Garbo – ispano Chuano Pujolio Garsijos operatyvinis slapyvardis. Jį Berlynas užverbavo Antrojo pasaulinio karo metais šnipinėjimui prieš Didžiąją Britaniją. Garbo išgarsėjo kaip vienas iš sėkmingiausių dvigubų agentų pasaulinės žvalgybos istorijoje.
Garbo dirbo prieš Vokietiją, nes nekentė Ispanijos diktatoriaus Francisko Franko. Garbo šventu įsitikinimu, tik sąjungininkų pergalė kare galėjo apsaugoti Ispaniją nuo to fašisto. Iš pradžių Garbo pasiūlė savo paslaugas britams, bet šie jį atmetė.
Ir tada jis kreipėsi į Vokietijos Abverą (Abwehr). 1941 metų liepą Garbo išvažiavo iš Madrido su užduotimi pasiekti Angliją. Jis turėjo su savimi reikmenis slaptaraščiui, vokiečius dominusių klausimų sąrašą, pinigų ir konspiracinių adresų sąrašą.
Iš tiesų Garbo sustojo Lisabonoje, kur vėl bandė (nesėkmingai) užmegzti kontaktą su Didžiosios Britanijos žvalgyba. O vokiečiams jis perdavė, kad sėkmingai pasiekė Angliją ir pradėjo rašyti ir siųsti Abverui ataskaitas apie Didžiosios Britanijos karinį laivyną ir prekybinę laivybą. Jis taip pat pranešė vokiečiams, kad pradėjo kurti savo šnipų tinklą Didžiojoje Britanijoje.
1942 metų sausį Garbo, vis dar būdamas Lisabonoje, pagaliau susisiekė su Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų atstovais ir vėl pasiūlė jiems savo paslaugas kaip dvigubas agentas. Šįkart anglai sutiko, nors ir susiginčijo tarpusavyje dėl to, kam būtent turi dirbti Garbo: Secret Intelligence Sevice (MI 6) ar Saugumo tarnybai (MI 5).
1942-ųjų metų balandį Garbo nuvyko į Didžiąją Britaniją, kur pasiliko iki karo pabaigos, dirbdamas dvigubu agentu, kontroliuojamas Anglijos “Dvidešimties komiteto” (kartu su juo nuvyko jo žmona ir mažas sūnelis).
Londone Garbo pirmiausia sukūrė tariamų agentų (tik popieriuje) tinklą, kad sustiprintų šiek tiek susvyravusį Abvero pasitikėjimą. Jis pranešė vokiečiams, kad jo žinioje esama 14-a slaptų agentų ir 11-a informacijos šaltinių su puikiais ryšiais. Kad atrodytų solidžiau, jis dar įsitaisė pavaduotoją, atsarginį radistą ir keletą padėjėjų, išsibarsčiusių visoje šalyje.
Vienas iš neegzistavusių jo agentų buvo kažkokia Ren (Wren; slapyvardis sudarytas iš sutrumpinto pavadinimo Women‘s Royal Naval Service – Didžiosios Britanijos Karališkojo KJL Moterų pagalbinė tarnyba).
Garbo pranešė vokiečiams, kad Ren paskirta į Pietų Azijos karo veiksmų teatro štabą, esantį Ceilone ir iš ten išsyk pradėjo teikti jam Abverą dominančią informaciją. O vokiečiai, savo ruožtu, neįtardami apgaulės, perdavinėjo gaunamas apgaulingas žinias Japonijos karo atašė Berlyne, šis gi siųsdavo jas į Tokiją.
Vokiečiams visada darė didelį įspūdį Garbo ataskaitos, kurių daugumą jis siuntė paštu konspiraciniais adresais. Viena, neva tai pasiųsta prieš išsilaipinant anglams ir amerikiečiams Šiaurės Afrikoje 1942 metų lapkritį, pateko vokiečiams jau po išsilaipinimo.
Abvero atsakyme sakoma: „…jūsų paskutinės medžiagos pranoksta bet kokius pagyrimus, bet, deja, jos gaunamos pavėluotai. Ypač gaila, kad taip atsitiko su jūsų perspėjimu dėl anglų ir jankių desanto išsilaipinimo Afrikoje“.
Iš apmaudo Abvero bendradarbiai, nebepasitikėdami paštu, nutarė užmegzti su Garbo radijo ryšį.
Per Garbo vokiečiai nenorom sužlugdė keletą savo agentų Didžiojoje Britanijoje. O tariamam šnipų tinklui išlaikyti slapta išsiuntė Garbo pinigų, iš viso apie 340 000 dolerių.
Už informaciją apie Dieną „D“ (sąjungininkų pajėgų įsiveržimo į Prancūziją data – 1944 metų birželio 6-oji) vokiečiai apdovanojo agentą Garbo “Geležiniu Kryžiumi”.O anglai už tą pačią informaciją, kuri tikrumoje buvo dezinformacija, suteikė agentui Garbo Didžiosios Britanijos imperijos garbės nario vardą.
Garboslapyvardį jam davė anglai, o vokiečiai vadino jį Rufus. Vėliau jis papasakojo apie savo dvigubo agento karjerą knygoje „Garbo“ (Garbo, 1986).
Parengta pagal Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygą “Špionažo enciklopedija”.
2013.01.28
