skiriasi. Ne šiaip skiriasi, o, tarkime, pirmosios instancijos teismas nuteisia, antosios gi – visiškai atvirkščiai – išteisina. Taigi jei sakai, kad ieškovai žiūri į ilgalaikę perspektyvą, tai pirmosios instancijos sprendimas, tegu vėliau ir atšaukiamas…
A. Račas: …yra geras. Jei užsipuoli žurnalistą, kuris neturi patirties, gali būti, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo jis jo nė neskųs, ypač jei nebus prašoma kompensacijos, pinigų. Taigi toks sprendimas įsiteisės.
Turime bandymą gauti sprendimą, kuris yra teisėtas, neapskųstas ir „kitoks“. Įnešame sumaištį į teismų praktiką. Gauname sprendimą, kuris yra kitoks nei yra išaiškinęs Aukščiausiasis teismas, bet jis irgi galioja.
Taip ir bandoma – jei ne pro duris, tai pro langą. Mums reikėtų tokių bylų sąvado. Būtų labai naudingas, jei kiekvienas žurnalistas galėtų juo pasinaudoti.
D. Radzevičius: Būna, kad Aukščiausiasis teismas apibendrina tam tikrų bylų praktiką, taip pat ir apie žiniasklaidą. Tiesa, paskutinis atvejis buvo seniai – dar prieš įsigaliojant naujajam civiliniam kodeksui. Gal mes, žurnalistai, ir žmogaus teisių organizacijos galėtume kreiptis į Aukščiausiąjį teismą, nes turime daug precedentų…
Dž. Paršonis: Nes teismais praktiškai manipuliuojama…
D. Radzevičius: …Aukščiausiasis teismas padarytų tokių bylų apibendrinimą ir pateiktų visoms kitoms instancijoms, kurios galėtų vienoje vietoje rasti apibendrintą praktiką ir bendras išvadas.
A. Račas: Man atrodo yra tokių atvejų, kai teismai turėtų net nepriimti ieškinio. Juos paskaitęs teisėjas turėtų tarti, kad tai jau yra pasakyta – ką gi mes čia norime aiškintis?
Gariūnų bylą prie tokių priskirčiau. Ieškovas kalba apie reputaciją tų bendrovių, kurių nė viena net nebuvo minima laidoje. Absurdas. Ieškovas mano, kad žiūrovas mano, kad kalbama apie tas bendroves. Kaip kitoje byloje… „statistinis Lietuvos gyventojas galėtų pagalvoti, kad…“ (omenyje turima žurnalisto Gintaro Visocko baudžiamoji byla – Slaptai.lt pastaba).
Jeigu tokių bylų praktika būtų apibendrinta ir išsiuntinėta visiems teisėjams, tuomet jiems pakaktų pasakyti „viso gero“ – „mes tai jau išsprendėme“.
D. Radzevičius: Žurnalistų sąjunga galėtų paskelbti kreipimąsi į Aukščiausiąjį teismą, kuris turi teisę tai daryti. Būna, kad teismas, matydamas besiklostančią situaciją, apibendrina tam tikras kategorijas bylų, kad suformuotų vieningą praktiką.
A. Račas: Bylų panašumas buvo matyti ir iš atsiliepimų, kuriuos rašė K. Masiulis, LRT ir aš. Jie buvo skirtingi, tačiau visi naudojo tas pačias citatas iš Aukščiausiojo teismo išaiškinimų. Taigi jas reikia paimti, sudėti į knygutę ir išdalinti visiems žurnalistams.
D. Radzevičius: Artūrai, skelbi labai daug politikos ir šalies gyvenimo komentarų, tai daro ir daugelis tavo kolegų. Išeitų kad analogiškas bylas visiems galima kelti vos ne kasdieną?
A. Račas: Visiškai sutinku.
D. Radzevičius: Kokį patarimą galėtum duoti kolegoms, kuriems kyla grėsmė bylinėtis dėl komentaro ar kritikos?
A. Račas: Patarčiau kolegoms apsilankyti teismų interneto svetainėse, susirasti bylas, susijusias su žiniasklaida, išrinkti citatas, išaiškinimus bei sprendimus ir turėti po ranka.
Kai skaičiau Aukščiausiojo teismo išaiškinimus supratau, kad mes galime komentuoti ką norime kaip norime – taip pat ir labai aštriai. Kritikos ribos yra pakankamai plačios. AT sprendimai žiniasklaidai leidžia dirbti. Bet kai ateeini į pirmosios instancijos teismą, ten viskas kitaip atrodo…
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šaltinis – Lietuvos žurnalistų sąjunga
2012.11.22
